Reklama 2

Norinti vis tobulėti

Lietuvoje yra nemažai moterų, kuriančių lėles, bet mažeikiškė Lina Videckienė turi savitą stilių bei skonį, kurie jai leidžia būti vis labiau žinomai bei pareikšti apie save garsiau ir garsiau. Lėlių kūrėja sutiko atsakyti į „Būdo žemaičių“ klausimus.

  Kokie buvo praėję ir ko tikitės iš kitų metų?

– Privertėte susimąstyti, kokie buvo šie metai... Man jie prabėgo kaip viena diena, laikas tiesiog taip greitai ištirpsta, kad nespėji to pajusti. Praeinantys metai buvo darbingi, įtempti ir baigėsi permainomis, kurių dėka dabar laisvai ir nevaržomai galiu atsiduoti kūrybai. Iš ateinančių metų tikiuosi daug: norisi baigti remontuoti mažąsias dirbtuvėles, jaukiai ten įsikurti ir su džiaugsmu priiminėti visus besidominčius mano veikla. Norisi dalyvauti keliose parodose, organizuoti savo personalines parodas. Tradiciškai kas dvejus metus, prieš šv. Kalėdas, surengiu autorines parodas, būtų gerai išlaikyti šią tradiciją, norėtųsi ir kitose šalyse parodyti savo kūrinius. Norisi savo jėgas ir galimybes išbandyti keramikoje, medžio drožyboje, dar kai kur, tik nežinia, ar užteks tam laiko iki kitų Naujųjų metų. Laukiu naujų iššūkių ir naujų pasiūlymų.

  Ar kūryboje pavyko pasiekti viską, ko norėjote?

– Nepasakyčiau, kad taip, bet kaskart vis tobulėju, išmokstu kažką naujo. Vis dar turiu, kur tobulėti ir dar turiu didelių planų į priekį.

  Kiek gimė naujų personažų ir kur jie iškeliavo?

– Kalbant apie lėles, tai per šiuos metus gimė apie 14 naujų personažų, iš jų 2 portretinės lėlės, 3 iškeliavo į miniatiūrų parodą Šiauliuose, 2 lagamine išskrido į Ameriką, viena pas Klaipėdos aktorę sėdi rėmeliuose, kitos taip pat atrado savo namus, o kai kurios vis dar pas mane vitrinoje – laukia savo žmogaus. Yra dar keletas nebaigtų darbų, prie kurių vis dar nerandu laiko prisėsti.

– Ką naujo atradote tapyboje?

– Smagu, kad vis atsiranda galimybė tapyti portretus. Labai noriu tobulėti šioje srityje ir pačiai smagu pastebėti, kaip bėgant laikui skiriasi mano darbai. Gal kada bus galimybė perpiešti pirmuosius darbus ir palyginti juos. Pradėjau tapyti abstrakcijas, bet vis dar nesijaučiu tvirtai. Pas mus, artimiausioje aplinkoje, abstrakcijos menkai vertinamos, tad dažnai gali likti ir nesuprastas. Taip pat tebedomina hyperrealizmas, nes, kai prieš metus tapiau alyvas, dar nepasiekiau tokio lygio, kad paveikslas būtų lyg nuotrauka, tad prie to tikiuosi sugrįžti ir praktikuotis, kas žino, gal pavyks dalyvauti ir parodoje.

Tiesa, šiemet pradėjau tapyti nestandartinių dydžių paveikslus. Dabar didžiausias iššūkis artimiausiu metu bus 3 m ilgio paveikslas. Kadangi tokių išmatavimų paveikslams porėmius jau reikia gamintis pačiai, tai tenka ir juos susimeistrauti, bet čia į pagalbą man ateina tėtis ir vyras.

Tikiuosi, kad laikui bėgant atrasiu ir savo braižą, savo stilių. Norėtųsi, kad darbai būtų atpažįstami. Šiemet teko išbandyti jėgas ir sieninėje tapyboje. Restorane „Boulingo takas“ dekoravau 2 sienas fluorescensiniais dažais. Dar keletas sienų tapybos darbų jau suplanuota ateičiai. Taip pat piešiu pieštuku portretus iš nuotraukų. Pamėgau karikatūras.

– Kaip šeimyna prisideda prie meno ir kūrybos? Gal kažkas iš vaikų jau linksta prie grožio?

– Kaip ir kiekvienam kuriančiam žmogui svarbiausia yra supratimas ir palaikymas, nes dažnokai būna, kad laiko dalelė nugvelbiama ir iš šeimos. Vaikai per keletą metų jau priprato, kad mama dirba iki išnaktų ir savaitgaliais. Dabar esu laisva kūrėja, bet niekaip nesiryžtu savęs pavadinti menininke. Jau galiu sussiplanuoti ir pakoreguoti laiką, o vieną laisvesnį vakarą dukros klausia: „Mama, o tu nebesidarbuoji?“

Abi dukros mėgsta kažką kurti, susigalvoja iš nieko padaryti kažką įdomesnio. Vyresnioji šiemet susidomėjo fotografija, o jaunesnioji lanko keramikos, dailės ir dainavimo būrelius.

– Kiek parodų surengėte per 2016 m.?

– Lėlių paroda buvo Panevėžio bibliotekoje. Ten vitrininiai langai, išeinantys į gatvę, pro kuriuos, kol dėliojome lėlės, praėjo daug žmonių, tai man visą dieną šypsena nedingo nuo veido, kai mačiau žmonių reakciją. Eina žmogus pro šalį ir tik ties paskutiniu langu sustoja, o vėliau grįžta atgal, prie kitų, ir stebėdamas lėles šypsosi. Super jausmas!

Kaip minėjau, 3 lėlės bus eksponuojamos kasmetinėje miniatiūrų parodoje Šiauliuose.

2017 m. jau suplanuota autorinė darbų paroda Kaune. Taip mažais žingsniukais judu didesnių miestų link, bet vis trūksta pasitikėjimo savimi.

– Gal turite mylimą savo savo skurtą personažą?

– Būna, pagalvoju, kad vieną ar kitą kūrinį pasiliksiu sau, bet, jei matau, kad žmogui jis patinka, tai atsisveikinu su juo. Tegul džiugina kitus, o man tai būna stimulas kurti toliau.

Lėlės pas mane skirtingos, nė vienos nėra panašios, tad ir neįvardinčiau kažkokio personažo.

– Gal prisimintumėte, kokios buvo svajonės?

– Kai rinkausi, ką studijuoti, mano pasakymas buvo toks: rinkčiausi meno studijas, bet iš to duonai sunku bus užsidirbti, tad pasukau į priešingą pusę, o dabar kur esu? Bet esu be galo laiminga, atradusi savo kelią ir kad pagaliau galiu dirbti tai, ką noriu.

– Ko palinkėtumėte kūrėjams?

– Kūrybinės laisvės ir įkvėpimo, supratimo bei įvertinimo.

Puslapį parengė Vytas ALEKNAVIČIUS

Autoriaus nuotr.

(teminis puslapis „Krašto lobynas“)

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode