Reklama 2

Irena Žentalytė: supratau, kad viskas, ko aš noriu, tai sukiotis virtuvėje

 

Kai Irena pakvietė į degustaciją, jau žinojau, kad bus pristatomi valgiai iš daržovių, vaisių. Daugiau kaip prieš dešimtmetį ji nusprendė atsisakyti mėsos, žuvies, kiaušinių, pieno produktų. Apie žaliavalgystės ypatumus pasakoja Irena Žentalytė.

Irena, jau kuris laikas bendradarbiaujate su Vilniuje įsikūrusia kavine „Vegan Rawhouse“  ir čia užsukus galima paskanauti žaliavalgiškų valgių, sukurtų pagal pačios receptus.

Praėjusią vasarą mane pakalbino nauja šios kavinės savininkė ir paprašė pagalbos. Mane virtuvės subtilybės traukia kaip vaiką smėlio dėžė. Žaidžiu su vaisių ir daržovių spalvomis, tekstūromis. Daugelį receptų kuriu pati. Pamatau daržovę, nejučia susidėlioja produktai, prieskoniai ir taip gimsta naujas receptas. Tame, ką darau, atsirado laisvumas, nes darau iš širdies. Prieš kokį pusmetį supratau, kad viskas, ko aš noriu, tai sukiotis virtuvėje. Man tai tinka, patinka ir aš planuoju tai daryti. Bent jau kol kas. Paskui matysiu.

Teigiama, kad žaliavalgystė – brangus malonumas, o Lietuvoje, kaip žinia, daugumos pajamos ne per didžiausios.

Žmonės gali daug ką sakyti. Žmonės visą laiką šneka. Ir gerai, kad šneka Tam jie turi teisę. Jei žmonės nešnekėtų, mes nežinotume, kas vyksta pasaulyje, nežinotume, ko jiems reikia, kuo galime vienas su kitu dalintis ir kuo galiu jiems būti naudinga. Teigiančių, kad žaliavalgystė – brangus malonumas, noriu paklausti, ar nėra brangu eiti į prancūzišką restoraną ir mokėti 500 eurų už 20 metų išlaikytą vyno butelį?

Norint būti žaliavalgiu, reikia suvokti šios mitybos esmę. Taip pat  žinoti, kokią įrangą maistui gaminti pasirinkti. Nemeluosiu, išties, įranga brangiai kainuoja. Tik kažkodėl kai žmogus perka automobilį, negalvoja, kad  tai brangu. Nori naujos mašinos, jei neužtenka turimų lėšų, ima paskolą ir perka. O kokteiliui susiplakti nusiperka bet kokį burzgiantį ir plakantį daiktą. Automobilį galime pirkti vėl ir vėl, o va sveikatos nenusipirksime. Kūnas duotas vienas ir visam laikui. Tai kodėl mes taip neatsakingai su juo elgiamės? Todėl toks pigios įrangos pasirinkimas yra didelė klaida. Su tokia įranga tikrai nieko skanaus net man, turinčiai nemenką žaliavalgiškų patiekalų gaminimo patirtį, būtu sunku ką nors skanaus paruošti.

Ir ką ta įranga padaro negerai?

Įranga nieko blogo nedaro. Kaip tik ji padaro labai mažai gero. Ji nepadaro to, ką turėtų padaryti, kad pagamintume skanų patiekalą.

O grįžtat prie klausimo, brangi ar ne žaliavalgystė, atsakau: brangi yra gurmaniška žaliavalgystė, tokia žaliavalgystė kai pridedama įvairių prieskonių, gaminama iš egzotiškų vaisių ir dedama įvairių, skonį gerinančių ingredientų.  Aš nesu pasekėja gurmaniškos žaliavalgystės. Aš esu už sveiką ir gyvą, termiškai neapdorota maistą. Mano mitybos racione daug fermentuoto, daiginto  maisto.

Tarkime, žmogus apsisprendžia būti žaliavalgiu, nuo ko pradėti?

Ką bedaryčiau, kur beičiau, visada pasidarau namų darbus. Tad apsisprendusi tapti žaliavalge, ilgai ieškojau internetu tinkamos  įrangos. Lyginau vienos firmos gaminius su kitos. Kruopščiai rinkau informaciją apie produktus, Todėl visada žmonėms sakau: ką bedarytumėte, pirmiausia susirinkite kiek įmanoma daugiau informacijos. 

Įrangą renkuosi ne pagal arklio galias, nors jos labai svarbu, bet kiek geri peiliukai.

Rinkdamasi įrangą pasiklioviau ne tik savo surinkta informacija, bet ir žaliavalgių, perėjusių prie šios mitybos prieš daugelį metų, patirtimi.

Iš pradžių mano pasirinkta įranga man buvo per brangi. Nusprendžiau, taupysiu. Pasiskaičiavau, per kiek laiko galiu susitaupyti. Susitaupiau ir nė minutės nesigailiu, kad nusipirkau norimą įrangą. Tarnauja jau vienuolikti metai.

Prieš organizuojant žaliavalgiškų patiekalų degustacijos vakarą kavinėje sugedo smulkintuvas ir migdolus sūriui susmulkinome su manuoju smulkintuvu. Darbuotoja, paragavusi nusistebėjo, kad sūris skanesnis už įprastinį. Sakau, tam įtakos turėjo technika. Malonu, kai žmonės tokius dalykus pastebi.

Kiek suprantu, naudojate lietuviškas daržoves?

Taip. Dažniausiai daržoves perku turguje. Tačiau prieš pirkdama pirmiausia atsirenku žmones, įvertinu daržovių kokybę. Jei daržovės pavytusios, vadinasi, iš to žmogaus daržovių neperka. Aiškinuosi, kodėl? Stengiuosi pirkti kuo šviežesnes daržoves. Neperku dideliais kiekiais.

Kartais susiklosto aplinkybės taip, kad daržoves tenka pirkti parduotuvėje. Pamirkau druskos tirpale, su soda nuplaunu ir suvalgau. Viskas yra įmanoma, tik nereikia iš savęs per daug reikalauti. Kaip sakoma, didelis kąsnis turi trūkumą: juo  galima užspringti.

Teigiantiems, kad žaliavalgystė yra brangus malonumas, įkandamas ne kiekvienam šalies gyventojui, pasiūlau pasiskaičiuoti, kiek pinigų išleidžia gėrimams su cukrumi, pyragaičiams, saldainiams, sausainiams. Jeigu viso to atsisakyti ir tą sumą skirti daržovėms ir valgiams iš daržovių, pamatytume, kad žaliavalgystė ne taip jau brangi mityba. Aš nevalgau mėsos, pieno, kiaušinių, žuvies, tai tą sumą skiriu daržovėms, vaisiams, riešutams.

O dabar išduokite paslaptį. Per degustaciją ragavome migdolų sūrį, migdolų grietinėlę. Kiek migdolų reikia, norint pagaminti, sakykime, 100 gramų sūrio?

Saujos migdolų . Galima naudoti migdolus  be odelės ir su odele. Sūris su odele bus tamsesnis, bet lygiai taip pat skanus. Tačiau dažnai sūrį darau iš saulėgrąžų. Irgi labai skanu. Labai skanus sūris, kai migdolus sumaišai su saulėgrąžomis.

Ir kaip gaminate saulėgrąžų ar migdolų sūrį?

Sumalu migdolus, arba migdolus su saulėgrąžomis. Tik migdolai turi būti išmirkyti. Ir mirkomi migdolai visą parą. Saulėgrąžos turi būti sudaigintos.

Tada imam maišelį ar 4-6 sluoksnių marlę ir sunkiame. Žinoma, geriausia naudoti specialius nailoninius maišelius. Jie labai puikiai tinka migdolų pieneliui gaminti. Iš likusio skysčio galima pasigaminti labai skanios grietinėlės, jogurto. Kai sumalam migdolus į gautą masę pagal skonį dedam druskos, citrinos sulčių. Galima dėti itališkų prieskonių. Galima dėti raugintą agurkėlį, kmynų, petražolių krapų. Dėkite tai,  kas tinka jūsų skoniui. Tik, žinoma, reikėtų nepersistengti ir neprimaišyti begalės skirtingų produktų.

Žaliavangiškoje virtuvėje viskas daug paprasčiau negu iš šalies atrodo.

Todėl vienas iš mano tikslų – šviesti žmones, padėti jiems atsirinkti. Aš neperšu žaliavalgystės, bet galvojantiems, kaip prie jos pereiti, visada padedu.  Turėdama nemažą patirtį, žmonėms galiu pasakyti: darykite taip ir taip ir tikrai bus labai skanu.

Aš pateikiu informaciją, o renkasi žmonės.

Ir dar vienas pastebėjimas, jei žmogus prie žaliavalgystės pereina ieškodamas sveikatos, labai retai kam būna skanu. Manančius, kad žaliavalgystė, sprendžiant sveikatos problemas, yra panacėja, nuvilsiu. Taip nėra. Sveikata gerėja, bet reikia ne tik sveikai maitintis, bet ir sveikai mąstyti bei jausti. Ir labai svarbu mankštintis bei gerti pakankamai vandens.  

Nuo 2004 metų žaliavalgė ir kaip dar gyva be lietuviškų lašinių, juk sakoma, kad lietuvis ir lašiniai – lyg broliai dvyniai.

Tikrai taip,  yra žmonių, kurie taip galvoje, bet turiu pabrėžti, jog taip pat yra žmonių, kurie nuo gimimo nežino, koks tas lašinių skonis. Atsitiko taip, kad gimus dukrai man prasidėjo depresija. Patekau į masažistės rankas. 28 dienas po keturias valandas  ji masažavo mano kūną. Ir visas kūnas, kartu ir subtilieji, išsivalė taip, kad dingo mėsos poreikis. Nereikėjo jokių pastangų. Iš pradžių buvo net taip, kad šeimai verdu mėsą ir nosine užsidengiu nosį, kai reikia puodą pamaišyti. Paskui viskas susinormalizavo.

Ir tai, kad esu žaliavalgė, man netrukdo bendrauti su žmonėmis. Aš niekada neaiškinu ir nepabrėžiu, jog maitinuosi kitaip. Todėl ir aiškinti netenka, kad tą valgau, o ano ne.  

Genovaitė Paulikaitė / manokrastas.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode