Šiame gyvenime esu tik mažas sraigtelis

 

Mūsų puslapio svečias – Justinas Šakinis. Tai jaunas ir gabus mažeikiškis, šiuo metu studijuojantis Vilniaus universiteto trečiame kurse Molekulinės biologijos studijų programoje. Zodiako ženklas – Dvynys.

Dalyvavo olimpiadose

„Dar būdamas mokyklos suole, pradėjau dalyvauti įvairiose olimpiadose: chemijos, biologijos, istorijos. Gal tuomet ir nesuvokiau, bet dabar pagalvoju, jog, matyt, neužteko to, ką gaudavau vien tik pamokų metu, todėl papildomai reikėjo popamokinės veiklos. Jaučiau, kad galiu ir turiu save realizuoti kaip galima labiau. Norėjau ir stengiausi stumti save į priekį ir taip tobulėti. Olimpiados tam buvo puikus išbandymas, – pasakojo J. Šakinis. –  Turiu pripažinti, kad rajoninėse olimpiadose nepavykdavo iškovoti prizinių vietų ar patekti į respublikinę olimpiadą. Vis likdavau ketvirtas, tačiau sužinojęs galutinius rezultatus niekada nenusimindavau, nes niekada per daug į užimtą vietą nekreipiau dėmesio. Man svarbiau būdavo pats pasiruošimo procesas, domėjimasis mėgstama sritimi, savęs tobulinimas ir, galų gale, kitoks bendravimas su mokytojais. Tiesa, būdamas dvyliktoje klasėje ir pastūmėtas savo lietuvių kalbos mokytojos Laimos Skabickienės, dalyvavau 47-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, kurio metu gavau pirmojo laipsnio diplomą už geriausią tautosakos darbą.

Na, o baigiamuosius egzaminus išlaikiau 70–80 proc. vidurkiu. Ko gero, tai buvo visai neblogas rezultatas.“

Daugelį vertybių išugdė gimnazija

Pasak studento, jis negalėtų vienareikšmiškai teigti, jog jį formavo Mažeikių miestas: „Galbūt teisingiau būtų pasakyti, jog daugelį svarbių vertybių išsiugdžiau per ketverius metus, praleistus Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje. Tai buvo tarytum savotiškas mano gyvenimo Renesanso laikotarpis. Šiuo tarpsniu įvyko radikalūs asmenybės pokyčiai. Iš nekalbaus, nedrąsaus bei kompleksų pilno jaunuolio tapau žodžio kišenėje neieškančiu, didžiausius ir svarbiausius mokyklos renginius vedančiu bei drąsos pilnu vaikinu. Būtent mokykla buvo pirmoji mano saviraiškos ir savirealizacijos terpė. Gražiai sutariau su visais: klasiokais, mokytojais, administracija. Buvau labai aktyvus ir norėjau reikštis visur, kur tik įmanoma: organizuoti bei vesti renginius, dalyvauti olimpiadose ir konkursuose. Smagiausia buvo tai, kad aš visiškai nebijojau – pasiseks ar ne?  Tiesiog buvau pilnas energijos ir žinojau, kad labai noriu dalyvauti. Turėjau nuostabius mokytojus, kurie siūlydavo ir skatino dalyvauti, buvo nuoširdūs, atsidavę ir aš jiems esu nežmoniškai dėkingas už tai, koks esu ir kokį jie mane suformavo.“

J. Šakinis pasakojo, jog paauglystėje turėjo ir vis dar tebeturi didelę svajonę – keliauti. Mokydamasis M. Račkausko gimnazijoje, turėjo galimybę su klase išvykti į Vokietiją, o su rinktine mokyklos komanda po laimėto konkurso keliavo po Europą, tad svajonė pamatyti užsienį tikrai išsipildė.

„Kalbant apie savus atradimus, vienas didžiausių, padaręs itin didelę įtaką mano gyvenime, tai, kad atradau kažkur giliai savyje užslėptą komunikabilumą. Kaip minėjau, iš visiškai nekalbios asmenybės tapau laisvai bendraujančiu vaikinu. Tai buvo neįtikėtina ir keista, nes iki gimnazijos buvau tylus, nekalbus ir pakankamai drovus. Neįsivaizduoju, kaip tai įvyko. Aha, Renesansas! – atviravo buvęs gimnazistas. – Kažkokių nusivylimų nebuvo arba aš jų tiesiog neprisimenu. Paprastai į viską žvelgdavau optimistiškai. Net ir dabar kai kurie mano draugai sako, jog neįmanoma rasti labiau pozityvaus ir optimistiško žmogaus, kuris net ir kažkam nepasisekus, vis tiek įžvelgia teigiamus aspektus. Kiekvieną patirtį vertinu kaip savęs tobulinimo priemonę. Galbūt tai viena iš mano laimės dedamųjų – visur įžvelgti nors ir mažą, bet visgi teigiamybę. Žinoma, ne visada tai pavyksta, o šiame gyvenime aš esu tik žmogus.“

Mano žinutė tokia

„Kaip dažnai tenka grįžti namo ir kaip atrodo Mažeikiai šiandien? – perklausė J. Šakinis. – Žodis „dažnai“ itin neapibrėžtas. Vieniems „dažnai“ yra kiekvieną savaitgalį, o kitiems – kartą per du mėnesius. Aš stengiuosi grįžti bent kartą per mėnesį, tačiau dažniausiai tai ne itin sekasi, nes turiu be galo daug įvairios veiklos: studijos, aktyvus dalyvavimas Vilniaus universiteto studentų atstovybės veikloje, praktika laboratorijoje ir pan.  Visa tai užima didelę laiko dalį.“

Pasak mažeikiškio, neseniai įdomiai diskutavo su kursioku, kuris gyvena Telšiuose. Jis Mažeikius buvo aplankęs gal prieš 4–5 metus ir bandė įrodyti, jog be greito maisto restorano „Hesburger“ ir „Ledo arenos“ daugiau nieko savo mieste neturime. J. Šakinsko teigimu, tai nėra tiesa: „Mažeikiai per pastaruosius 4–5 metus padarė didelę progresiją: sutvarkytos rekreacinės erdvės ir miestas tikrai gražėja. Kita vertus, gražus miestas nėra lygu inovatyvus ar autentiškas miestas ir, nors skaudu pripažinti, bet Mažeikiai yra provincija ir čia nėra kuriama miesto kultūra. Mintyje turiu miesto išskirtinumą. Mano nuomone, miestas turi turėti savo asmeninę vizitinę kortelę tam, kad jis būtų išskirtinis, o ta vizitinė kortelė tikrai neturėtų būti naftos perdirbimo gamykla. Kodėl tai negali būti sportas? Kodėl tai negali būti renginiai, kurie būtų susiję su autentiškomis miestiečių tradicijomis (nes pasidomėjus, kokie renginiai vyksta mieste, darosi truputį baisoka)? Kodėl tai negali būti inovatyvumas, pavyzdžiui, kalbančios perėjos? Čia šiaip pavyzdys, bet juk būtų tikrai įdomiau pasakyti draugui iš Panevėžio, jog Mažeikių vizitinė kortelė ir miesto didžiausia vertybė – saugumas, kurio viena iš sukūrimo priemonių yra visame mieste įdiegtos kalbančios perėjos, o ne naftos perdirbimo gamykla. Skamba juokingai, gal net ir kvailai, bet, pripažinkim – autentiškai. Žinutė tokia, jog, mano akimis, šis miestas dar neturi savo išskirtinumo ir autentikos.“

Pasirinkimas ir suvokimai

Vaikinas prisipažino visada domėjęsis gamtos mokslais, nes jie jam buvę tiesiog įdomūs. Apie molekulinę biologiją sužinojo domėdamasis internete.

„Dabar esu trečiame kurse ir galiu drąsiai teigti, kad tai tikrai geros kokybės studijų programa, kuri suteikia gerus genetikos, molekulinės biologijos, genų inžinerijos, biochemijos pagrindus ir, apskritai, tai gana perspektyvi specialybė. Molekulinė biologija – tai itin greitai besivystantis mokslas apie biologines molekules  (DNR, RNR ir kt.). Galiu drąsiai teigti, jog tai mano svajonių specialybė, – tikino J. Šakinis. – Dar vaikystėje žaisdavau su plastelinu, iš kurio gamindavau molekules, pavaizduotas ant dėžutės. Mama pirkdavo mokslininko rinkinius. Ką veikti baigus molekulinę biologiją? Iš esmės pasirinkimų daug. Vienas iš jų – mokslininko kelias, kurį aš ir planuoju rinktis. Yra ir daugybė kitų sričių, kur galima save realizuoti: baltymai, nukleorūgštys, imunologija, mikrobiologija. Viskas prikauso nuo to, ko nori pats. Dabar atlieku praktiką imunologijos laboratorijoje, kur tiriu, kaip keičiasi baltymo aktyvumas po atliktų tam tikrų modifikacijų. Mano darbo vadovė Milda Plečkaitytė itin maloni, gerai išaiškina metodus, suteikia geras praktikos galimybes.“ 

Pasak mažeikiškio, smagiausia tai, jog apskritai  biomokslai labai dinamiški. Jie tobulėja ir vystosi itin dideliais greičiais. Nauji straipsniai griauna senas nusistovėjusias vadovėlines tiesas ir nuo to noras domėtis tik dar labiau didėja.

„Studijos užima tikrai daug laiko. Man patinka medžiagą ne iškalti, o ją suvokti. Tam reikia daugiau laiko, tad prieš koliokviumus arba egzaminus praleidžiu ištisas savaites ir net mėnesius studijuodamas. Tai darau Vilniaus universiteto bibliotekoje (MKIC – mokslinės informacijos ir komunikacijos centras). Tai viena moderniausių bibliotekų, kurioje esu apsilankęs. Tai lyg antrieji mano namai Vilniuje ir čia praleidžiu labai daug laiko, – pasakojo studentas. – Studentiškas gyvenimas kupinas visko: nemigos naktų, juoko, nusivylimų, daug įdėto darbo studijuojant bibliotekoje, kelionių, naujų pažinčių. Esu savarankiškas ir viskas priklauso tik nuo mano sprendimų ir pasirinkimų. Tai, žinoma, šiek tiek gąsdina, bet tuo pačiu ir motyvuoja pasirinkti ir elgtis teisingai. Smagiausia, jog, jeigu ir neteisingas bus pasirinkimas, tai požiūris į studentą išgelbės: „Juk studentas.“ Bet būtent frazė „juk studentas“, sukuria bene geriausią galimybę ieškoti savęs, klysti, klupti ir vis tiek į tave nebus blogai žiūrima, nes „juk studentas“. Per tuos dvejus metus nutiko tikrai daug ir pasakoti būtų galima daug, bet to, ką patiri būdamas konkrečioje situacijoje, neįmanoma. Pasakysiu tiek, jog tikrai neišvengta susitikimo su bendrabučių miestelio budinčiais, vakarėlių ir linksmybių.“ 

Unikalus ne tik savo istorija

J. Šakinis tikino, jog tam, kad suvoktum universiteto unikalumą ir autentiką, reikia žinoti universiteto istoriją, jo pozicijas tam tikrais istorijos laikotarpiais. Taip pat reikia suprasti, kokia universiteto (kaip įstaigos) pirminė idėja, kuri gręžiasi į seniausią pasaulyje Bolonijos universitetą. Žinant šiuos dalykus lengviau suvokti, kokia linkme universitetas turėtų eiti, ir palyginti, su kokia misija eina iš tiesų.

„Mano nuomone, tik taip galima logiškai įvertinti universitetą, o aš Vilniaus universitetą vertinu tikrai gerai, tad įgyta patirtis ir pasirinkimas čia studijuoti tikrai geri. Šis universitetas suteikia realią galimybę save pažinti, tobulėti, domėtis, ugdytis. Svarbiausia asmeninis noras ir siekiai. Be jų nieko nepavyks. Iš esmės, universitetas pirmiausia išugdo erudiciją, sumanumą, gebėjimą žvelgti į visumą, o tik tada antros ir trečios pakopų studijų metu išugdomos specialisto savybės. Vilniaus universitetas būtent toks ir yra. Čia vietos saviraiškai tikrai daug, tik svarbiausia nepamiršti, jog pasiimsi tiek, kiek norėsi ir pajėgsi pasiimti. Yra daug užsiėmimų, tik svarbiausia norėti atrasti savo nišą.“

Pasak vaikino, be mokslo dar yra ir laisvalaikis bei pomėgiai. Mėgsta groti gitara,  taip pat sportuoti (kiek dažnai tai pavyksta – kitas klausimas), bet daugiau savo laisvo laiko skiria savanoriškai veiklai,  t. y. Vilniaus universiteto studentų atstovybei. Ši visuomeninė organizacija vienija per tūkstantį studentų, kurie suinteresuoti studijų kokybės gerinimu. VU SA stengiasi kurti vieningą ir atvirą aplinką savarankiškam studento tobulėjimui Vilniaus universiteto bendruomenėje.

„Nors esu tik mažas sraigtelis dideliame mechanizme, bet tai mane „veža“, formuoja kaip asmenybę. Socialinių bei akademinių problemų sprendimas, bendravimas su administracija, dėstytojais, darbas komandoje, tam tikrų pareigų užėmimas – tai mano pomėgis, kuris mane tikrai formuoja ir į netikėtas situacijas bei problemas priverčia pažvelgti iš skirtingų perspektyvų“, – teigė pašnekovas.

Jeigu turėčiau lobių skrynelę

„Jeigu turėčiau savo „lobių“ skrynelę, tai nedvejodamas susidėčiau visas įgytas patirtis, prisiminimus ir žinias, o logika viso to paprasta – be šių trijų dedamųjų žmogus tuščias, tamsus, nykus ir neįdomus, – sakė puslapio svečias. – Visiems laikraščio skaitytojams, tiek suaugusiems, tiek jaunesniems, noriu maloniai priminti, kad būtume atviresni problemoms. Dažnai ignoruojame socialinėje aplinkoje esančias problemas vien todėl, kad jos asmeniškai mūsų neliečia arba netikime jų sprendimo būdais. Bet juk ignoruodami ar visiškai nespręsdami problemų, mes jų nepanaikiname, o tiesiog pratęsiame jų galiojimo laikotarpį. Toks problemų sprendimo atidėjimas tiesiogiai turi įtakos žemai gyvenimo kokybei. Dažnai susimąstau, kaip atrodytų Lietuva, jeigu abejingų žmonių sumažėtų per pusę, kad ir trečdaliu. Kokių tobulėjimo tempų sugebėtume pasiekti? Kiek socialinių problemų išspręstume? Ar žmonės susitikę lifte nepažįstamą linktelėtų galvą? Ar žmogui, sergančiam sunkia liga, paaukotume pinigų? Mūsų visų gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų pačių veiksmų: įsitraukimo į valstybės sprendimus, domėjimosi problemomis ir jų sprendimo būdais, asmeninio tobulėjimo ir savišvietos. Visuomenėje problemų daug, o atvirumas joms tikrai gali padėti jas išspręsti. Taip tobulėtume ne tik pavieniui, bet ir visi kartu, kaip vienas bendras organizmas – kaip tauta.“

Tikiuosi, kad apie šį žmogų išgirsime dar ne kartą.

Vytas ALEKNAVIČIUS

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Komentarai  

+1 #1 Kolega 2017-10-20 12:08
Labai šaunus vaikinas atrodo :lol: :lol: :lol: :lol:
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode