Reklama 2

Meksika – vaikystės svajonių šalis

Mano taip pavadintoji „Svajonių kelionė“ prasidėjo 2016 metų vasario pabaigoje ir baigėsi tų pačių metų rugpjūčio mėnesį. Į didįjį planą buvo įtrauktas vizitas JAV, kur aplankiau savo draugus, su kuriais susipažinau studijuodama LCC tarptautiniame universitete, ispanų kalbos kursai Gvatemaloje ir galiausiai kelionės tikslas – savanorystė Meksikoje.

 

Jau nuo paauglystės Meksiką buvau pavadinusi savo svajonių šalimi. Visi, kurie mane pažinojo, žinojo, kad noriu vykti į Meksiką. Tik, kiek atsimenu, daugelis skeptiškai ir su šypsniu veide žiūrėjo į šį mano norą. Nuo mažumės mane žavėjo meksikiečių kultūra, kalbos skambumas ir tikriausiai įtakos turėjo tai, kad su močiute vaikystėje žiūrėdavau meksikietiškas muilo operas.

Kadangi buvau nusprendusi vykti į Meksiką, sugalvojau, kad tuo pačiu galėčiau pasinaudoti galimybe pamatyti ir Jungtines Amerikos Valstijas, ypač kai ten turiu draugų ir jų dėka galėjau pamatyti Čikagą, Kentukio valstiją bei Kaliforniją.

Tiesą sakant, kelionė į Gvatemalą nebuvo mano pirmuosiuose planuose. Prieš savanoriaudama Meksikoje norėjau pasimokyti ispanų kalbos kurioje nors ispanų kalbos mokykloje Meksikoje, tačiau ieškodama mokyklų atradau, kad Gvatemaloje palankesnės ispanų kalbos mokymosi sąlygos, o mano išsirinkta mokykla buvo arti Meksikos sienos ir organizacijos, kur vykau savanoriauti.

Manau, kad šalį ir jos kultūrą galima geriausiai pažinti įsiliejus į kasdieninę tos šalies veiklą. Turistai dažniausiai supažindinami su stereotipine tam tikros šalies kultūra ir yra įtraukiami į veiklas, kurios nebūtinai atspindi tos šalies kasdienybę, bet patenkina turistų lūkesčius, susikurtus iš įvairių medijų. Taip pat galvojau, kad tik pakeliauti po Meksiką ir linksmai praleisti laiką gaudant geras turistines emocijas būtų truputį savanaudiška. Norėjau padaryti kažką gera savo svajonių šalies gyventojams, tad nusprendžiau, kad savanoriavimas yra geriausias būdas. Nors, žinoma, po savanorystės neatsisakiau ir turistinių malonumų, nes kaip atsidavusi keliautoja negalėjau nesusigundyti ir neaplankyti gražiausias Meksikos vietoves.

3 mėnesius savanoriavau MisionMexico (oficialus organizacijos tinklapis http://lovelifehope.com/) vaikų labdaros namuose Tapachuloje, Chiapas regione. Šiuose vaikų namuose gyvena apie 30 5–18 metų amžiaus vaikų. Dauguma jų yra iš Meksikos, bet buvo ir taip vadinamu pabėgėlių iš kitų šalių kaip Hondūras ir Gvatemala. Kai kurie vaikai neturėjo tėvų, iš kai kurių vaikų tėvų teisės į globą buvo atimtos dėl alkoholizmo ar narkotinių medžiagų vartojimo, kai kurios paauglės mergaitės buvo ištrauktos iš prostitucijos liūno, į kurį jas pardavė jų pačių šeimos, o kai kurių vaikų tėvai tiesiog negalėjo išlaikyti savo vaikų, tad visi šių skirtingų likimų vaikai ir atsidūrė MisionMexico namuose. Kaip ir kiti savanoriai buvau atsakinga už vaikų rytmetinį (5.30 val.!) kėlimą į mokyklą bei pusryčių ruošimą. Buvome atsakingi už pietus ir vakarienę, mažesnių vaikų asmeninę higieną, padėdavome ruošti namų darbus bei organizavome įvairius užsiėmimus ir renginius. Labai džiaugiausi, kad galėjau suorganizuoti „Diade Lituania“ (Lietuvos dienos) renginį, kuriame vaikus ir paauglius supažindinau su lietuvių kultūra, mūsų šalies istorija bei kalba. Renginio metu pristačiau vaikams Lietuvą pasidalindama pasiruošta skaidrių demonstracija ir filmukais. Po pristatymo viktorinos principu vaikai galėjo laimėti įvairius skanumynus bei įtvirtinti įgytas žinias. Galiausiai labai linksmai pašokome lietuvių liaudies šokius-žaidimus, o renginį vainikavo vaišių stalas, ant kurio puikavosi mano atsivežti lietuviški saldumynai bei pagamintas milžiniškas tinginys.

Šią savanorystės patirtį vertinu labai gerai ir, jei galėčiau viską pakartoti, tikrai kartočiau, nors turiu pripažinti, kad tik pradėjus savanoriauti galvojau visiškai kitaip. Pirmosiomis savaitėmis buvo labai sunku ir net teko ne kartą verkti. Prieš važiuodama į vaikų namus, galvojau, kad vaikai išskėstomis rankomis ten mūsų laukia ir kad bus linksma kartu kažką nuveikti, tačiau situacija buvo tokia, kad šie vaikai susiduria su daugybe savanorių, kurių pagrindinė užduotis yra juos auklėti ir prižiūrėti, kad jie atliktų savo darbus, tad žaidimai ir linksmybės nebuvo pirmojoje vietoje savanorių ir vaikų dienotvarkėje. Savaime suprantama, kad tokiu atveju vaikams nėra labai smagu, kai nepažįstami žmonės ateina ir jiems nurodinėja, ką ir kaip daryti, tad jie priešinasi ir visaip bando apgauti ar net labai grubiai gali įžeisti. Po tokių pirmųjų patirčių, kai jaučiausi nereikalinga ir, tiesą sakant, vaikų „priešė“, norėjau viską mesti ir susigalvoti geresnes svajones, na, bent tokias, dėl kurių nereiktų verkšlenti. Bet tada atėjo mintis, kad dabartinėje visuomenėje mes norime gauti viską labai greitai. Jei kas nors mums truputį nepatinka, tuoj pat galime tą ką nors pakeisti į mums labiau tinkamesnį, tačiau, kai kalbame apie meilę ir žmonių tarpusavio santykius, reikia atsiminti, kad tokiems dalykams visada prireikia laiko, kantrybės ir pastangų. Taigi tomis sunkiomis akimirkomis, kai galvojau, kad mano meilė tiems vaikams nereikalinga ir gal net trypiama, Naujajame Testamente, kurį vežiausi su savimi, man prakalbo šie žodžiai: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mato 5, 46-48). Šių žodžių paskatinta nusprendžiau pasilikti organizacijoje, kurioje savanoriavau, ir pabandyti mylėti tuos, kurie manęs tada dar nemylėjo ir nevertino.

Džiaugiuosi tokiu savo sprendimu, nes mano pastangos nenuėjo veltui. Po kokio mėnesio vaikai mane geriau pažino ir aš jau pažinau kiekvieną vaiką individualiai. Žinoma, nereiškia, kad tuo ir baigėsi sunkumai ar vaikų kaprizai, bet tada jau mūsų santykiai buvo paremti, kad ir ne meile, bet bent jau patikimu vienas kitam, todėl galėjome problemas spręsti, o ne nuo jų bėgti ir verkšlenti. Dar ir dabar man kartais parašo kai kurie vaikai ir sako, kad pasiilgo, klausia, kada grįšiu. Tai man parodo, kad sukūriau gražius santykius su šiais vaikais, ir tai mane labai džiugina, nes net būdama toli nuo jų vis vien galiu jiems padėti augti bei paremti juos emociškai.

Kelionės metu tikriausiai labiausiai nustebino ir pamalonino širdį meksikiečių nuoširdumas ir draugiškumas. Tas draugiškumas nepasirodė suvaidintas ar tik gerų manierų parodymas, kaip dažnai, mano manymu, atsitinka Europoje. Mano sutikti meksikiečiai buvo linkę labai greitai mane priimti ne tik į savo draugų ratą, bet ir visos šeimos. Atrodė, kad, jei kas atsitiktų, visi supultų padėti, nes jiems rūpėtų padėti kad ir menkai pažįstamam žmogui.

Niekada net nesvajojau kopti į vulkaną, bet Gvatemaloje pasitaikė tokia proga ir tai buvo tikrai įsimintina. Vieną savaitgalį su drauge iš Lietuvos, kuri mane aplankė Gvatemaloje, ir turistine grupe nuvykome prie vis dar aktyvaus Pacaya vulkano ir kopėme į viršų. Aktyvios lavos nemačiau, bet ant kažkaip vis dar šiltos suanglėjusios lavos kepėme zefyrus ir tai buvo nepakartojama.

Taip pat Meksikoje buvo įdomu matyti, kad net greitkeliuose vyrai vairuoja pikapus, o jų gausios šeimos, dažniausiai moterys su vaikais, sėdi ar net stovi pikapo atviroje bagažinėje. Vieną vakarą po koncerto ir pačiai teko važiuoti pikapo bagažinėje su kita savanore ir paauglėmis iš vaikų namų. Buvo smagu, bet kažkaip ir baugu dėl saugumo.

Įsimintini buvo sekmadieniai organizacijoje, kurioje savanoriavau, nes kiekvieną sekmadienį su dviem autobusiukais susispaudę kaip zuikiai važiuodavome prie Ramiojo vandenyno praleisti pusdienio. Būdavo smagu matyti laimingus vaikų veidus, kai jie užsiiminėdavo banglenčių sportu, o patys mažiausieji prisirinkę kokosų bandydavo juos visokiais būdais praskelti.

Tikrai visiems patarčiau bent kartą gyvenime išbandyti savanorystę. Tai nebūtinai turi būti už jūrų marių, galite savanoriauti ir savo bendruomenėje tik apsižvalgykite aplinkui ir pamatysite, kiek yra organizacijų, kurios mielai priimtų jūsų pagalbą. Jei norite savanoriauti užsienyje, siūlyčiau pasiieškoti projektų per Europos Savanorių Tarnybą, kuri apmoka visas savanorystės išlaidas, tačiau, jei norite į labai tolimus kraštus, tai teks pasitaupyti pinigėlių, nes dažniausiai organizacijoms vargingesnėse šalyse reikia finansinės paramos, kad išsilaikytų, ir savanorių įnašas yra vienas iš finansinės paramos būdų. Aš ir pati mokėjau vienkartinę paramą organizacijai, kurioje savanoriavau, ir pasidengiau visas kelionės išlaidas.

Galiausiai patarčiau neturėti kažkokių didelių lūkesčių ar nusistatymų vykstant savanoriauti, nes dažniausiai daug kas būna kitaip, nei įsivaizduojate prieš tai, ir jūsų neišsipildę lūkesčiai mažina džiaugsmo pojūtį, tad, kad netektų nusivilti, stenkitės neprisisvajoti, kaip ir ką galėsite pakeisti, bet tiesiog eikite ir būkite įrankiu geriems pokyčiams.

Ingrida Katkute

Komentarai  

0 #1 Marlene Crocco 2016-12-21 08:16
Man patiko savo dienoraštį. Aš pasisiūliau nuo gruodžio 9 iki 2015 per trečią savaitę 2016 m misijų Meksikoje. Turėjau šiek tiek kitokią patirtį, nes aš esu vyresnio amžiaus (61 metu) ir dirbo su nukentėjusiais vaikais praeityje). Man patinka jūsų patarimų apie nesitiki smagiai ir gerus laikus, kai pirmą kartą susitikti vaikus. Jie buvo per tiek daug savanorių ir labai mažai savigarbos ir saugumo, kaip šeima. Ačiū, kad dalinatės. Man patiko dvi savaites arba tiek turėjau keliauti Chiapas, Meksika. Tai labai gražus, tiek tvirtas ir didingas. Gyvenu Atėnuose, GA JAV.
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode