Reklama 2

Kęstutis Bartkevičius: „Mokslas pavydavo dirbant“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu grynakraujis mažeikiškis, gimęs gydytojų šeimoje, tad man skauda, jei mano miestui skauda, džiaugiuosi, kai matau teigiamus, žmonių gyvenimo kokybę gerinančius pokyčius. Miestas yra daugiamatis organizmas, susidedantis iš daugybės skirtingų detalių, neatsiejamas nuo čia gyvenančių, į darbus skubančių, iš mokyklos sugrįžtančių, parke besiilsinčių žmonių. Būčiau laimingas, jeigu dauguma mažeikiškių, galvodami apie savo miestą, jaustųsi gerai, didžiuotųsi čia gyveną. Juk emocija, atsirandanti sąmonėje pagalvojus apie savo kraštą, daro įtaką apsisprendimui likti jame gyventi, dirbti, atostogauti ar dažniau aplankyti“, – kalbėdamas apie savo ir savo vaikų gimtąjį miestą – Mažeikius – viliasi Seimo narys Kęstutis Bartkevičius.

Ieškoti ir atrasti – džiaugsmas

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Tautodailininkai, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniai amatininkai, senojo tošininkystės amato puoselėtojai, pelnę sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkų premiją – tai tik dalis Raimondos ir Vytauto Ramanauskų, puoselėjančių etnokultūrą, darbo įvertinimų. Abu jie Mažeikių muziejaus darbuotojai: Vytautas – mokslinis darbuotojas, muziejininkas, Raimonda – vyr. fondų saugotoja.

Laima Nagienė: „Visą gyvenimą mokomės“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Visas mano brandus amžius čia – „Sodroje“ – keitėsi tik pavadinimas, patys gražiausi metai atiduoti mūsų žmonėms, draudėjams. Žinau jų džiaugsmus, bėdas ir nelaimes. Dažnas ir dūšią išlieti ateina, nors žino, kad mes nei teisės akto, nei įstatymo nepakeisime, bet išsikalba ir jiems palengvėja, o gal tiesiog žmogiško bendravimo trūksta“, – pradeda pokalbį „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė, vadovaujanti beveik 200 darbuotojų kolektyvui.

Tarnystės grožis – pagalba žmonėms

B. Š.

„Noriu tarnauti žmonėms, man – tai svarbiausia. Visa kita išeina natūraliai“, – taip savo pašaukimą vertina Mažeikių dekanato dekanas, Sedos parapijos klebonas religijos mokslų magistras kunigas Modestas Ramanauskas. Jis jaunas, tačiau jau ne vienoje garbingoje pozicijoje spėjęs pabūti, pelnęs Bažnyčios vadovybės pripažinimą ir tikinčiųjų prielankumą dvasininkas savo laiką, širdį ir visą gyvenimą skiria žmonėms ir Dievui... Nuoširdumą, tikrumą ir darbštumą vertinantis kun. M. Ramanauskas ir pats tuo gyvena.

„Visi keliai atviri – tik turėk bendraminčių...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Šiandien, kaip ir visi Lietuvos žmonės, gyvenu šviesiom, gražiom ir iškiliom mintim. Didžiuojuos, kad esu šio krašto pilietis, kad gyvenu man gražiausioje Lietuvos vietoje – Žemaitijoje. Visada rūpėjo, rūpi ir rūpės mūsų miesto kultūra ir visa savo veikla stengiuosi prisidėti prie jos puoselėjimo. Svarbiausia žmogaus paskirtis šioje žemėje ir yra kurti grožį ir tokią aplinką, nuo kurios ir kitiems gyventi būtų geriau bei maloniau. Gal tam aš ir buvau prieš 38 metus pakviestas į Mažeikius... Praktiškai grįžau į savo gimtą kraštą“, – kalba ilgametis „Draugystės“ choro vadovas Ričardas Grušas.

Beata Nicholson: kiekvienas namuose esantis daiktas turi būti reikalingas

 

„Jaučiu nostalgiją savo seniems daiktams, todėl ieškodama naujų, keliu jiems aukščiausius reikalavimus“, nusijuokia TV laidų vedėja, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, pridurdama, kad jos namuose tokių senienų galima surasti išties nemažai. Žinoma moterissako, kad nereikėtų skubėti išmesti senų ir nebenaudojamų daiktų, nes iš jų galima sukurti tikrus namų interjero ir buities šedevrus, tereikia tik šiek tiek pasitelkti savo vaizduotę.

Tautvydas Piragis: požiūris į žmones, turinčius Dauno sindromą, turi keistis

 

Taip teigia paramos žygio „Galiu daugiau, nei tu manai“ iniciatorius ir pagrindinis žygio dalyvis Tautvydas Piragis, savo šeimoje auginantis Dauno sindromą turinčią dukrelę Kamilę. Žygio metu dviračiais bus įveiktas įspūdingas 2500 km atstumas nuo Jungtinės Karalystės iki Lietuvos. Kodėl kilo idėja surengti tokį žygį, kalbamės su jo iniciatoriumi.

S. Nijolė Sadūnaitė: niekur nebuvau taip laiminga, kaip kalėjimo rūsiuose

Pavilnio parapijos vaikai seserį Nijolę Sadūnaitę dažnai sutinka savo bažnyčioje. Bet sykį žurnalas „Magnificat vaikams“ pakvietė vaikus užsukti į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Pavilnyje ir pasišnekučiuoti su seserimi Nijole. Ji mielai priima vaikus ir atsako į visus rimtus jų klausimus apie pogrindinę kovą už Lietuvos laisvę, vabaliukus ir net šunybes.

L. Rimkienė: „Kelionėje visada yra pirmas žingsnis“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Esu drąsi ir labai atkakli“, – taip save apibūdina Mažeikių rajono savivaldybės opozicijos lyderė Lina Rimkienė. Ji – aktyvi visuomenės veikėja, politiniam gyvenimui – anot jos, pomėgiui – skirianti ypač didelę laiko dalį, sekanti visus, tiek šalies, tiek Mažeikių, įvykius, ryžtinga, kovojanti bei siekianti geriausio.

Pastaruoju metu L. Rimkienė stebina akivaizdžiais išvaizdos pokyčiais. Ji tai vadina ne dieta, bet gyvenimo būdu.

I.Macijauskienė: „Bendraudamas ne tik duodi, bet ir gauni“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Bendravimas su žmonėmis – tai didžiausia mano vaikystės svajonė. Vėliau suvokiau, kad kiekvienas turime savo bendravimo manierą, kiekvienas bendraudamas ne tik duodame, bet ir gauname – kiek duosi, tiek gausi“, – savo išsipildžiusia svajone džiaugiasi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Noras bendrauti nenusileidžia ir norui pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis – tai mero pavaduotoją vilioja į tolimas bei artimas keliones, išvykas.

Įsimintinas vasaris...

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Juozapo Kukšto, vasario 18-ąją atšventusio 68 m. sukaktį, ilgamečio lietuvių, o vėliau – etikos mokytojo, vienintelė darbovietė – Gabijos gimnazija, kurioje mokytojavo 40 metų. Be veiklos nenustygstantis vietoje, įsisuko ir į meninį miesto gyvenimą – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, dar ir piršlys – visko net neišvardinsi. Jis didžiuojasi savo, žemaičio, šaknimis ir brangina Žemaičių pasą, gautą dar 1998 m.

Susitikimo vietos pakeisti negalima

 

Mažeikiškiams Danutei Pocienei ir Viktorui Gintauskui, kurie jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena kartu, šių metų vasaris įsimins ilgam. Jų laukė maloni staigmena, kai jau suaugę vaikai su visais anūkais susirinko švęsti bei dalyvauti Lietuvos šimtmečio renginiuose ir pasinaudojo proga pasveikinti savo tėvelius 65-ojo gimtadienio proga.  

„Tele bim bam“ įkūrėja Neringa Čereškevičienė apie tai, kaip išauginti patriotą

 

„Kai klausau, ką mokykloje kalba vaikai, man atrodo, kad jie peraugo savo tėvus. O gal jie tik pas mus tokie?“ – stebisi pradinės mokyklos „Upė“ ir vaikų darželio „Tele Bim Bam“ įkūrėja, vis rečiau scenoje pasirodanti Neringa ČEREŠKEVIČIENĖ. Kiekvieną rytą šiomis ypatingomis Lietuvai dienomis su vaikais ji kalbasi apie tai, kas turėtų išauginti tvirtas jų lietuvybės šaknis. „Vertybės yra išugdomos“, – visiškai neabejoja Neringa.

Sigitas Geda: didis poetas, gyvenimo diletantas

Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.

Šimtametė Elena stebina gyvenimo džiaugsmu ir pataria, kaip sulaukti 100 metų

Valstybės atkūrimo šimtmetis skatina susimąstyti, kiek daug visko valstybėje įvyko ir pasikeitė per 100 metų. O ką šimtmetis reiškia žmogui?

Šilutėje gyvenanti šimtametė Elena Ūsienė sako esanti dėkinga už kiekvieną rytą ir tai, kad iki pat dabar gali džiaugtis gyvenimu, vaikščioti, susitikti su žmonėmis. Pasak jos, didžiausia ilgaamžiškumo paslaptis – meilė žmonėms, optimizmas ir, tikėtina, sportas.

Stengiuosi daryti tai, ką sugebu geriausiai

Įdomi, spalvinga ir ryškiai bendruomenėje matoma yra šiandieninio mūsų puslapio viešnia Danguolė Juškienė (Balčiūnaitė). Smulkaus sudėjimo moteris ant savo pečių neša ir dalina kitiems įvairiabriaunių gėrybių lobius. Tokia misija jai nėra nei per sunki, nei varginanti.

D. Juškienė atsakė į pateiktus klausimus ir pasidalino savomis įžvalgomis.

Nacionalinės premijos laureatė Eglė Gabrėnaitė: „Norėčiau, kad atsirastų daug daugiau žmonių, kurie didžiuotųsi Lietuva“

Šiandien Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionalinekultūros ir meno premija. Kažkada į šį teatrą atėjusi iš Akademinio dramos teatro, kartu su pirmąja Rimo Tumino studentų karta, ji patikėjo Rimo Tumino idėja – sukurti savo teatrą. Šiandien ji tiksliai žino – tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuri patyrė laimę kurti teatrą ir užauginti nuostabiausių vaidmenų sodą.

Rašytoja l. S. Černiauskaitė: „Žiūrėti į šulinį panašu kaip žiūrėti į save“

Neseniai pasirodė naujas rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Šulinys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.), kuriame pasakojama apie aukos tapimą budeliu, sudėtingus suaugusiųjų santykius ir vaikų padėtį jų sukurtose situacijose, kai tenka tiesiog išbūti arba pranykti juodoje šulinio akyje.

Autorė teigia: „Tai tema, kurią norisi ne gvildenti, bet glostyti. Išglostyti iš jos visą blogį, kad grįžtų atgal į pragarą ir daugiau nesiteiktų mums rodytis. Tik kad galėtum glostyti, turi nuplėšti prikepusį tvarstį, perpjauti pūlinius, išvalyti, dezinfekuoti. Tai nemalonus, sunkokas darbas. Bet po jo telieka sveikti.“

A. Mamontovas: muzikantai bijo pasipasakoti, nes įsivaizduoja žiną paslaptį

 

Muzikantai Lietuvoje mažai bendrauja, bijo pasipasakoti, nesikeičia informacija. Muzikos salė knygų mugėje, ko gero, vienintelė vieta, kur galima visus sutikti ir pabendrauti, LRT RADIJUI sako muzikantas Andrius MAMONTOVAS. Kaip teigia jis, kai kurie žmonės skaičiuoja jo albumuose pavartotus žodžius: „Tiesą sakant, tai man tapo savotišku iššūkiu ir dabar, kai rašau dainas naujam albumui, sukūriau sau taisyklę – nepavartoti žodžio „dangus“.

Gyvenimas polkos žingsniu...

 

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Aš nesukaupiau didelių materialinių gėrybių, bet moralinio ir dvasinio turto, gėrio per tuos metus prisirinkau tiek daug, kad jo su kaupu many – galiu jį padalinti, užteks kiekvienam mažeikiškiui ir dar liks. Jaučiuosi laiminga, turtinga. Darbas man yra kartu ir pomėgis, gal todėl kitkam neturiu laiko“, – džiaugiasi Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė, liaudiškų šokių studijos „Kauškutis“ meno vadovė Jolanta Tendienė.

Gyvūnų globėja: tikiu, kad visiems kažkur yra žmogus

 

Jau būdama ketverių Anželika Petrusevičienė slapčia nešė maistą iš namų beglobiams ir lauke vargstantiems kaimynų šunims, o šiandieną ji globoja organizacijos „Kaimo grandinė“ gyvūnus. „Tiems gyvūnams atiduodu ne tik daug laiko, bet ir daug širdies, todėl kiekvienas išsiskyrimas yra sunkus. Kas kartą su gyvūnu, atrodo, išvyksta ir dalelytė manęs“, – sako A. Petrusevičienė. Tiesa, pašnekovė apgailestauja, kad ne visi gyvūnai randa taip trokštamus namus, nors tiki, kad kai kuriems tiesiog reikia sulaukti savo žmogaus. 

Atsitiktinumas, pakeitęs vaikystės svajonę

 

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Sakoma, susirask mėgstamą darbą ir nebereikės dirbti. Dirbti, žinoma, reikia, bet, kai darbas malonus, tai ir rezultatai džiugina“, – sako nuo 2014 metų pavasario paveldosaugininke pradėjusi dirbti Rūta Končiutė-Mačiulienė, todėl nekeista, kad pašnekovė darbe kartais užtrunka iki vėlumos, sakydama, kad darbas jai kartu ir pomėgis.

J. Jurkus: „Sėkmės dykai nesitikėk“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Nuo pat ankstyvos vaikystės jis savo jėgas išbandė daugelyje sričių – dar aštuonmetis berniukas, o jau kerdžiaus padėjėjas... Bet didi vaikystės svajonė – būsiu direktorius. Ir ji išsipildė su kaupu – ne tik direktoriumi dirba, bet buvo ir Mažeikių rajono meras, Seimo narys. „Reikia tikėti savo jėgomis. Taip, visada pasitaiko ir nesėkmių, bet reikia nesustoti – tobulintis. Visada sakau: mokslas proto neduoda – mokslas duoda žinių“, – teigia UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ generalinis direktorius Jonas Jurkus.

Powered by BaltiCode