Ssc pirmasis
Ssc antrasis

K. Kinčienė: „Reikia palikti pėdas, kad pasidarytų kelias“

Penkiasdešimt metų atidavusi kultūrai, iš jų keturiasdešimt Mažeikiuose. Per tuos metus pelniusi ne vieną apdovanojimą,Mažeikių rajono klubo „Mano namai“ vadovei Kristai Kinčienei už nuopelnus garsinant Mažeikių kraštą, aktyvų kūrybinį darbą, idėjas ir iniciatyvas kuriant kultūrinę bei dvasinę aplinką, tradicijų puoselėjimą šiemet įteiktas Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklas „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“.

A. Zorina: „Nebus tuščios tos rankos, kurios dalina“

Yra matomų ir nematomų darbų, bet yra ir toks darbas, kurio neatliksi, jei neturėsi meilės žmogui. Vienas tokių žmonių, nepriekaištingai dirbančių socialinį darbą BĮ Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnyboje, gerinant socialiai pažeidžiamų visuomenės narių kasdienybę – tai Antonina Zorina.  „Jei nemyli žmonių, jų negerbi – geriau jau neeik dirbti šio darbo. Turi būti pasiaukojantis, užjaučiantis, turi sugebėti perprasti žmogų ir mokėti jam padėti“, teigia socialinio darbuotojo padėjėja A. Zorina. Ne kartą gavusi padėkos raštų už nuopelnus socialiniame darbe, šiemet apdovanota Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“.

P. Mylė: „Džiaugiuosi dirbdamas su savo srities profesionalais“

Patriotine dvasia alsuojantis Vasario 16-osios renginys mažeikiškiams reikšmingas ir tuo, kad jo metu vyksta iškilminga Mažeikių Garbės piliečio ir nominacijų suteikimo ceremonija. Daugelį metų šį renginį režisuojančiam ir nominantų jaudulį iš arti matančiam Pauliui Mylei, šiemetiniai apdovanojimai bus išskirtiniai. Jam už aktyvią kultūrinę bei meninę veiklą, bendruomeniškumo skatinimą, tautiškumo puoselėjimą, pagarbą savam kraštui, jo istorijai ir kraštiečiams bus suteiktas Mažeikių rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas bei įteiktos jo regalijos. „Dar nei pats nesuprantu, ar jaudinuos, ar ne. Džiugina, kad atsirado draugų, bendraminčių, kurie pasiūlė ir pristatė mano kandidatūrą, kad palaikė žmonės, įvertindami tai, ką tu su meile jiems daraI“, teigia Savivaldybės kultūros centro Meno padalinio vadovas, renginių režisierius bei švenčių vedėjas, vienas pagrindinių rajono teatrinio meno puoselėtojų, Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktorius P. Mylė.

A. Šemeta: „Tėvai man įdiegė, kad žmogus turi dirbti“

Beveik aštuonerius metus UAB „Mažeikių autobusų parkas“ vadovaujantis Arvydas Šemeta džiaugiasi darniu kolektyvu ir tuo, kad jo vadovaujama bendrovė yra viena didžiausių Šiaurės Vakarų Lietuvos keleivinio transporto paslaugų bendrovių, priklausanti Lietuvos keleivių vežimo asociacijai. „Į UAB Mažeikių autobusų parkas atėjau dirbti 2012 metais, tuometiniam Mažeikių rajono savivaldybės merui pažadėjau tęsti bendrovės veiklą, suburdamas darnų kolektyvą, kurio dėka pasiektume kuo geresnių rezultatų. Manau, man pasisekė suburti pagrindinį branduolį. Dabar kolektyvas labai draugiškas, kartu dalyvaujame kultūriniuose renginiuose, išvykose ir santykiai su bendrovės profesine sąjunga geri“, – ištesėtu pažadu džiaugiasi direktorius.

Kaip puoselėti laisvę?

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.

G. Šiaulytė: „Paliečiau arfą ir nebenorėjau jos paleisti“

Televizijoje, radijuje, spaudoje ir internetinėje erdvėje vis daugiau girdime apie LRT organizuojamą vaizdo įrašų konkursą „Klipvid“. Nuo sausio 15 d. iki vasario 12 d. renkamas „Publikos simpatijos klipas“. Nors dar galimos įvairiausios staigmenos, bet pastebimi trys lyderiai. Šiuo metu daugiausiai surinkę balsų yra alytiškiai „Velvet“ su savo daina „Medžiai melagiai“. Antroje vietoje – Giedrės Šiaulytės ir Ingridos Spalinskaitės duetas „Duo Unicum“ su instrumentine kompozicija „Vėjo dukra“. Trečioje – Klaipėdos dramos teatro aktorės su daina apie Žemaitę „Graži ta, galinga“.

Ramutė Čepauskaitė: „Nesiskųsk ir nesiteisink“ („Never Complain, Never Explain“)

Šio gyvenimo moto vedama Ramutė Čepauskaitė 26-erius metus sėkmingai nardo savo anglų k. mokymo ir vertimo versle. „Buvau tik 23-ejų, kai grįžau į gimtuosius Mažeikius, palikusi savo pirmąjį vertėjos darbą Vilniaus siuvimo fabrike „Lelija“, kuriame pradėjau dirbti dar tebestudijuodama trečiajame universiteto kurse. Mane nuo pirmosios darbo dienos mokytojos ir vertėjos kėdėje lydėjo ne tik sėkmė, bet ir, galima sakyti, tam tikras aplinkinių pavydas, juk lietuvis kaimynui nelinki net žalesnės žolės už tvoros“, – apgailestauja anglų k. mokytoja.

Buvęs pedagogas šiandien save įprasmina gindamas vaiko teises

36 metų darbo su vaikais, daug tai ar mažai? Kasdienė akistata su vaikais, stokojančiais dėmesio, rūpesčio, gal meilės. Ar visos liūdnos istorijos turi gerą pabaigą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškosime atsakymų drauge su Donatu Griškaičiu, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus budėtoju.

Svajonių žemė buvo ir lig šiol liko Mažeikių kraštas

Nėra nieko įstabesnio, kaip puiki Naujųjų metų pradžia, vadinasi kalėdiniai stebuklai būna ne tik išgalvotame, bet ir realiame gyvenime. Pirmasis šių metų susitikimas ir interviu mano biografijoje išliks kaip tikrai išskirtinis. Gyvenime jau sutikau daug garsių ir žymių žmonių, bet dar neteko kalbinti ir rašyti apie tokio garbaus amžiaus žmogų, koks yra mano šiandieninis pašnekovas. Mudu labiau susipažinome ir gražiai bendravome nuo 1992 metų, kai dirbome „Mažeikių naftos“ gamykloje, bet gražūs ir šilti santykiai išliko iki šių dienų.

Neišgalvotas gimtinės ilgesys

Jau nerimastingai tiksi viso pasaulio laikrodžiai. Besibaigiantys senieji metai tuoj tuoj užvers savas duris ir ant mūsų namų kartu su žvaigždėmis triukšmingai nusileis Naujieji metai. Tokioje laiko sandūroje nuolatos nutinka labai netikėtų dalykų, kad ir susitikimų su senais gerais draugais...

Kun. R. Romanovski: „Mokėkime pastebėti šalia esantį žmogų“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Baigiasi susikaupimo, pasiruošimo laikotarpis – Adventas, artėja džiaugsmingas laikas – mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Gimimas. Visi, susėdę prie Kūčių stalo, laužysime kalėdaitį, linkėsime vienas kitam viso ko geriausio. „Tai susibūrimas, bendrystė, pabuvimas kartu, šeimos šventė. Seniau tik antrą dieną eidavome į svečius, sveikindavome, tačiau mokėkime pastebėti šalia esantį žmogų, juk tiek daug šalia mūsų vienišų žmonių. Norisi paraginti kaimynus – pakvieskite tokius žmones pas save. Tai metas, kai žmogus negali likti vienas“, – gerumu dalintis kviečia Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaras relig. m. mgr. kun. Robert Romanovski.

Antras svarbiausias kūdikis – kolektyvas „Džesi“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dirbdama su tokiais visko norinčiais, nuoširdžiais žmonėmis, negaliu sau leisti būti kitokiai. Visada stengiuosi būti linksma, suprasti šalia esantį, tik gerai besijaučiantis žmogus gali visiškai atsiskleisti ir būti laimingas“, – pasakoja Mažeikių Gabijos gimnazijos pedagogė, choreografė, šokių kolektyvo „Džesi“ vadovė Simona Gargasienė. Greitai 20-metį švęsiančio „Džesi“ kolektyvo vadovė džiaugiasi savo veikla bei nuveiktais darbais. Anot jos, šokantis žmogus – laimingas žmogus.

M. Badaukis: „Pats geriausias laikas – gyventi dabar“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Visada gyvenime vadovaujuosi taisyklėmis – padėk nuskriaustam, apgink, nes nežinai, kada tau reikės pagalbos. Visi mes esame stiprūs, bet reikia neužmiršti, kad tai gali trukti tik laikinai. Svarbiausia turėti atjautą ir ja dalintis. Man tai natūralus jausmas – padėti kitam. Pagalbos ranką tiesiau ir tiesiu“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių apylinkės seniūnas Mantas Badaukis, kurį galima sutikti bene kiekvieno kaimo šventėje, renginyje ar sprendžiant iškilusias bendruomenių problemas.

S. Kaktys: „Pagrindinis tikslas – tarnystė ligoniui“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Gruodžio 3 d. VšĮ Mažeikių ligoninės direktoriaus pareigas pradėjo eiti Sigitas Kaktys. „Esminiai gyvenimo etapai susiję su Mažeikiais, teko trumpai dirbti Šiauliuose, pastarąjį laikotarpį – Telšiuose“, – trumpai savo atotrūkį nuo gimtojo miesto apibūdina pašnekovas. Priėmęs daug gyvenimo iššūkių ir savo jėgas išbandęs daugelyje sričių vėl grįžo į ligoninę, kurioje teko dirbti ir gydytoju traumatologu, ir vyriausiojo gydytojo pavaduotoju poliklinikos reikalams. Šįkart, įveikęs kitus kandidatus, į direktoriaus poziciją.

Z. Kristutis: „Tėvai mokė būti doru žmogumi“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Manau, kad reikia mokytis iš kitų klaidų. Neužtenka vien stalo pratybų. O mūsų pašonėje naftos perdirbimo gamykla, niekada nežinome, kas gali atsitikti“, – paklaustas apie nelaimę Alytuje sako Savivaldybės Aplinkos ir sveikatos apsaugos skyriausvedėjas Zigmantas Kristutis. Viena iš jo vadovaujamo skyriaus funkcijų ir yra organizuoti užterštų teritorijų apsaugos priemones, valymo darbus, likviduojant ekologinių nelaimių, incidentų, avarijų, katastrofų padarinius.

R. Širvinskienė: „Negaliu dvejoti, sustoti vietoje“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tarp daugelio padėkų, apdovanojimų, nominacijų Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorės Rimos Širvinskienės bagažą papildė dar viena nominacija. „Sužinojus, kad esu kandidatė Metų gimnazijos vadovo nominacijai pelnyti, pirmiausia nustebau. Paklausiau savęs, o kodėl aš? Ar tikrai esu verta šio vardo? Stengiuosi dirbti kaip ir visi direktoriai – nuoširdžiai, daug ir kiek įmanoma inovatyviau. Myliu savo darbą, didžiuojuosi ir džiaugiuosi būdama būtent šios gimnazijos direktorė, todėl noriai dirbu vardan savo mokyklos ir Židikų krašto. Po kelių dienų šią nominaciją ėmiau traktuoti lyg pasitikrinimą, kaip mane ir mano darbus mato mano gimnazijos bendruomenė ir draugai. Džiugu, kad tų draugų ir palaikančiųjų turiu didelį būrį“, – užplūdusiais jausmais dalijasi direktorė.

