V. Sprindys: „Turi būti ištikimas sau“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Jeigu pradedi apgaudinėti save ir išsižadi pats savęs, tampi žmogumi be jokio identiteto, žmogumi be savęs“, – taip kalba aktyvus visuomenės žmogus, turintis tvirtą savo nuomonę ir nebijantis jos reikšti, Viktoras Sprindys. Pasak jo, gyvenime nėra netinkamos informacijos, yra tik netinkamas laikas jai pasireikšti.

D. Gečienė: „Esu laimingas žmogus“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Kiekviena fotosesija ar šventė suplanuojama pagal žmonių poreikius ir jų skonį. Mano tikslas – perprasti jų sumanymą ir jį užfiksuoti nuotraukose“, – taip apie savo darbą, pomėgį kalba fotomenininkė Daiva Gečienė. Pasak jos, kartais žmonės nebenori į viską žvelgti pozityviai, tačiau visada galima svajoti.

E.Vaičiulis: „Nė vienos sustabdytos iniciatyvos“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Žmogui, norinčiam sėkmingai gyventi, integruotis, dirbti, nebepakanka vienos kompetencijos ir vienos kvalifikacijos. Vis svarbesnės tampa bendrosios kompetencijos. Prisitaikyti prie pokyčių, atitikti keliamus reikalavimus gali tik nuolat besimokantis ir tobulėjantis žmogus. Ši atsakomybė už sėkmingą nuolatinio mokymosi elementą – mokėjimą mokytis – pirmiausia tenka mokyklos vadovui, neišskiriu ir mokytojų bei tėvų, nes didėja žmogaus atsakomybė už jo paties gyvenimą, nuolatinį mokymąsi ir visapusišką tobulėjimą, o suaugęs žmogus iš kitų besimokančiųjų išsiskiria būtent patirties turėjimu“, – kalba Mažeikių Gabijos gimnazijos direktorius, turintis II vadybos kvalifikacijos kategoriją, istorijos mokytojas metodininkas, Mažeikių rajono NVO asociacijos pirmininkas Eduardas Vaičiulis, beje, neseniai atšventęs savo gimtadienį.

R. Skrodenytė: „Daryk gera ir bus atlyginta“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Esu svajotoja“, – taip save apibūdina Mažeikių Gabijos gimnazijos pedagogė, šaulių būrio vadovė, keliautoja bei aktyvi mažeikiškė Rima Skrodenytė. Ji savo visą laiką skiria darbui, mokiniams, nes visa tai, anot jos, sugrįžta. Daug pasaulio šalių apkeliavusi, pavydėtinų patirčių turinti R. Skrodenytė visur stengiasi dalyvauti ir skatina tai daryti vaikus, nes, kaip teigia ji, geriausias mokslas – praktika.

Gražina Kleinauskienė: „Meilė žirgams išaugo į žirgyną“

 

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Dar būdama maža, gal trimetė mergaitė, šliaužiojau paskui kiekvieną arklį, o jau ūgtelėjusi laukdavau, kada bus suteikta didelė atsakomybė – vadelioti. Vėliau jau mergaičiukė nesibodėjau ir čia buvusiose kiaulidėse mėšlą mėžti, kad tik leistų į ganyklą (net 30 metrų!) nujoti arklį. Jodama įsivaizduodavau, kad šuoliuoju ant eiklaus žirgo. Jau nuo mažų dienų puoselėjau svają – turėsiu arklį ir jodinėsiu po savo žemę... Mano svajonės išsipildė su kaupu, net trylika kartų viršijo lūkesčius – svajojau turėti arklį, o turiu trylika žirgų“, – savo dabartiniu gyvenimu džiaugiasi Sedos žirgyno savininkė ūkininkė Gražina Kleinauskienė, Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos, arabų žirgų augintojų asociacijos ir KFPS Royal Friesian horses fryzų veislės žirgų augintojų asociacijos Olandijoje narė.

J. Legenzovienė: „Svajokite drąsiai, svajonės pildosi“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

,,Priimk gyvenimą tokį, koks jis yra – su meile“, – sako Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studijos ,,Niuansas“ vadovė ir choreografė, mokytoja ekspertė, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatė Jelena Legenzovienė, į gyvenimą šokio žingsneliu palydėjusi ne vieną jauną žmogų. Anot pedagogės, pačiai trauka menui atsirado dar vaikystėje. Viską pasiekti buvo sunku, tačiau, kaip teigia žinoma ir gerbiama choreografė, svarbu tikėti, jog neįveikiamų dalykų nėra.

I. Braziulienė: „Šypsokis pats ir gyvenimas šypsosis tau“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Užaugau tokioje šeimoje, kur vertybė buvo kitas žmogus, kur buvo skiepijama, kad dėkoti reikia paprastam žmogui, o ne valdininkui, kuris už darbą gauna atlygį. Namuose nuo vaikystės buvo kalbama, kad aukščiau turi būti ne tavo asmeninis, o visų žmonių, kaimo, bendruomenės interesas“, – apie gyvenimo vertybes ima kalbėti Auksūdžio mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorė, Auksūdžio kaimo bendruomenės pirmininkė Ingrida Braziulienė.

L. Skabickienė: „Tokia ir yra maniškė laimė“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu laiminga, nes prieš akis Gyvybės medis, savo šaknimis padedantis traukti iš anapus gyvybingą prigimtį, kad kasdienybę transformuočiau į šakų aukštį, t. y. į šviesą. Bet būtų naivu sakyti, kad lengva būti mokytoja: kiekvieną dieną iššūkiai, ir tu negali sakyti, kad šita situacija man nepalanki, nepatogi... Betgi ką aš pati galiu pakeisti, kad būtų daugiau darnos ir pozityvo...“ – gyvenimo pilnatve džiaugiasi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė, 2011-ųjų Metų mokytoja Laima Skabickienė.

P. Noreika: „Permainos – tai gyvenimo variklis“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu linkęs į pokyčius... Manau, jei žmogus nekeičia veiklos ir netobulėja – užguja rutina, jis nebemąsto, dirba kaip automatas. Ne veltui japonai sako, kad žmogus kas septynerius metus turi keisti – arba darbą, arba profesiją. Išėjęs į kitą sferą kitaip mąsto ir save atiduoda maksimaliai“, – į pavasarinius ūkio darbus paniręs kalba ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas Pranas Noreika, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo medžioklės, bitininkystės ir visuomeninės veiklos.

Iš Danijos sugrįžęs lietuvis užkūrė kitokių gėlių verslą

 

Kaunietis Gediminas Visockis anksčiau negalėjo nė pagalvoti, kad jo gyvenimas bus taip glaudžiai susijęs su gėlėmis. Tačiau dabar jaunas vyras nuolat sukasi tarp lentynų su gėlėmis savo parduotuvėse. Dar daugiau, jo vadovaujama įmonė tapo viena novatoriškiausių savo srityje. Viena pirmųjų pasiūlė lietuviams gyvų augalų paveikslus, iki tol beveik nematytas gėlių rūšis ir kitus pas mus dar retai sutinkamus sprendimus.

Nors parduotuvėse yra ir daugiau darbuotojų, patį savininką taip pat beveik visada galima čia sutikti.

D. Grigutė: „Kas nenužudo, tas užgrūdina...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Niekas – nei šeima, nei artimieji, nei draugai – iš tiesų nežino, kokie jausmai grumiasi ypatingo vaiko mamos širdyje... Tai žino tik jos širdis. Viena iš tokių mamų – Dovilė Grigutė, auginanti sūnų su Dauno sindromu, kuri ne tik kineziterapeutė, nuoširdžiai padedanti pacientams įveikti ligas, bet ir energinga, jaunų idėjų nestokojanti visuomeninės organizacijos „Gerumo galia“ pirmininkė.

D. Gedvilienė: „Kol bus tikinčių..., tol jis ir gyvuos“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Kalbėti apie save – vadinasi, pasiduoti intrigai ir gyvenimiškomis istorijomis suvilioti arba atgrasyti skaitytoją. Jūs, skaitantieji, rizikuojate, nes galite sugaišti laiko, kurio mums taip stinga, o aš, turėdama jo begales, persikelsiu į laikus, kuriuos įvardijame prisiminimais“, – pokalbį pradeda Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi“ vadovė Daiva Gedvilienė.

Kęstutis Bartkevičius: „Mokslas pavydavo dirbant“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu grynakraujis mažeikiškis, gimęs gydytojų šeimoje, tad man skauda, jei mano miestui skauda, džiaugiuosi, kai matau teigiamus, žmonių gyvenimo kokybę gerinančius pokyčius. Miestas yra daugiamatis organizmas, susidedantis iš daugybės skirtingų detalių, neatsiejamas nuo čia gyvenančių, į darbus skubančių, iš mokyklos sugrįžtančių, parke besiilsinčių žmonių. Būčiau laimingas, jeigu dauguma mažeikiškių, galvodami apie savo miestą, jaustųsi gerai, didžiuotųsi čia gyveną. Juk emocija, atsirandanti sąmonėje pagalvojus apie savo kraštą, daro įtaką apsisprendimui likti jame gyventi, dirbti, atostogauti ar dažniau aplankyti“, – kalbėdamas apie savo ir savo vaikų gimtąjį miestą – Mažeikius – viliasi Seimo narys Kęstutis Bartkevičius.

Ieškoti ir atrasti – džiaugsmas

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Tautodailininkai, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniai amatininkai, senojo tošininkystės amato puoselėtojai, pelnę sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkų premiją – tai tik dalis Raimondos ir Vytauto Ramanauskų, puoselėjančių etnokultūrą, darbo įvertinimų. Abu jie Mažeikių muziejaus darbuotojai: Vytautas – mokslinis darbuotojas, muziejininkas, Raimonda – vyr. fondų saugotoja.

Laima Nagienė: „Visą gyvenimą mokomės“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Visas mano brandus amžius čia – „Sodroje“ – keitėsi tik pavadinimas, patys gražiausi metai atiduoti mūsų žmonėms, draudėjams. Žinau jų džiaugsmus, bėdas ir nelaimes. Dažnas ir dūšią išlieti ateina, nors žino, kad mes nei teisės akto, nei įstatymo nepakeisime, bet išsikalba ir jiems palengvėja, o gal tiesiog žmogiško bendravimo trūksta“, – pradeda pokalbį „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė, vadovaujanti beveik 200 darbuotojų kolektyvui.

Tarnystės grožis – pagalba žmonėms

B. Š.

„Noriu tarnauti žmonėms, man – tai svarbiausia. Visa kita išeina natūraliai“, – taip savo pašaukimą vertina Mažeikių dekanato dekanas, Sedos parapijos klebonas religijos mokslų magistras kunigas Modestas Ramanauskas. Jis jaunas, tačiau jau ne vienoje garbingoje pozicijoje spėjęs pabūti, pelnęs Bažnyčios vadovybės pripažinimą ir tikinčiųjų prielankumą dvasininkas savo laiką, širdį ir visą gyvenimą skiria žmonėms ir Dievui... Nuoširdumą, tikrumą ir darbštumą vertinantis kun. M. Ramanauskas ir pats tuo gyvena.

„Visi keliai atviri – tik turėk bendraminčių...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Šiandien, kaip ir visi Lietuvos žmonės, gyvenu šviesiom, gražiom ir iškiliom mintim. Didžiuojuos, kad esu šio krašto pilietis, kad gyvenu man gražiausioje Lietuvos vietoje – Žemaitijoje. Visada rūpėjo, rūpi ir rūpės mūsų miesto kultūra ir visa savo veikla stengiuosi prisidėti prie jos puoselėjimo. Svarbiausia žmogaus paskirtis šioje žemėje ir yra kurti grožį ir tokią aplinką, nuo kurios ir kitiems gyventi būtų geriau bei maloniau. Gal tam aš ir buvau prieš 38 metus pakviestas į Mažeikius... Praktiškai grįžau į savo gimtą kraštą“, – kalba ilgametis „Draugystės“ choro vadovas Ričardas Grušas.

Beata Nicholson: kiekvienas namuose esantis daiktas turi būti reikalingas

 

„Jaučiu nostalgiją savo seniems daiktams, todėl ieškodama naujų, keliu jiems aukščiausius reikalavimus“, nusijuokia TV laidų vedėja, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, pridurdama, kad jos namuose tokių senienų galima surasti išties nemažai. Žinoma moterissako, kad nereikėtų skubėti išmesti senų ir nebenaudojamų daiktų, nes iš jų galima sukurti tikrus namų interjero ir buities šedevrus, tereikia tik šiek tiek pasitelkti savo vaizduotę.

Tautvydas Piragis: požiūris į žmones, turinčius Dauno sindromą, turi keistis

 

Taip teigia paramos žygio „Galiu daugiau, nei tu manai“ iniciatorius ir pagrindinis žygio dalyvis Tautvydas Piragis, savo šeimoje auginantis Dauno sindromą turinčią dukrelę Kamilę. Žygio metu dviračiais bus įveiktas įspūdingas 2500 km atstumas nuo Jungtinės Karalystės iki Lietuvos. Kodėl kilo idėja surengti tokį žygį, kalbamės su jo iniciatoriumi.

S. Nijolė Sadūnaitė: niekur nebuvau taip laiminga, kaip kalėjimo rūsiuose

Pavilnio parapijos vaikai seserį Nijolę Sadūnaitę dažnai sutinka savo bažnyčioje. Bet sykį žurnalas „Magnificat vaikams“ pakvietė vaikus užsukti į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Pavilnyje ir pasišnekučiuoti su seserimi Nijole. Ji mielai priima vaikus ir atsako į visus rimtus jų klausimus apie pogrindinę kovą už Lietuvos laisvę, vabaliukus ir net šunybes.

L. Rimkienė: „Kelionėje visada yra pirmas žingsnis“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Esu drąsi ir labai atkakli“, – taip save apibūdina Mažeikių rajono savivaldybės opozicijos lyderė Lina Rimkienė. Ji – aktyvi visuomenės veikėja, politiniam gyvenimui – anot jos, pomėgiui – skirianti ypač didelę laiko dalį, sekanti visus, tiek šalies, tiek Mažeikių, įvykius, ryžtinga, kovojanti bei siekianti geriausio.

Pastaruoju metu L. Rimkienė stebina akivaizdžiais išvaizdos pokyčiais. Ji tai vadina ne dieta, bet gyvenimo būdu.

I.Macijauskienė: „Bendraudamas ne tik duodi, bet ir gauni“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Bendravimas su žmonėmis – tai didžiausia mano vaikystės svajonė. Vėliau suvokiau, kad kiekvienas turime savo bendravimo manierą, kiekvienas bendraudamas ne tik duodame, bet ir gauname – kiek duosi, tiek gausi“, – savo išsipildžiusia svajone džiaugiasi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Noras bendrauti nenusileidžia ir norui pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis – tai mero pavaduotoją vilioja į tolimas bei artimas keliones, išvykas.

Įsimintinas vasaris...

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Juozapo Kukšto, vasario 18-ąją atšventusio 68 m. sukaktį, ilgamečio lietuvių, o vėliau – etikos mokytojo, vienintelė darbovietė – Gabijos gimnazija, kurioje mokytojavo 40 metų. Be veiklos nenustygstantis vietoje, įsisuko ir į meninį miesto gyvenimą – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, dar ir piršlys – visko net neišvardinsi. Jis didžiuojasi savo, žemaičio, šaknimis ir brangina Žemaičių pasą, gautą dar 1998 m.

Susitikimo vietos pakeisti negalima

 

Mažeikiškiams Danutei Pocienei ir Viktorui Gintauskui, kurie jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena kartu, šių metų vasaris įsimins ilgam. Jų laukė maloni staigmena, kai jau suaugę vaikai su visais anūkais susirinko švęsti bei dalyvauti Lietuvos šimtmečio renginiuose ir pasinaudojo proga pasveikinti savo tėvelius 65-ojo gimtadienio proga.  

Powered by BaltiCode