Reklama 2

Daina – tarsi meditacija, atsipalaidavimas, gyvenimo džiaugsmas

Kiekvienas žmogus savaip leidžia savo laisvalaikį, realizuoja save skirtingoje veikloje ir į gyvenimą žiūri kiekvienas vis kitaip. Turbūt tai priklauso nuo prigimties, gyvenimo sąlygų, o gal paprasčiausiai nuo paties žmogaus. Vieni pyksta, burnoja ir skundžiasi sunkiu jiems skirtu likimu, kiti rūpesčius veja šalin daina, šokiu, melodija ar kelionėmis po margąjį pasaulį. Tarp pastarųjų yra folkloro ansamblio „Alksna“ dalyviai Gitana ir Andrius Laurinavičiai, neįsivaizduojantys kitokio gyvenimo, kaip tas, kurį jie gyvena, kuris jiems įdomus ir teikiantis džiaugsmo.

Atvedė draugai

Pasak Gitanos, ją į kolektyvą atsivedė jo narys, Andriaus draugas, atvažiavęs čia dirbti po studijų: „Aš auginau vaikus, o Donatas tuo metu jau buvo „Alksnos“ narys. Jis žinojo, kad aš dainuoju, gal buvo kur girdėjęs, gal Kaune, kai buvome kažkokiam renginy kartu su folklorininkais. Jis pasiūlė man lankyti ansamblį, kad prasiblaškyčiau, o Andrius grįžęs iš darbo tegu būna su vaikais. Taip ir nusprendėm. Tada dar ansamblis repetavo „Ventos“ vidurinėj mokykloj, tai buvo 1997 metais. Lankiau pusantrų metų, per tą laiką spėjau pabuvoti tarptautiniam festivaly Telšiuose. Parepetuodavom, pabūdavom, dar vakarones rengdavom, dalyvavom miesto šventėse. Paskui ansamblis lyg ir išsisklaidė. Vėliau tas pats Donatas vėl pakvietė abudu su Andrium. Tai buvo, kai „Alksna“ šventė 20-metį. Taip pradėjom vėl šokti, dainuoti. Kai tik vadovas išgirdo mane dainuojant, taip paėmė į vedančiąsias dainininkes. Man labiau patinka ir sekasi dainuoti smagesnes, trankesnes dainas negu tęstines, nors padainuoju ir tokias.“

Moteris tikino negalinti repeticijų praleisti būtent dėl to, kad yra vedančioji dainininkė: „Jei aš neateisiu, žmonės nebepadainuos. Vedančioji turi būti labai atsakinga, turi žodžius gerai mokėti. Kiti klausosi ir pritaria. Yra daugiau, kurios gali dainuoti, bet nenori. Turi užvesti tokia tonacija, kad tiktų visiems. Per repeticijas viską suderinam, kad daina suskambėtų.

      Andrius į folkloro ansamblį „Alksna“ atėjo prieš 10 metį: „Pasirodau per rimtesnius renginius. Į kolektyvą pakvietė draugai, bet Gitana, mano žmona, jau anksčiau ten dalyvavo, tai per draugus, žmoną ir atėjau. Labiausiai kolektyve traukia bendravimas. Esu daugiau šokėjas nei dainininkas, šokti patinka, tai pagelbėju pašokti. Anksčiau eidavau į repeticijas kiekvieną antradienį, dabar tik išimtiniais atvejais, nes negaliu, esu užimtas darbiniais reikalais.“

Atėjo iš šeimos

      Ansamblio dalyvė tikino, jog ji jau nuo mažų dienų dainavo mokykloje ir chore, ir „Dainų dainelei“ ruošė: „Tik su porininkais nesisekdavo, vis jie sukliūdavo ir toliau rajoninio turo niekaip nepatekdavom. Iš tikrųjų, tai iš šeimos atėjo tas noras dainuoti liaudies dainas ir šokti. Iš mamos pusės visa giminė labai muzikali. Brolis grodavo armonika, o penkios seserys visos balsingos. Kai jos pradeda dainuoti, tai skleidžiasi visi namai. Pas močiutę rinkdavomės per šienapjūtę. Eidavom į pievas, atsimenu, kaip vyrai su dalgiais pjaudavo lankas, atkalnes ir dainuodavo. Atsibosta tas ilgas darbas, pavargsta, tai šnekasi arba dainuoja, o mes nešdavom jiems priešpiečius, tai išgirdusios dainą, tetos, mama irgi imdavo dainuoti. Eidavo šieną pjauti ar grėbti, dainuoja, bulves kasdavom ar dar kokius darbus dirbdavom, dainuodavom. O baliai – tai ištisas dainavimas, ne tiek šokdavo, kiek dainuodavo. Ypač mėgstamos buvo liaudies dainos, senovinės. Tai įaugo į kraują. Šiaip man patinka visokių stilių muzika, bet arčiau širdies liaudiška ir šokti patinka. Taip išsikraunu, kad visą „dūšią“ atiduodu. Būdavo, maža šokdavau namuose visą pusdienį.“

      Andriaus šeimoje tokio pomėgio dainuoti nebuvo, tačiau mokykloje šoko šokių ansamblyje: „Nuo seniai šoku. Mokykloje kartu su Gitana šokom, susitikdavome ansamblyje. Kiti šokiai netraukia, užtenka šitos veiklos, tai įdomu.“

Svarbiausia – bendravimas

      Gitana džiaugėsi, jog ansamblyje visi tokie dvasingi, išsilavinę, mylintys lietuvių kultūrą: „Kartais pagalvoju išvažiuoti į užsienį, bet kaip be tų dainų, šokių, be kolektyvo, vakaronių. Neįsivaizduoju, ten juk to nebus. Susirinkę pasikalbam, pasitariam, diskutuojam apie vaikus, apie šeimas. Būna susisėdimai su kolektyvu prieš Kalėdas ar po Kalėdų. Kartais rengiame teminius vakarus. Jie būna retai, bet sau pasidarom. Dabar žadam po Naujųjų susirinkti, aptarti darbus, pažiūrėti jubiliejaus nuotraukas, gal filmuotą medžiagą.“

      Žmonai pritarė ir vyras. Pasak jo, bendravimas ansamblyje labai šiltas, netgi daugiau dėl bendravimo galima ateiti. Daug gerų įspūdžių palieka kelionės po Lietuvą, kai kviečia kiti kolektyvai, su kuriais bendrauja ansamblis. Pabuvota Suomijoj, Čekijoj.

      „Geri įspūdžiai, nuotaika, tas toks pabuvimas, geras laiko praleidimas yra svarbiausias dalykas. Ne tiek galvojam apie dainas, šokius, kiek bendraujam, man tai svarbiausia, – sakė Andrius. – Kai kurie save realizuoja per dainą, šokį, bet aš, kai galiu pabendrauti su ansamblio nariais, pasikraunu gerų emocijų. Kol bus ansamblis, tikriausiai ir mes ten būsim.“

Sūnūs – muzikalūs

Moteris su pasididžiavimu pasakojo, jog jos abu sūnūs taip pat domisi muzika, abu baigę Muzikos mokyklą. Vyresnysis groja gitara, jaunėlis pučia klarnetą, grojo orkestre „Mažeikių dūdoriai“.

„Jaunėlis Ignas irgi mėgo liaudišką muziką. Būdamas mažiukas jau šokdavo pagal „Duokim garo“ melodijas. Kai buvo 11–12 metų, klausė, ar galiu eiti į „Alksniokus“, aišku, jam pritariau. Davė ten jam dūdelę, tada Ignas paprašė natų, o vadovas liepė klausytis, kaip groja, ir groti, tai jis visiems šokiams pritarė. Kai prasidėjo paauglystė, išėjo iš „Alksniokų“, nors dar dalyvavo Dainų šventėj. Gal turėjo daug veiklos, gavo kažką rinktis, tik neleidau mesti Muzikos mokyklos. Sūnūs nevengia liaudiškų dainų, nors patys nedainuoja. Kai mokykloje reikėdavo dainuoti liaudiškas dainas, tai gaudavo dešimtukus.“

Suvedė bendra veikla

Pasak Gitanos, mokykloj būsimo vyro Andriaus nelabai matė, nors dalyvaudavo bendroj veikloj, jis irgi buvo aktyvus: „Draugauti pradėjom, kai išėjau iš mokyklos. Ateidavom į šokius, o jie buvo didžėjai, tai dar pašokdindavo. Taip pradėjom bendrauti. Vėliau išvažiavom mokytis aš į Klaipėdą, jis į Kauną, bet santykiai nenutrūko, sukūrėm šeimą. Mus sieja bendri interesai. Kartu turistaujam, keliaujam. Dabar Andrius labai užimtas, bet, kai paprašau, jis mūsų kolektyvui padeda. Bendra veikla labai padeda. Daugiau kartu pabūnam, o aš to ir siekiu. Bėgam rytmečiais aplink tvenkinius, tik dabar jam tenka vienam bėgioti, aš atlieku pratimus namuose. Su šiaurietiškom lazdom išeinam pavaikščioti. Kartais taip išeinam pasivaikščioti, pasikalbėti. Visur einame, važiuojame kartu. Jo mama yra pasakiusi, kad be Gitanos pas mane nevažiuok, kitaip galvosiu, gal kas negerai tarp jūsų yra, tai jis ir nevažiuoja vienas. Kartais tenka rinktis tarp veiklų, nes ir Turistų klubas, ir ansamblis, ir dar šeima, kartais per dieną buvo keli renginiai. Važiuojam į kalnus, plaukiam su baidarėmis, po kalnus pasivaikščioti labai patinka, plaukėm Karelijoj su laivais. Visi mūsų laukia, nes žino, kad vakaras prie laužo bus su daina.“

      Andriui toks bendravimas atrodo natūralus ir nedarantis įtakos šeimos santykiams: „Nesvarstom klausimo, ar buvimas ansamblyje kartu su žmona padeda jaustis šeimoje tvirčiau.“

Būtina dainuoti

Moteris tikino, jog be dainos neįsivaizduoja gyvenimo: „Pavargstu ir pradedu pati dainuoti, niūniuoti, ir tarsi lengviau pasidaro. Visą laiką „dūšioj“ yra tas dainavimas. Gal tai apsigynimas nuo nuovargio, depresijos. Daina – tarsi meditacija, atsipalaidavimas. Dingsta visi rūpesčiai, sunkumas. Labai retai verkiu, matyt, nėra dėl ko. Įdomus, turiningas gyvenimas ir aš tuo džiaugiuosi.“

 

 

 

(teminis puslapis „Kasdienybės mozaika“)

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode