Reklama 2

Maestro Virgilijus Noreika prakalbo apie mažai remiamą Lietuvos kultūrą

Visos Lietuvos mylimo ir gerbiamo maestro, profesoriaus, operos solisto Virgilijaus Noreikos indėlis į Lietuvos kultūrinį gyvenimą yra neišmatuojamas, o jo nuoširdumas bei tikrumas atsiskleidžia ne tik jo balso tembru ir muzikine ekspresija, bet ir šiltu jo bendravimo su kiekvienu žmogumi. Tikriausiai dėl to vieni dainininkai būna tik geri ir profesionalūs operos solistai, o kiti dar ir be galo mylimi klausytojų. Atvirai ir nuoširdžiai maestro Virigilijus Noreika pasakojo apie savo prisiminimus iš įvairių gyvenimo etapų ir dalinosi savo įžvalgomis apie dabartinį Lietuvos muzikinį gyvenimą.

„Vaidilos“ teatre yra koncertavę daug muzikantų ir operos solistų, tarp kurių yra ir Petras Geniušas, Edmundas Seilius su Kristina Zmailaite, turėję čia savo operos studijos baigiamąjį egzaminą. Ar esate ir Jūs dainavęs šioje scenoje prieš teatro rekonstrukciją?

Kai aš buvau operos ir baleto teatro meno vadovas šešiolika su puse metų, buvau nužiūrėjęs šią salę, kurioje norėjau padaryti mažąją teatro salę. Tuo metu vyko pasiruošimas operos ir baleto teatro akustinei rekonstrukcijai. Tačiau, deja, reikiamu metu neturėjau tiek investicijų, kad galėčiau salę perimti iš ten įsikūrusios Lietuvos TSR lengvosios pramonės ministerijos. Teatras ir dabar neturi repeticijų salės, o ši kamerinė „Vaidilos“ teatro erdvė puikiai tiko spektaklių repeticijoms. Atsakant į Jūsų klausimą, ar esu čia dainavęs, tai prisipažinsiu, kad neteko. Tačiau tokios nedidelės koncertinės salės, kuri kovotų už kažkokias tradicijas, visgi Lietuvoje nėra, todėl, mano manymu, tai tikrai protingas noras paversti šią erdvę klasikinės muzikos namais.

Ką manote apie klasikinės muzikos populiarumą Lietuvoje? Ar daug sutinkate jaunimo tarp kausytojų?

Kai važinėjau po Lietuvą su savo koncertiniu turu, salės būdavo pilnos – susirinkdavo visi mokytojai, inteligentai, o jaunų žmonių, turiu pasakyti, būdavo nelabai daug. Aš, manau, klasikinei muzikai uždėtas kažkoks štampas, kad tai skirta tik išrinktiesiems, o iš tikrųjų yra sukurtų ypatingo grožio kūrinių. O kai atlikėjai pasirenka netinkamą programą, žmonės todėl ir neateina. Mano manymu, reikia klausytoją šiek tiek kitaip nukreipti, kodėl, pavyzdžiui, žmonės klausosi Merūno? Nes jis gali dainuoti įvairią muzikinę programą ir pritaiko ją kiekvienai tikslinei auditorijai atskirai. Lietuvoje yra labai iškeliama populiarioji muzika, o kamerinės muzikos koncertas yra kaip koks „našlaitėlis“, kas mane šiek tiek liūdina. Pirmiausia – kompozitoriai neberašo tokios rimtos, gražios kamerinės muzikos, o antra - ji nėra pateikiama klausytojui teisingai. Aš, manau, turėtų būti komisijos, kurios vertintų kalbą, dikciją, tarimą ir pan., kaip būdavo anksčiau. Tarybiniais laikais visus rusiškus romansus dainuodavau lietuviškai. Ir atvažiuodavo įvairių kūrybinių grupių iš Maskvos, tačiau aš vis tiek dainuodavau lietuviškai, ir tuos kūrinius transliuodavo per Lietuvos radiją. Kartais žmonės reikia tiesiog paprastumo, aiškumo, o ne tik dainuoti vokiškai ar itališkai,  - jiems norisi suprasti, apie ką dainuojama, o tada užsimezga artimesnis ryšys su klausytoju. Va, jums ir klasikinės muzikos populiarinimas. Kita vertus, kai aš mokiausi „La Scala“ operos teatre, Italijoje, šis teatras gaudavo tam tikrą pinigų sumą iš visų futbolo, žirgų rungtynių jo išlaikymui. Manau, Lietuvoje kultūros rėmimo labai trūksta, nesvarbu, kokia meno rūšis, tačiau kiekvienai jų reikia finansinio indėlio, todėl ir tokia puiki kamerinė koncertinė salė, kaip „Vaidilos“ teatras, taip pat turėtų būti remiamas.

Ne visi operos solistai sugeba dainuoti populiariąją muziką, per daug „pastatydami“ balsą. Tačiau Jūs – vienas iš tų, kuris dainuojate net ir „Atskrend sakalėlį“ taip švelniai ir lengvai, o nuo tembro švelnumo malonūs šiurpuliukai bėgioja po visą kūną. Taip sugeba ir dar vienas Jūsų išugdytas operos dainininkas – Merūnas. Ar operos solistui dainuoti populiariąją muziką sunku? Ir jeigu jis tą sugeba, ar tai rodo jo technines, tembrines galimybes, nuo ko tai priklauso?

Tai priklauso nuo vokalinio auklėjimo. Kiekvienas vokalinės muzikos žanras turi savo dainavimo manierą, nepriklausomai, ar esi operos solistas, ar ne. Aš jau nuo dabar mokau savo studentus, kaip dainuoti liaudies dainą – tembriškai, be rėkimo ar bandymo ją padainuoti operiniu balsu. Reikia to mokytis, tačiau ne visi to nori, o gal ne visiems ir pvyksta, pavyzdžiui, liaudies dainai reikia turėti pojūtį ir viduje.

Daugelis Jūsų mokinių teigia, kad jiems buvote ne tik pedagogas, bet ir gyvenimo mokytojas, prilyginimas netgi tėvui. O žmonių juk būna įvairių charakterių ir būdų. Kaip su kiekvienu iš jų randate bendrą kalbą?

Kai aš darau pastabas, atsirenku, kurias galima sakyti prie visų, ir kurias – ne. Tas, kurios nežeidžia individų, sakau visiems, o kai kurias sakau atskirai konkrečiam mokiniui. Kiekvieno savo auklėtinio atžvilgiu aš nusiteikęs labai teigiamai, jeigu jie ką nors blogai padaro, pirmiausia pagalvoju, ką blogai padariau aš, kur suklydau, niekada nepuolu kaltinti savo mokinių. Kaip sakoma, reikia dažniau pačiam pažiūrėti į veidrodį (juokiasi).

Vaidinote daugiau nei 900 spektaklių. Ką manote apie šiuolaikinius operų pastatymus? Ar labiau prijaučiate klasikiniams pastatymams, ar galite išskirti ir labai atraktyvių bei įdomių šiuolaikinių operų pastatymų?

Mano manymu, geriausias kada nors buvęs operos pastatymas nacionaliniame operos ir baleto teatre, vadovaujant jau p. G. Kėvišui, yra Giacomo Puccini opera „Madam Baterflai“. Man patinka, kai režisūra ir scenografija atitinka operoje vaizduojamą istorinį etapą. Taip pat žaviuosi Kauno muzikinio teatro operečių pastatymais, kuriuos visada stebiu su malonumu. Aš, manau, kad klasikinio dainavimo kultūra Lietuvoje yra gana stipri ir dar nėra sunaikinta, daugelis Lietuvos muzikos ir teatro akademiją pabaigusių dainininkų yra vertinami visame pasaulyje, tačiau norisi, kad jie dažniau pasirodytų ir Lietuvos scenoje.

„Vaidilos“ teatre vasario 5 d. koncertuosite kartu su savo mokiniais - Denis Bessmertnyj ir Juozu Janužu. Kaip manote, koks kūrybinis kelias laukia jų?

-Nėra lengva padėtis. Lietuva kviečiasi vis daugiau atlikėjų iš užsienio, o mūsiškiai tuo tarpu priversti dainuoti svetur. Manau, turėtų veikti nuolatinė stažuotojų grupė, kurioje mūsų operos solistai, pabaigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, galėtų toliau gilinti žinias, kadangi po studijų iškart pakliūti į didžiąją Lietuvos sceną pavyksta nedaugeliui.

Koks jausmas Jums kartu dainuoti su savo mokiniais? Ar tuo metu būnate labiau partneriai scenoje ar vis dėlto būnate jų dėstytojas, kuris labai dėl jų jaudinasi? Turbūt ir jiems tai dar didesnė atsakomybė, nei dainuojant vieniems...

Aš stebiu ir klausausi iš šalies, viena vertus, jiems yra didesnė atskomybė dainuoti su manim, kita vertus – juk jie prie manęs pripratę. Kaip tik jie manim pasitiki ir scenoje jaučiasi tvirčiau. Aš niekada nebaru, jei nuslysta viena ar kita natelė, - mūsų balsas yra labai trapus mechanizmas, kuris šaltam vėjui papūtus jau gali pasikeisti, svarbiausia, kad mokinys žinotų, kodėl taip atsitiko, ir galėtų kitą kartą tą klaidą ištaisyti. Aš visuomet juos mokau, kad ne klaida yra baisiausia, o nežinojimas, iš kur ir kodėl ji atsirado.

Kaip manote, ko reikia solistui, norinčiam būti didžiojoje scenoje?

Reikia turėti balsą, elementarią techniką ir galvą. Dainavimas tai yra protavimas.

Bernardinai.lt

Virgilijus Noreika (T. Vinicko nuotr.)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode