Reklama 2

Man čia gerai...

 

Mūsų puslapio svečias Antanas Erlickas žemaitiškai užsispyręs ir nelabai suprato, ką apie jį būtų galima parašyti įdomaus. Tačiau šis žmogus daugelį metų pasišventęs krašto kultūrai, taip prisidėdamas prie senų tradicijų išsaugojimo bei jų puoselėjmo. Jo vadovaujama kapela „Subatvakaris“ neseniai atšventė 30-ties metų kūrybinės veiklos sukakt5 ir nežada sustoti.

 

Apie šeimą ir šaknis

 

Antanas Erlickas gimė 1949 metų rugpjūčio mėnesį, Svirkančiuose, esančiuose netoli Viekšnių. Kiek vėliau (1953 m.), čia gimė ir mokyklą lankė jo brolis Juozas – rašytojas, prozininkas, poetas, dramaturgas, Nacionalinės premijos laureatas (1997 m.), vienas populiariausių šiuolaikinės  Lietuvos kultūros žmonių. Deja, tėveliai ir trečias, jauniausias Erlickų brolis Romualdas jau yra iškeliavę Anapilin.

Skirtingai nei daugelis kitų žmonių, A. Erlickas yra nuoširdžiai prisirišęs prie savo krašto, nes čia giminės šaknys, jo praeitis ir ateitis. „Kol tėveliai dar buvo gyvi, brolio Juozo grįžimai iš Vilniaus buvo dažnesni. Tada trauka kitokia buvo: tai mama bandelių iškeps, tai šlaunelę ar kokį kiaulės kumpį įdės. Mažeikiuose yra nemažai mano pusbrolių ir pusseserių. Dar gyvas yra dėdė Algis Radvilas (g. 1940 m.), kuris kadaise prisirišdavo prie savo dviračio bagažinės didžiulį akordeoną ir mažąjį Antanuką nuolatos palydėdavo pagroti. Tada jau turėjau akordeoną „Krasnyj partizan“ su 120 bosų, o jo futliaras buvo didesnis už mane. Tėvai ir kaimynai eidavo kuliavoti vieni pas kitus, pas ką atvažiuoja kuliamoji, to kieme ir talka. O po to ir šventė – pabaigtuvės. Namiškiai pasakojo, kad man akys blizgėdavo, kaskart pamačius armonikos klavišų „guzikėlius“, kad būdamas 5-6 metų klausydavau grojamos muzikos tol, kol užmigdavau. Tuomet kaimuose būdavo populiarios gegužinės, susiėjimai, rinkimai bei kiti proginiai renginiai. Pamenu, Svirkančių kaime buvo toks mokytojas Antanas Rušinas, kuris gražiai grodavo smuikeliu ir mane pradėjo mokyti groti. Mokykloje būdavo įvairių plokštelių, tai paleisdavo pasiklausyti, o patikusias melodijas jau namuose bandydavau išmokti atkartoti. Tokia buvo pradžia.

Nuo penktos iki vienuoliktos klasės Viekšniuose jau grojau mokytojo Vinco Deniušio vadovaujamame orkestre baritonu ir bosu. Tuometinė orkestro sudėtis buvo įspūdinga: penkios triūbos, klarnetai, altai, tenorai, mušamieji. Jame grodavo apie 20 muzikantų.

Seniau, praktiškai kiekvienas didesnis kaimas turėjo savo orkestrą, jau nekalbu apie miesto gamyklas ir įmones. Buvo Viekšniuose ir suaugusiųjų orkestras, tai labiau paaugęs gaudavau jame pagroti ir pasimokyti kažko naujo“.

 

Visas gyvenimas su muzika

 

1967 metais A. Erlickas baigė vidurinę mokyklą ir išvyko į Vilniaus kultūros mokyklą mokytis chorinio dirigavimo specialybės. „Iš mažo kaimelio atvykus į didmiestį, norėjosi visko patirti su kaupu. Užsirašiau lankyti pramoginius šokius, domėjausi kitais dalykais. Per savo gyvenimą daug kur mokiausi, bet niekur neužbaigiau. Mokiausi netgi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje saksofono dalyką. 1968 metais buvau pašauktas į tarnybą sovietų armijoje. Tris metus „atpyliau“ Severomorske, tai džiaugiausi, kad tuomet pasiketė įstatymas ir nereikėjo tarnauti keturis metus, kaip anksčiau. Po tarnybos grįžau į Viekšnius ir įstojau į  Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą. Vėl pasirinkau chorinio dirigavimo specialybę. Pasimokius daugiau nei du metus, sumaniau „ženytis“. Man tada buvo 27 metai, ne taip jau ir mažai. Vėl mečiau mokslus ir su jauna žmona atvykau gyventi į Ventos miestelį. Akmenės rajone. Kultūros namuose turėjau estradinį ansamblį ir pučiamųjų orkestrą. Brolis Juozas jaunystėje irgi bandė pūsti tromboną, saksofoną, mokėjo groti iš natų.

Mokykloje bandžiau rašyti eilėraščius. Juos spausdino Akmenės laikraštis „Vienybė“. Žinoma, tai daugiausia buvo kūryba apie jaunatviškus jausmus ir meilę. Įvairiose kolūkių ir tarybinių ūkių spartakiadose už savo kaimą pažaisdavau šaškėmis ir šachmatais, vėliau šią estafetę perėmė brolis Juozas.“ – prisiminimais dalinosi pašnekovas.

 

„Aukso“ laikai praeityje

 

„Savo laiku, Viekšniuose vadovavau folkloriniam ansambliui „Poilsėlis“, su kuriuo 2007 m. dalyvavome „Dainų šventėje“ Vilniuje. Kitas mano kūdikis – liaudiškos muzikos kapela „Subatvakaris". Susikūrė 1988 m. ir tais pačiais metais pirmą kartą koncertavo Svirkančių kultūros namų atidarymo šventėje. Iki 2009 m. vasaros priklausė Viekšnių kultūros centrui. Šiandien yra Tirkšlių kultūros centro liaudiška kapela.
Iš viso kolektyve grojo ir dainavo apie 50 muzikantų ir dainininkų. Tarp pirmųjų kapelos muzikantų buvo a.a. Marijonas Krasauskas, Vytautas Galminas, Jonas Rakauskas, Algis Rudys, dainavo seserys Bartkutės. Vėliau į kapelą atėjo Laima Kaminskienė ir Danutė Barakauskienė, Donatas Balvočius. Kurį laiką dainavo Tomas Gudavičius, Imeda Žilinskienė, Daiva Gedvilienė, Eridana Tallat-Kelpšienė, Genutė Pypkinienė, Loreta Benišytė, Gintautas Alimas ir kiti“, – pasakojo Antanas Erlickas.                    
     Šiandien „Subatvakaris“ dažnas svečias ir dalyvis Respublikinėje kapelų šventėje „Grok, Jurgeli", Lietuvos televizijos laidose „Gero ūpo" ir „Duokim garo“, Žagarės „Vyšnių festivaliuose“, Klaipėdos „Jūros šventėse“ ir pan. Kolektyvas ne kartą yra laimėjęs žiūrovų prizą, kartais su kapela koncertuoja ir A. Erlicko brolis Juozas. 2017 m. balandžio mėnesį Kaune vykusioje Kapelų šventėje varžytuvėse ,,Prie žalio žalio šilo“ „Subatvakaris“ tapo nugalėtoju.

Kažkada Antaną nuolatos lydėjo brolio šleifas, tačiau šiandien jis džiaugiasi, kad Lietuvoje ir už jos ribų apie jį jau pelnytai kalbama ne kaip apie „Jūzapo“ brolį, o kaip apie savitos liaudiškos kapelos „Subatvakaris“ vadovą. Ilgi metai, užsispyrimas, kantrybė ir plati koncertų geografija padarė savo. Nemažai buvusių kolektyvo atlikėjų susiejo savo gyvenimą su muzika, tačiau kitiems ši patirtis liko tik prisiminimuose, nes gyvenimo keliai bei pasirinkimai yra labai platūs ir labai skirtingi.

Kažkada Antanas Erlickas yra sakęs, kad „kartais mažame mieste ar rajone esi didesnis nei Vilniuje su kažkokiais dideliais laimėjimais. Ten esi mažas sraigtelis didelėj mašinoj, o aš esu mažoj mašinoj didelis sraigtas“. Šių žodžių jis neišsižada ir šiandien.

Pasak Antano, kad ir kaip besidžiaugtumėm praeitimi, turime pripažinti, kad „aukso“ laikai jau praeity. Šiandien niekam nerūpi, kai kolektyvui reikia išvažiuoti koncertuoti. Transporto problema yra tikras galvos skausmas. Anksčiau per Dainų šventes atlikėjai gyvendavo studentų bendrabučiuose, miegodavo lovose su švaria patalyne, turėdavo kur pasidėti instrumentus, kapelų repertuaras būdavo paruošiamas gerokai anksčiau negu dabar. Po Jurgio Gaižausko mirties, kapelos Lietuvoje prarado dvasią ir tikrąją paskirtį, įsiviešpatavo prabangus stilizuotas blizgesys ir komercija, mažai ką turintys bendro su Lietuvos kultūros palikimu bei saviraiška. Dažnai po koncerto tiesiog išjungiamos šviesos, o niekas net nepasako atlikėjams „ačiū“, sukorusiems ilgą kelią ir paaukojusiems savo asmeninį laiką. Tiesiog – važiuok namo.

Galima pastebėti ir apgailestauti, kad per ilgus metus niekas iš Mažeikių rajono kultūros vadovų nepagalvojo ir nepasirūpino, kad būtų išleista „Subatvakario“ vinilinė arba kompaktinė plokštelė. Kapelos vadovas sakė, kad ne kartą rašė projektus, tačiau vis neatitikdavo finansavimo kriterijų arba kitokių projektų rašymo „gudrybių“. Tai nemažai pasako apie rajono kultūros politiką ir paramą kolektyvams.

„Šiais metais turime ypač daug pakvietimų ir kelionių. Visiems esu įgrįsęs beieškodamas transporto, bet argi tai normalu?“ – retoriškai klausė mūsų kraštui atsidavęs A. Erlickas.

Atsisveikinant

 

„Nežinau, kiek laiko dar gyvuos kapela, bet norisi dirbti tiek, kiek leis jėgos ir sveikata. Nors vis sunkiau prikalbinti jaunimą ir išlaikyti pastovią sudėtį, tačiau esame gyvybingi bei kūrybiški. Mūsų kolektyvui padeda ir geras sąlygas sudaro Tirkšlių kultūros centro direktorius Leonardas Žalimas. Norisi tik padėkoti. Turime žemaitiškus rūbus, atitinkamą repertuarą, todėl esame populiarūs ir laukiami.

      Šių metų pradžioje pradėjau vadovauti Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) kapelai „Akordas“. Malonu, kai mano patirtis ir žinios praverčia platesniam žmonių ratui. Tai „veža“.

      Kai „Subatvakaris“ groja: „Tu ateik, bus smagu / Pasišokt, pailsėti / Susitikt su draugu“, tai – tik vienas posmelis iš ilgametės A. Erlicko kūrybos skrynelės, kurį atsisveikindamas pašnekovas skyrė laikraščio „Būdas žemaičių“ skaitytojams.

Vytas ALEKNAVIČIUS

Nuotraukos autoriaus ir iš asmeninio albumo

 

Komentarai  

0 #1 Jorė 2017-07-20 00:06
Tokia mizerna nuotrauka...
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode