Reklama 2

Benas Šarka: „Kartais ir meistras pargriūna, užkliuvęs už akmens“

Benas Šarka (g. 1963) – menininkas, kurį itin sunku apibūdinti, beveik neįmanoma priskirti vienai sričiai. Gliukų teatro įkūrėjas pats kuria scenografiją, muziką. Jo teatrui egzistuoti nereikia nei pastato, nei pinigų, nei samdomos profesionalų komandos. Savo kūryba, vaidenimaisis, jis siekia universalios meno kalbos, kuri pranoktų vienos ar kitos visuomenės grupės susikalbėjimo kodus. Kalbėdamas apie šiuolaikinio teatro likimą, menininkas ištaria, kad išgyvens tik mylintieji.

Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias teatre?

Lengviau kalbėti apie tai, kaip prasidėjo tai, ką darau šiandien. Matėte, darau kilimą. Tai bus tas, kas nieko nekainuoja. Ką darau, mėgstu įvardyti ne žodžiu „pasirodymas“, o „vaidenimasis“. Tad ketinu vaidentis teatro tualetuose. Nežinau, kiek su šiomis mintimis sutiks teatro vadovybė, bet, kas norės, galės sėdėti ir klausytis prieangyje. Grodamas tualetuose, nenaudosiu jokių mokesčių mokėtojų pinigų. Nesijungsiu elektros, pasišviesiu žvakėmis. Atsinešiu savo kilimą-mandalą – juk mandala net ir tualete yra mandala…

Turbūt bus ir pasipiktinusių…

Kinai irgi piktinasi Dalai Lama. Nors jie patys užėmė jo šalį, išprievartavo ir išžudė dešimtis tūkstančių moterų, naikino vienuolius ir vienuolynus. Bet jiems reikia tik užuojautos.

O kalbant apie mano kelio pradžią, aš pats nieko nepasirinkau, mane pasirinko. Negalėčiau nieko paaiškinti. Nuo 2000-ųjų dirbu vienas dėl to, kad negaliu į šitą sferą velti žmonių, kuriuos reikia kviesti.

Vakaruose studentų ieško, kviečia, prašo stoti. Rytuose mokinys turi pats susirasti meistrą ir dar užsitarnauti, kad tas meistras jį mokytų. Nesvarbu, kiek jam reikėtų to laukti. Mokinys ateis, atsisės prieš meistro namą ir sėdės. Pasakys, kad nesitrauks iš čia, kol nebus priimtas į mokinius. Gali lyti, snigti, jis sėdės šlapias, negers vandens, nevalgys. Mokinys turi įrodyti, kad trokšta žinių.

Dabar visas mokymas pagrįstas tuo, kad didžioji dalis žmonių sumoka pinigus ir mokosi. Negaliu tiesiog rinkti grupės. Kam reikės, tas mane susiras. Man užteks vieno mokinio. Dažnai susiduriu su banaliais aiškinimais: jis neparuošė pamainos. Vienas mokinys, jei iš tikrųjų jį mokai, gali būti tūkstantį kartų vertesnis negu tūkstantis. Mokinys pats pasiima žinias, jam nieko neįkiši per prievartą.

Valentinas Masalskis kalbėjo apie mokytoją. Jis sakė, kad mokinys negali pralenkti mokytojo, jis turi tik matyti nueinančią mokytojo nugarą ir išnykstančią kitoje dimensijoje. Jei mokinys pralenkia mokytoją, kaip sakoma populiariame posakyje, tai reiškia, kad mokytojas išsuko iš kelio… Ką Jūs apie tai manote?

Manęs neveikia gražūs pasakymai. Žodžiai yra niekas. Veiksmai yra viskas. Mes atėjome nešnekėti. Jei aš būčiau šnekantysis, tai tik sėdėčiau ir pamokslaučiau.

Galiu pamoką gauti iš valkatos, kuris galbūt nemoka skaityti ir rašyti. Man pamoką gali duoti šešerių metų vaikas. Pamoką gali duoti akmuo, žiogas, debesis. Svarbu gebėti pasiimti. Čia labai svarbus alkis, troškimas.

Jei klausaisi žmogaus, kuris šneka, pirma reikia pasižiūrėti į jo darbus. Visas pasaulis šneka, kad nori taikos. Abejoju, ar bent vienas paprastas žmogus norėtų karo. Jeigu iš tikrųjų norėsi kažko, kas pasiekiama vienam žmogui, pasieksi. Jokia kliūtis tavęs nesustabdys. Svarbu žiūrėti, kas yra tikras mokymas, o kas tik mokymo imitavimas.

Dalis Jūsų kūrinių yra visiškai be žodžių, pagrindinė raiškos priemonė yra garsas, veiksmas. Kai kur kalbama. Norėjau paklausti, ar tai reiškia, kad kai kurie dalykai neišsakomi žodžiais?

Man nepatinka, kai įvardijama, kad koks nors aktorius yra psichologinio teatro atstovas, o kitas – mimas. Tai yra apsiribojimas kalbėti tik viena kalba. Nenoriu ir savęs apibrėžti kaip tam tikro braižo atstovo. Galbūt kada susidursiu su kokia tautele, kuri iš viso nemokės jokios kalbos. Esu pasiruošęs kalbėti bet kam. Pasaulyje yra daug kalbų, ne visos išsakomos žodžiais. Žodžiais pasaulį gali apgauti. Visi sako – aš tau atiduosiu skolą, aš tavęs niekada neužmiršiu, aš tave amžinai mylėsiu. Ar taip tikrai yra? Nesvarbu, kokiomis priemonėmis kalbėti, tai gali būti garsas, tyla, judesys žodžiai. Svarbiausia būti suprastam.

Tiesa, kad kultūrai šiuo metu trūksta finansavimo, dažnai kūrėjai jaučia, jog valstybė jų nevertina. O gal tas, kuriam lemta kurti, kurs bet kokiomis sąlygomis?

Manau, kad kiekvienas kvailys, turėdamas pinigų, gali ką nors padaryti. Jis gali pasisamdyti dailininką, kompozitorių, aktorių. Bet ar jis padarytų tai be pinigų? Aš galiu visa tai padaryti be pinigų. Jei režisierius neturi pinigų scenografijai, kompozitoriui, jis gali režisuoti save.

Nematau prasmės daug energijos skirti kalbėjimui apie finansines problemas, neketinu kovai dėl pinigų ir lygių galimybių eikvoti savo gyvenimo. Tačiau kartu ir beprasmiška lyginti nevienodai remiamus dalykus. Dažnai spektaklių sąmatos skaičiuojamos dešimtimis tūkstančių eurų. Negalima lyginti armijos, kuri turi didžiulį laivyną, daug tankų, ir paprastos mažos tautelės, kurios žmonės visai nieko neturi. Tačiau juk galima kovoti ir taip. Tai įrodė jotvingiai, kurie įvarė siaubą germanų armijai. Jie išsiraudavo po kokį ąžuoliuką ir plikomis rankomis eidavo vienas prieš dešimtį, nebijodami mirti.

Dabar menininkai rašo projektus. O gal yra kokių poetų, kurie parašė genialių kūrinių, bet mes jų nežinome, nes jiems nerūpi parašyti projektą ir prašyti pinigų išleisti knygą. Tarkime, aš parašau projektą sukurti pjesę. Bet jei nebus pinigų, pjesės nesukursiu. Visur gyvuoja šis mechanizmas. Šį žaidimą sukūrė patys žmonės.

Nors progresu stengiamasi, kad žmogui būtų kuo geriau, bet viskas juda atvirkščiai. Tie, kurie šneka apie taiką, labiausiai trokšta karo. Valstybės vyrai šneka apie gerovę, bet viską daro, kad būtų blogiau. Viskas tarpusavyje susiję. Iki karo lietuviai po visą pasaulį galėjo važinėti be vizų. Vizos prilygsta užsimokėjimui už atėjimą į svečius. Tai naikina svetingumą, bičiulystę, dalinimąsi, pagalbą. Jokios valstybės institucijos čia nepagelbės. Padėti vieni kitiems galime tik laisva valia. Jei nori kažkam padėti, tiesiog ateik ir padėk. Ir jei padėdamas esi geranoriškas, tu negalvoji apie savęs reklamavimą, savęs viešinimą, darai tai, ką reikia daryti…

Kuo tikras teatras skiriasi nuo saviveiklos?

Teatras nėra pastatas. Teatras yra tai, ko nesunaikinsi rankomis. Per trisdešimt savo veiklos metų mačiau daug teatrų, kurie susibūrė, gyvavo maždaug penkerius metus ir subyrėjo, išsiskirstė kas sau. Žmonės juk keičiasi… Išeis dešimt žmonių, ir teatro neliks. Teatre yra labai daug vaidinančių teatralus ir labai daug tokių, kurie geba tik gražbyliauti.

Kaip manote, kokiu keliu šiandien eina teatras?

Suprantu, kad išgyvens tik mylintieji. Net ir išnykus teatrui, aktoriai griuvėsiuose gali kurti žmonėms. Gali vaidinti. Tai yra jėga. Dalis teatro yra jėga, o dalis – skirta vien pasilinksminimams ir hedonizmo tarnystei. Tačiau labai nedaug teatralų yra dvasingi. Teatre prostitucijos daugiau negu viešnamyje. Pardavinėti savo sielą yra baisiau negu kūną. Jei teatrą kas nors gali sunaikinti, tai dėl to kaltas tik pats teatras. Tikro teatro negali sunaikinti jokie kritikai, žmonių ar pinigų trūkumas.

O kokia teatro prasmė? Koks jo tikslas visuomenėje?

Toks pat kaip Dalai Lamos, kaip bet kokios konfesijos dvasininko. Nebūsi laisvas, kol nesuprasi savęs. Ne priešą reikia nugalėti – pirmiausia turi įveikti save. Lao Dze rašo, kad neišėjęs iš namų pažinsi pasaulį. O dabar vyksta kelionių bumas. Gali blaškytis po visą pasaulį ir nerasti savęs. Yra daug didelių protų, tarp kurių ir M. Bulgakovas, kuris pasiekė labai aukštą žinojimą, tačiau niekur taip ir neiškeliavo. Juk galėtume sakyti, jog mirė nieko taip ir nepamatęs…

Dažnai aš pats nežinau, ką rodau. O ką apie savo darbą sakytų Tibeto vienuoliai, kai šimtai vyrų prie šimtų žvakių tiesiog balsais gaudžia. Jie atlieka nematomą pasaulio valymą. Ir tai niekur nedingsta. Tik dvasininkų dėka pasaulyje dar egzistuoja pusiausvyra. Tragedija ta, kad tūkstančius metų pasaulyje nesibaigia karas. Nėra Pirmojo, Antrojo ar trečiojo pasaulinio karo – prasidėjo ir niekaip nesibaigia vienas ir tas pats karas. Trečiasis pasaulinis karas jau seniai vyksta, ir jis prasidėjo prieš tūkstančius metų. Jei norime jį sustabdyti, reikia pradėti nuo savęs, nuo savo minčių…

Aš visą laiką žinosiu, kad nieko nežinau. Zen meistrai savo mokiniams sako, kad ir toliau laikytų savo nežinojimą. Jie turi būti pasiruošę viskam. Pojūtis, kad kažką žinai, sunaikina viską.

Tiesa ta, kad vieną pagrindinių pasaulio valymo darbų turėtų atlikti neparsidavinėjantis menas. Tačiau šiandien kurti, kažką daryti yra populiaru. Apie kūrybos misiją retai susimąstoma…

Jeigu gali – nedaryk. Jeigu iš tavęs neišsiveržia kažkas kaip raketa, nerašyk. Bet dvasinė prostitucija gaji, su ja niekas nekovoja. Valstybė gali uždrausti tik fizinę prostituciją.

Ar yra kas nors verto skaityti naujuose knygynuose, kurie užversti knygomis? Perlų tenka labai sunkiai ieškoti. Neraštingumas nesikeičia tūkstančius metų. Prie beraščių galima priskirti ir tuos, kurie žiūri televizorių ir skaito tik laikraščius. Beraščių procentas nesikeičia visais laikais, jų yra mažiausiai septyniasdešimt procentų.

Reikia bijoti ne dėl kūno žūties, o kad neužkariautų tavo sielos. Kartą kažkur perskaičiau tokią mintį: „Aš išleisiu visus mirusiuosius ir gyviesiems nebebus vietos.“ Pasaulis į tai eina kasdien. Gyviesiems lieka vis mažiau vietos…

Prakalbote apie knygas, įdomu, ką paprastai skaitote?

Skaitau tik popierines knygas, negaliu skaityti knygų kompiuteriu. Paprastai skaitau tik tas knygas, prie kurių grįžtu po dešimt, po dvidešimt kartų. Turiu Lao Dze, taip pat Gombrovičiaus, A. Nykos-Niliūno dienoraščius, Servantesą, Antaną A. Jonyną, Gintarą Grajauską. Taip pat man labai svarbus yra Ch. Bukowskis, Tomas S. Butkus, Euklidas. Ką tik nusipirkau naujausią Mindaugo Nastaravičiaus knygą.

Skaitymas yra svarbiausia, ką jaunas žmogus turėtų daryti nuo mažų dienų. Per skaitymą, rašymą perduodama žmonijos atmintis. Rašto žmonės – tarsi dvasininkai.

Ar Jums svarbūs simboliai? Ar yra tokių, kurie jus lydi nuolatos?

Nelabai žinau, kas yra simboliai. Galima kalbėti apie ženklus, jų kalbą. Bet visą laiką eini į akims matomus ir nematomus ženklus. Reikia išmanyti žmogų kaip visą pasaulį, su savo upėmis ir vandenynais.

Ką reiškia pamatyti tai, kas nematoma akimis? Ką reiškia išgirsti tai, kas negirdima ausimis? Šventraštyje užfiksuojama, kad iš pradžių buvo šviesa. Bet šviesa lieka ir numirus, kai jau nebeturi akių. Ir numiręs vis tiek girdėsi. Kaip gyvuosi, kai jau nekvėpuosi? Kaip regėsi, kai jau neturėsi akių? Tačiau yra ir vaizdų pasaulis, nematomas akimis, ir garsas, negirdimas ausimis.

Bet kartais ir meistrai pargriūna, užkliuvę už akmens. Reikia žiūrėti, kas yra po kojomis, ir girdėti, kas yra šalia. Jei nežiūrėsi, nieko ir nepamatysi. Jei neklausysi – neišgirsi. Mes visa tai jau žinojome prieš milijardus metų. Žinios yra užkoduotos žmoguje. O visi karai žmonijos istorijoje buvo susiję su žinių naikinimu.

Kas Jums yra Dievas?

Šitą žodį sugalvojo žmogus. Jis ir pačią kalbą sugalvojo. Kas iš tiesų yra Dievas, mūsų žmogiškajam protui nesuvokti. Tai galima pajusti tik atjungus protą, o šnekėti ir išvedžioti visada įmanoma, tačiau tai bus vien tik klaidžiojimas.

Kas tai sužino, žodžiais negali pasakyti. Yra kitoks kalbėjimasis, be žodžių. Kai Rytuose vyksta arbatos gėrimo ceremonija, pirmiausia turi būti tyla. Žolė neskubėdama auga. Mažas daigelis, atrodo, gležnas, bet jis veržiasi su tokia jėga, kuri faktiškai prilygsta keturiasdešimčiai atmosferų. Pavyzdžiui, dujų balione yra tik keturios atmosferos, bet jei jis sprogsta, namo nebelieka. Tad su kokia jėga gležnutė žolytė veržiasi per asfaltą. Laibas žolės stiebelis gali daugiau išmokyti negu bet kokia aukštoji mokykla. Nė vienoje aukštojoje mokykloje nemoko pažinti tiesos, ten suteikia tik žinių, su kuriomis dažnai žmogus net nežino, ką daryti…

Atsisakyti gyventi pagal nusistovėjusias normas reikia drąsos… Paklusti nemąstant dažnai mus skatina baimė…

Baimė prasideda nuo to, kad žmogus neturi savo krypties, negali sukoncentruoti vienos minties. Neatsitiktinai dėl to išsiblaškymo šiais laikais ypač pagausėjo jogos ir įvairių meditacijų centrų.

Taip, serga mūsų kūnai, tačiau didžiausios bėdos prasideda nuo dvasinių ligų, kurios atsiranda dėl gęstančios vidinės ugnies. Žmogaus kūnas yra identiškas visam pasauliui. Viskas yra viena. Visi žmonės susiję, mes esame vieno kūno ląstelės. Mūsų kūnai sudaryti iš daugiau kaip penkiasdešimt milijardų ląstelių, kurios lygiai taip pat bendrauja, kaip ir mes čia, žemėje. Mūsų kūnai yra visatos atspindys.

Jūsų pasirodymuose dažnai figūruoja molis. Kuo Jums svarbi ši medžiaga

Keistai nuskambėjo, kad klausiate, kodėl man svarbus molis. Tai būtų tolygu, jei aš prieičiau prie kokio žmogaus ir paklausčiau, ką jam reiškia gravitacinės bangos.

Jei dabar staiga nukristų didelis meteoritas ir viskas sudegtų, išsilydytų, neliktų jokių kūnų, jokios augmenijos, jokių gyvūnų, po kokių penkių milijonų metų tai būtų molis. Molis yra viskas, kas pavirto į dulkę.

Kai buvau Kryme, sužinojau, kad molio stebuklingumą paaiškino radiobiologai: molis skleidžia sveikos žmogaus ląstelės bangą.

Ką prieš dešimtis tūkstančių metų senosios kultūros žinojo apie bangas, sklindančias iš žemės? Nieko. Tačiau mūsų laikais atsirado mokslininkų, kurie išmatavo žemės bangas, ir dabar antropologai gali paaiškinti, kodėl tam tikromis datomis įvairiose pasaulio kultūrose žmonės atlikdavo tam tikrus ritualus. Pavyzdžiui, kodėl lietuviai per Rasos šventę eidavo ratu ir dainuodavo sutartines.

Jūsų darbuose taip pat labai daug rituališkumo.

Aš bandau ieškoti kalbos, kurią suprastų ir pajaustų žiūrovai. Kai man nereikia žiūrovų, darau visai ką kita. Man nereikia, kad kas nors tai matytų. Man neegzistuoja samprotavimai apie teatrą, sceninius menus ar dar kažką. Jei tavęs nesupranta, vadinasi, tu pats kažką ne taip sakai.

Dalai Lama yra pasakęs, kad kai tik kokioje nors kultūroje atsiranda sceninė kultūra, šią kultūrą ištinka mirtis. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei Tibeto vienuoliai scenoje pradėtų koncertuoti, giedoti mantras.

Galbūt per tai, ką jūs vadinate rituališkumu, aktualizuojamas tas momentas, kai svarbiausia tampa tai, kas nematoma akimis…

Kalbino Vaiva LANSKORONSKYTĖ

Nuotrauka autorės.


Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode