Menu
Reklama 1

A. Šimkuvienė: „Už viską esu dėkinga likimui“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Manau, kad atstovauju vidutinei klasei, ne pagal pajamas, bet pagal tai, kad savo darbais galiu padėti žmogui. Be to, vidutinei klasei priskiriami ir mokytojai, o aš save laikau socialine darbuotoja. Niekada nepraeičiau pro šalį, kai žmogui reikalinga pagalba, tiesiog neleisčiau sau to padaryti. Žmogus, kai yra prie skurdo ribos ar turintis negalią, tiesiog dažnai daug ko nedrįsta ar negeba daryti pats, nes yra sugniuždytas skurdo, paliestas negalios“, – taip save pristato Audronė Šimkuvienė, VšĮ Mažeikių rajono neįgaliųjų centro direktorė.

Skaityti daugiau... Komentuoti

R. Dargvainienė: „Mokytis ir tobulėti reikia nuolat“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dirbu vaiko gerovės srityje, esu su vaikais, rūpinuosi jais ir tai priimu kaip milžinišką pareigą ir atsakomybę“, – „Būdui žemaičių“ teigia Mažeikių rajono savivaldybės administracijos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Rasa Dargvainienė. Anot jos, sunkiausia kalbėtis patyčių klausimais. R. Dargvainienei laisvalaikio lieka, kaip pati sako, mažai, bet jį išnaudoja sode arba keliaudama po Lietuvą: „Čia tiek gražių vietų ir yra ką pamatyti.“

– Iš kur esate kilusi? Kokioje šeimoje augote?

– Gimiau Jonavoje, inžinieriaus elektriko ir medicinos sesers šeimoje.

Skaityti daugiau... Komentarai (4)

A. Čekanauskas: „Didžiausias pasiekimas – tai šeima“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Energetikos srityje dirbantis beveik 29 metus ir visus tuos metus atidavęs UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, Arūnas Čekanauskas dabar šios didelės bendrovės vadovas. „Galima sakyti, pradėjau nuo žemiausio laiptelio, tik baigęs Rietavo tarybinio ūkio technikumą ir įgijęs techniko-mechaniko kvalifikaciją, pradėjau dirbti pamainos inžinieriumi Mažeikių rajoninėje katilinėje. Vėliau „Mažeikių šilumos tinkluose“ dirbau inžinieriumi eksploatacijai, po to laiptelis po laiptelio atėjau iki generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigų. Dar porą kartų per tą laiką pasimokyti teko – baigiau Žemaitijos kolegiją (mašinų techninio eksploatavimo inžinierius), paskui Kauno technologijos universitetą (organizacijų vadybos  magistras)“, – apie pokyčius savo karjeroje kalba naujasis bendrovės generalinis direktorius A. Čekanauskas.

Skaityti daugiau... Komentuoti

E. J. Žemgulienė: „Mokinys – tai fakelas, kurį turiu uždegti“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Gal tai, kad labai mylėjau ir myliu savo darbą, kad labai norėjau būti mokytoja nuo mažų dienų, lėmė, jog aš, septyniasdešimtmetė, vis dar mokytoja. Turiu gerą atmintį, sekasi logiškai išmąstyti, gerai žinau savo dalyką, nemoku ir negaliu bet kaip dirbti – su vaikais turiu pasiekti maksimumą“, – mintimis dalijasi Viekšnių gimnazijos biologijos mokytoja Eugenija Janina Žemgulienė. Viena pirmųjų, dar 2001 m., įgijusi ekspertės kategoriją mokytoja tuo nesipuikuoja: „Man svarbiausia, kad kuo geriau paruoščiau mokinius, kurie garsintų mokyklą, kurioje aš dirbu. Ir pati kiekvieną dieną turiu mokytis, jei nesimokysiu biologijos, tai greitai atsiliksiu, o aš noriu, kad mano mokiniai visada turėtų naujausias žinias.“

Skaityti daugiau... Komentarai (2)

R. Podelienė: „Turiu viską, apie ką svajojau nuo vaikystės“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Savivaldybės darbą šiuo metu vertinu gerai. Sudėtingas dabar laikmetis mums visiems, nes pasikeitė vadovybė“, – apie darbą pasakoja Mažeikių rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Rima Podelienė. Anot jos, tai visai nenuspėjamas darbas, kai planuoti gali tik dalį dienotvarkės, o skaudžiausia – susidūrimai su socialinio būsto nuomininkais. R. Podelienė turi ir pomėgių, kuriems, kaip pati teigia, visada randa laiko – tai gėlės ir mezgimas: „Vasarą vakarus leidžiu gėlynuose prie namų, o žiemą – su virbalais rankose.“

Skaityti daugiau... Komentuoti

E. Salatka: „Svarbiausia – asmeninis tobulėjimas“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Sėkmingas darbas gali būti tik tada, kai yra susikalbėjimas, dalijimasis informacija, veiksmų derinimas“, – kalba Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Salatka. Jis teigia, jog geriausiai jaučiasi gamtoje, o noras savo žiniomis bei įgūdžiais padėti gyvūnams lėmė veterinarijos mokslų pasirinkimą. Jau penktus metus savivaldoje dirbantis E. Salatka tvirtina, jog šis darbas reikalauja visos komandos pastangų.

Skaityti daugiau... Komentarai (2)

R. Bertulis: „Laimėjimai mus verčia eiti pirmyn“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Visada domėjausi politika, norėjau labiau susipažinti su vietos savivalda ir nesigailiu, nes aplink daug gerų ir idėjinių žmonių, pasirengusių dirbti Mažeikių rajonui“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas Ramūnas Bertulis. Be politinės veiklos, jis turi ir kitą pomėgį – gamtą: „Esu gamtos mylėtojas, tai jau kurį laiką su žmona galvojome apie veiklą, teikiančią džiaugsmą bei turinčią išliekamąją vertę. Prieš keletą metų pradėjome auginti šaltalankių uogynus.“

Skaityti daugiau... Komentuoti

M. Šukienė: „Kiekvienas įvykis suteikia kitokios patirties“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Man reikia veiksmo, bendravimo. Labai geras jausmas užplūsta, kai gali padaryti kažką gero, naudingo. Malonu pajusti grįžtamąjį ryšį“, – kalba Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė, hidrotechnikės specialybę turinti Milda Šukienė. Anot jos, kaimas jai buvo labiausiai pažįstamas. Be žemės ūkio, M. Šukienė domisi ir užsiima rankdarbiais: „Pirmenybę teikiu mezgimui virbalais. <...> Kartais užsiimu dekupažu.“

Skaityti daugiau... Komentuoti

S. Bernotienė: „Visada buvau pedagogė. Turbūt ir liksiu“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Niekada negalėčiau išbraukti mokyklos iš savo gyvenimo. Niekada. Ji paliko ryškius pėdsakus. Jeigu tektų rinktis, eičiau tuo pačiu keliu, nieko nekeisdama, dėl nieko nesigailėdama. Ir vėl būčiau eilinė kūno kultūros mokytoja, trenerė. Man patiko ankstesnis mano darbas, patinka ir dabartinis, kasdien suteikiantis vis kitokios patirties“, – atvirauja beveik 30 metų pedagoginį darbą dirbusi, šiuo metu jau trečią kadenciją Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einanti Sigutė Bernotienė. Anot jos, pradžia politikoje buvusi sunki: „Būdavo vakarų, kai norėjosi uždaryti visas duris, užverti visus langus – likti nematoma... Prie viešumo reikėjo priprasti, jį prisijaukinti, su juo susidraugauti.“

Skaityti daugiau... Komentuoti

V. Petrauskienė: „Negaliu ramiai gyventi“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Sakoma, mokytis ir save atrasti niekada nevėlu. Tai pasitvirtina stebint aktyvių senjorų gyvenimą. Veikliai, kūrybingai, vietoje nenustygstančiai senjorei ukriniškei Valerijai Petrauskienei apibūdinti labai tinka dainos, pagal kurią jai tenka šokti, eilutės: „Senelė mūsų jauna/Su džinsais ir tekina.“ „Tai ne vien dainos žodžiai, mes išties šiam šokiui nuvykome į Mažeikius ir džinsus bei baltus sportinius batelius nusipirkome. O ką?“ – šmaikštauja energija trykštanti Valerija.

Skaityti daugiau... Komentuoti

J. Jokšienė: „Meilę Lietuvai įskiepijo tėvai“

Gražina Veršinskienė

Rugpjūčio 23-oji daugumai lietuvių asocijuojasi su 1989 m., kai Pabaltijo šalių žmonės, susikibę rankomis, stojo į gyvą grandinę – tai Baltijos kelias. „Mes, mažeikiškiai su latviais susikibome prie Bauskės. Praskrido lėktuvai, barstydami gėles, skambėjo graži tai datai sukurta daina. Paskui, kai pasibaigė, reikėjo skirstytis, bet kur tau – latviai susijungė su lietuviais ir visą naktį mitingavome. O kiek koplytstulpių pristatė, kiek žvakių... Visi laukai žiburiavo nuo jų šviesos – nepamirštamas dalykas“, – su pasididžiavimu tą įvykį prisimena senjorė, pavyzdinės sodybos šeimininkė mažeikiškė Juzefa Jokšienė.

Skaityti daugiau... Komentuoti

M. Mineikienė: „Nusiraminimą randu maldoje“

Veikliam, žingeidžiam žmogui amžius – ne riba. Pavyzdys – Sedos trečiojo amžiaus universiteto lankytoja Marytė Mineikienė, kuri sulaukusi brandaus amžiaus suvokė, kaip jai visą laiką trūko prisilietimo prie tapybos, savirealizacijos. „Dalyvauju visur, kur tik spėju, matyt, grįžtu į tą Kodėlčiaus amžių. Tiek metų miegojusi, dabar prisikėliau ir noriu kuo daugiau sužinoti“, – sako pašnekovė, kuri ne tik namuose sukasi, bet ir tapo ant šilko, velia. Nemažai jos darbelių eksponuojama Sedos Kasdienybės meno galerijoje, kurioje dar ir padirbėja savanoriškais pagrindais.

Skaityti daugiau... Komentuoti

A. Pėčelytė: „Viską galima pasiekti nuosekliu, sunkiu darbu“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Jei užsuktumėme į klubą „Bodywise Gym and Studios“ Horšamo mieste (Vakarų Sasekso grafystė, Anglija), mus pasitiktų plataus profilio asmeninė trenerė ir jogos bei Pilates (kalanetikos) mokytoja mažeikiškė Aida Pėčelytė. Kaip pati sakė, dirbo su vyru keliuose darbuose ir štai rezultatas – ji šio klubo savininkė, Yogida studijos įkūrėja. „Pradėjus gyvenimą Anglijoje buvo tarsi naujas gimimas. Teko išmokti kitaip mąstyti, kitaip kalbėti, atsisakyti arogancijos, pažaboti ego. Perėjusi įvairius gyvenimo išbandymus, išmokau vertinti žmones kitaip ir gerbti juos nepaisant jų išsilavinimo ar rango. Supratau, kad, norint pasiekti kažką gyvenime, reikia turėti stiprų troškimą, neprarasti vilties ir labai sunkiai dirbti. Supratau tai, kad aukštasis išsilavinimas ar talentas nėra būtinas, svarbiausia sunkus darbas ir noras padėti žmonėms“, – teigia Aida.

Skaityti daugiau... Komentarai (1985)

R. Šiaulienė: „Vertybė – ne daiktai, o žmonės“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Sprendžiant kilusias problemas visada būtina išklausyti abi puses. Tik tuomet rezultatai bus džiuginantys, – kalba LR Seimo nario patar4ja Reda Šiaulienė. – Mūsų kraštas labai gražus ne tik gamta, bet ir žmonėmis, kiek daug mes turime talentingų įvairaus amžiaus žmonių. Šis darbas man suteikė galimybę pažinti dar daugiau tokių vaikų ir suaugusiųjų bei mėgautis jų kūryba ir skleidžiamu grožiu.“ R. Šiaulienė, kaip pati teigia, mėgsta intensyvų gyvenimą, ekstremalų sportą. Didžiausias jos pomėgis – motociklai: „Visada svajojau apie jį, tad palaikoma aplinkinių prieš trejus metus įgyvendinau savo svajonę ir šiandien jau važinėju savarankiškai.“

Skaityti daugiau... Komentuoti

O. Jasmontienė: „Vaikų meilė ir darni šeima – varomoji jėga“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Savo politine veikla noriu prisidėti prie rajono socialinės gerovės stiprinimo, laisvos, veržlios, pilietiškos visuomenės formavimo“, – kalba Šiaulių banko Mažeikių klientų aptarnavimo centro vadovė, išrinkta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nare, neseniai gimtadienį šventusi Odeta Jasmontienė. Kaip pati teigia, jos pašaukimas – dirbti su žmonėmis, padėti spręsti jiems iškilusias problemas.

Skaityti daugiau... Komentuoti

E. Ereminė: „ Kai bus sunku – dainuok...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Gyvename XXI amžiuje – nors gyvenimas gerėja materialine prasme, tačiau tolstame nuo svarbiausių gyvenimo vertybių, iš kurių savo kasdienybėje sėmėsi stiprybės mūsų protėviai. Visiškai menkaverčius reiškinius mūsų vis greitėjantis gyvenimas paverčia vienos dienos, tik šios akimirkos produktu. Greit panaudotu ir išmestu kaip į pakuočių konteinerį – ko gero, jų daugiausia prikaupiame. Žinoma, pasaulis keičiasi – tai neišvengiama ir turėtume su tuo susitaikyti, tačiau tai, kas mus išskiria iš kitų gyvybės formų, tikiuosi, liks. Tos vertybės – tai pagarba gamtai ir žmogui. Tai viskas. Daug ar mažai? Manau, tiek, kiek reikia“, – apie gyvenimo prasmę samprotauja Mažeikių rajono savivaldybės valstybinėskalbos tvarkytoja, pedagogė, etnokultūros puoselėtoja, folkloro ansamblių dainininkė Eglė Ereminė. Kupiškėnė teigia, kad Žemaitijoje labiausiai pasiilgo sutartinių.

Skaityti daugiau... Komentuoti

A. Avdaljan: „Norėjau būti operos dainininke“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Žemališkė Anita Avdaljan savo gyvenimo neįsivaizduoja be aktyvios veiklos: dalyvavo užklasiniame gyvenime, lankė muzikos mokyklą, aktyviai sportavo. Jaunystėje svajojo būti operos soliste. „Visa mano šeima muzikali – tėtis ir brolis grojo akordeonu, mamos brolis muzikavo įvairiais instrumentais užsieniečių klube“, – neišsipildžiusiomis svajonėmis dalijasi latvė latgalė Anita, apsigyvenusi Mažeikiuose, išmokusi grynos žemaitiškos šnektos ir prieš 30 metų ištekėjusi už armėno.

Skaityti daugiau... Komentuoti

V. Macevičius: „Nori išbandyti žmogų – duok jam valdžią“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Jei nenusimatysi ateities planų, strategijos, vadinasi, dirbsi atsigręždamas atgal“, – taip kalba tremtyje gimęs, Dzūkijoje augęs, Žemaitijoje gyvenantis, po keliolikos metų vėl Mažeikių r. savivaldybės meru tapęs Vidmantas Macevičius. Kaune baigęs mokslus ir Mažeikius pasirinkęs energetikas, dirbęs Panevėžyje bei Vilniuje, dabar, kaip pats sakė, grįžo namo: „Pirmas dalykas, kurį žadėjau ir kurį reikia padaryti – grąžinti savivaldos autoritetą.“

Skaityti daugiau... Komentuoti

G. Gricienė: „Gyvenimas gražus – gyvenkim jį su džiaugsmu“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Žemaičiui būdinga savybė – užsispyrimas. Šio bruožo netrūksta ir mūsų kraštietei žemaitei, Sedos miesto vardo puoselėtojai Genoveitai Gricienei, kurios iniciatyva sukurtas Sedos herbas ir Sedos vėliava, įkurta Sedos bendruomenė ir pan. Atrodo, dabar galėtų ilsėtis, bet... „Atsimenu, kad esu sakiusi: tiek prisidarbuosiu, kad į pensiją išėjusi nieko nebenorėsiu. Pasirodo, klydau. Veiklos, jeigu nesikankini, kad iš to nieko neuždirbi, per akis. Įsisteigėme Sedoje Trečio amžiaus universitetą. Esam per keturiasdešimties žmonių kompanija, kuriems nesinori atsisėdus prie lango „smerčio“ laukti“, – sako pašnekovė, kuriai 2007 m. buvo suteiktas titulas „Bendruomeniškiausia metų mažeikiškė“, akcentuodama, kad apie senatvę būtina kalbėti, nes tai neišvengiamas gyvenimo tarpsnis.

Skaityti daugiau... Komentarai (1179)

K. Kekienė: „Svarbiausias dalykas – tai pats gyvenimas“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Kornelija Kekienė Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namams paskyrė 23 savo gyvenimo metus, dirbdama paruošė nemažą būrį vaikų, su kuriais dalyvavo įvairiuose dailės konkursuose. „Mano paruošti vaikai tapo laureatais ir laimėjo prizines vietas dailės olimpiadose, konkurse „Plauk garlaiviu Trakų ežere“, Japonijos ir Indijos ambasadų organizuotuose konkursuose „Aš piešiu Japoniją“ ir „Aš piešiu Indiją“ tapo laureatais ir buvome pakviesti į LR Seime vykusius apdovanojimus;  konkurse „Lietuvos tradicijos“ ir „Aš piešiu žemėlapį“ laimėtos prizinės vietos. Mus, aktyvius bei žinomus, pastebėjo ir pakvietė į LR Prezidentūrą, kur vaikams buvo organizuota šventė – susitikimas su Prezidentu Valdu Adamkumi“, – džiaugiasi savo auklėtinių pasiekimus prisiminusi K. Kekienė, kurios darbas įvertintas daugeliu padėkos raštų, tarp kurių – Mažeikių r. vaikų našlaičių ir senelių globos namų, Mažeikių rajono savivaldybės mero padėkos raštai, Profsąjungos už aktyvią visuomenine veiklą, Ukrinų pagrindinės mokyklos – už savo vaikų gražų auklėjimą ir t. t.

Skaityti daugiau... Komentuoti

J. Gintalienė: „Nesijuokiu iš kilnumo ir dorybės“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Mažeikiškiai ne tik muzikai, šokėjai, sportininkai ir pan., bet ir gabūs intelektualai. Jau ne vieną jų matėme intelektualiuose žaidimuose. Žingsnis po žingsnio to link ėjo ir Jolanta Gintalienė. „2016 metais protmūšio komandos paraginta pradėjau pati vesti žaidimą „Auksinis protas“ gyvai Mažeikiuose. Žaisti man patinka labiau, todėl su mielu noru perleidau vedimą kitiems, o pati žaidžiu“, – pasakoja Jolanta, kuriai pagrindinis laimėjimas – nuostabi šeima. Beje, ji pabrėžė, kad niekada niekas jos neišgins iš Mažeikių. „Jei išgirsite, kad gyvenu ne Mažeikiuose – pasimelskite už mane, vadinasi, man labai blogai“, – juokauja pašnekovė.

Skaityti daugiau... Komentuoti

S. Paulauskienė: „Sėkmė užaugina sparnus“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Balandžio pabaigoje prasidėjusi pagrindinė valstybinių brandos egzaminų sesija beveik du mėnesius bandys tiek abiturientų, tiek jų tėvų, tiek mokytojų nervus. O kas juos vedė prie žinių vartų? Tie, kurių darbo pasiekimai – ne vien mokinių egzaminų rezultatai, bet ir dalyvavimas olimpiadose, įvairiuose konkursuose – tai mokytojai. Dažnas jų kuklinasi, sakydami, kad pasiekimai – tai mokinių nuopelnas, bet... be gero stratego nebūtų ir gerų rezultatų. „Visada laikiausi tos nuomonės, kad didžiausias mokytojo darbo įvertinimas yra jo buvusių ir esamų mokinių atsiliepimai“, – paklausta apie įvertinimą, atsako Merkelio Račkausko gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Silva Paulauskienė.

Skaityti daugiau... Komentuoti

A. Lalienė: „Svarbiausia – kuo daugiau su vaikais bendrauti“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Didžiausia laimė mamai – dori vaikai ir sėkmingas jų gyvenimas. Tokios pagrindinės mintys liejasi iš Adelės Lalienės, kurią „Būdas žemaičių“ pakalbino Motinos dienos išvakarėse, lūpų.„Kai jau tuokėmės, sakėme, kad būtinai turėsime keturis vaikus, kartu pamąstėme, kad ne pro šalį būtų ir šeši. Norėjome porelių, bet, va, išėjo trys vaikiai ir tik viena dukrelė, pirmoji. Džiugu, kad visi vaikai gerai gyvena, galėjo jų ir daugiau būti, bet tiek Dievulis davė“, – planuota gausia šeima ir sėkmingu vaikų gyvenimu džiaugiasi Adelė, kurios sūnūs galiūnai Vytautas ir Marius, o dabar ir Mantas garsina Mažeikių ir Lietuvos vardą.

Skaityti daugiau... Komentuoti

R. Radavičius: „Privalai vesti įstaigą į priekį“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Renginys niekada nebūna vienodas. Jis būna toks, kokį sukuri. Pasibaigė vienas, kuri kitą – kaip karuselė. O Kultūros centro kūrybinė siekiamybė – augti su renginiais, kolektyvu“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro direktorius Raimundas Radavičius. Penktus metus vadovaujantis šiai įstaigai R. Radavičius džiaugiasi savo darbu ir siekia jame aukščiausių rezultatų. Anot jo, svarbiausia ne repetavimas, pasiruošimo darbai, o pats renginys.

Skaityti daugiau... Komentarai (286)

I. Pocienė: „Darau tai, kas pačiai patinka“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Retas, kuris gali pasigirti, kad yra sukaupęs 50 metų darbo stažą, o štai Irena Pocienė – taip, bet tai jos teatrinės saviveiklos stažas, kuriam ji paskyrė pusę amžiaus. Pastaruoju metu jubiliejai jos gyvenime pabiro vienas po kito: šalia saviveiklinio ir deimantinės vestuvės kitąmet bus švenčiamos, o šiemet jos pačios graži sukaktis. „Iki šiol turėjau tik padėkos, garbės raštus – už darbą, bet daugiausia už saviveiklą. Tokia nominacija pirmoji... Bet ar man?.. Juk yra žmonių, kurie tikrai dirba, o aš tik darau tai, kas ir man pačiai patinka“, – kuklinasi „2018 metų kūrėjo“ nominantė I. Pocienė.

Skaityti daugiau... Komentuoti

P. Pocevičius: „Visada yra galimybė, tik reikia noro“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Šerkšnėnų seniūnijos Mažaičių kaimo ūkininkas Paulius Pocevičius spėja visur: ir savo ūkį apeiti, ir ketverius metus stovėti prie Žemalės kaimo bendruomenės vairo. Jis buvo įvertintas ne kartą – jo ūkis 2014 metais pripažintas geriausiu rajono ūkiu, jo pavardė tarp geriausių šalies ūkininkų, po poros metų nominuotas kaip „2016 m. ūkininkas“, o šiemet įvertinta ir visuomeninė veikla – tapo „2018 metų bendruomenės siela“.

Skaityti daugiau... Komentuoti

G. Stasiūnas: „Gramofonyne vien gramofonų apie 300“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Buto erdvę užlieję dvidešimtųjų praėjusio šimtmečio muzikos garsai, nuo sienų žvelgiantys tapyti paveikslai, laiką skaičiuojantys senoviniai laikrodžiai, didingai triūbas iškėlę gramofonai, laukiantys, kad juos prakalbintų, senove dvelkiančiame bufete sutūpę suvenyrai ir visi jie – gramofonai. Gediminą Stasiūną vienu žodžiu sunku apibūdinti – tai ir kolekcionierius, ir tapytojas, ir drožėjas – žodžiu, meno žmogus. „Kai pradėjau rinkti gramofonus, galvojau – kiek gali jų būti... dešimt, dvidešimt, na, jau trisdešimt, o, pasirodo, tūkstančiais eina“, – kalba gramofonų kolekcionierius G. Stasiūnas.

Skaityti daugiau... Komentuoti

T. Juodgudis: „Gyvenu čia ir dabar“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Aš esu laimingas, kad galiu kvėpuoti, kad galiu mylėti, kad galiu žinoti ir suprasti daug. Aš laimingas, kad galiu rūpintis kitais, o kiti manimi“, – taip kalba buvęs Viekšnių gimnazistas, šiuo metu studijuojantis anglų filologiją, 2018 m. LR Prezidentės apdovanotas už „Lietuvos 100-mečio repą“, ateitininkas Tadas Juodgudis. Pasak viekšniškio, muzika jo gyvenime užima didelę dalį, bet didžiausia aistra – sportas. Be minėtų veiklų, Tadas daug laiko skiria kūrybai.

Skaityti daugiau... Komentarai (242)

J. I. Venalis: „Muzikos rašto išmokau dar lageryje“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Aš dieną naktį sapnuodavau, kad groju, tiesiog gyvenau su muzika ir labai išgyvenau, ar sugebėsiu mokytis Sibire“, – mena ilgametis daugelio Mažeikių meno kolektyvų muzikantas, smuikelį virkdęs net 72 metus, mokytojas, tremtinys, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas Jonas Ildifonsas Venalis.

Skaityti daugiau... Komentuoti

Du žuvusius sūnus ir vyrą palaidojusi 90-metė Onutė: „Skausmą malšinu malda ir prisiminimais“

 

Žiūrint į šviesias 90-metės Onutės Netikšienės akis, nesitiki, kad likimas jai skyrė tiek daug sunkių išbandymų, kurie būtų galėję palaužti ir nuvaryti į kapus net ir stipriausią žmogų.

„Be tėvelio likau 3 metukų, mamytė mirė kai man buvo 7-eri, – tyliai kalba močiutė. – Nuo tada ir pradėjau tarnauti pas svetimus, prižiūrėjau vaikus. Būdavo ir du mažiukai, kai kada ir trys ... O jeigu vieną prižiūrėdavau, tai tada kartu reikėdavo ir kitus ūkio darbus padėti dirbti: ir kiaulėm pašarą ruošti, linus braukti ir minti, ir kulti. Buvau dar tada pati maža, 7 metukų, jėgų tų nebuvo daug, bet vis tiek įsitveriu aš į tą vaikelį ir būdavo nešu kaip kačioką ir einu prie darbų...

Skaityti daugiau... 271 komentuoti

Powered by BaltiCode