A. Šimkuvienė: „Už viską esu dėkinga likimui“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Manau, kad atstovauju vidutinei klasei, ne pagal pajamas, bet pagal tai, kad savo darbais galiu padėti žmogui. Be to, vidutinei klasei priskiriami ir mokytojai, o aš save laikau socialine darbuotoja. Niekada nepraeičiau pro šalį, kai žmogui reikalinga pagalba, tiesiog neleisčiau sau to padaryti. Žmogus, kai yra prie skurdo ribos ar turintis negalią, tiesiog dažnai daug ko nedrįsta ar negeba daryti pats, nes yra sugniuždytas skurdo, paliestas negalios“, – taip save pristato Audronė Šimkuvienė, VšĮ Mažeikių rajono neįgaliųjų centro direktorė.

R. Dargvainienė: „Mokytis ir tobulėti reikia nuolat“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Dirbu vaiko gerovės srityje, esu su vaikais, rūpinuosi jais ir tai priimu kaip milžinišką pareigą ir atsakomybę“, – „Būdui žemaičių“ teigia Mažeikių rajono savivaldybės administracijos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Rasa Dargvainienė. Anot jos, sunkiausia kalbėtis patyčių klausimais. R. Dargvainienei laisvalaikio lieka, kaip pati sako, mažai, bet jį išnaudoja sode arba keliaudama po Lietuvą: „Čia tiek gražių vietų ir yra ką pamatyti.“

– Iš kur esate kilusi? Kokioje šeimoje augote?

– Gimiau Jonavoje, inžinieriaus elektriko ir medicinos sesers šeimoje.

A. Čekanauskas: „Didžiausias pasiekimas – tai šeima“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Energetikos srityje dirbantis beveik 29 metus ir visus tuos metus atidavęs UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, Arūnas Čekanauskas dabar šios didelės bendrovės vadovas.Galima sakyti, pradėjau nuo žemiausio laiptelio, tik baigęs Rietavo tarybinio ūkio technikumą ir įgijęs techniko-mechaniko kvalifikaciją, pradėjau dirbti pamainos inžinieriumi Mažeikių rajoninėje katilinėje. Vėliau „Mažeikių šilumos tinkluose“ dirbau inžinieriumi eksploatacijai, po to laiptelis po laiptelio atėjau iki generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigų. Dar porą kartų per tą laiką pasimokyti teko – baigiau Žemaitijos kolegiją (mašinų techninio eksploatavimo inžinierius), paskui Kauno technologijos universitetą (organizacijų vadybos  magistras)“, – apie pokyčius savo karjeroje kalba naujasis bendrovės generalinis direktorius A. Čekanauskas.

E. J. Žemgulienė: „Mokinys – tai fakelas, kurį turiu uždegti“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Gal tai, kad labai mylėjau ir myliu savo darbą, kad labai norėjau būti mokytoja nuo mažų dienų, lėmė, jog aš, septyniasdešimtmetė, vis dar mokytoja. Turiu gerą atmintį, sekasi logiškai išmąstyti, gerai žinau savo dalyką, nemoku ir negaliu bet kaip dirbti – su vaikais turiu pasiekti maksimumą“, – mintimis dalijasi Viekšnių gimnazijos biologijos mokytoja Eugenija Janina Žemgulienė. Viena pirmųjų, dar 2001 m., įgijusi ekspertės kategoriją mokytoja tuo nesipuikuoja: „Man svarbiausia, kad kuo geriau paruoščiau mokinius, kurie garsintų mokyklą, kurioje aš dirbu. Ir pati kiekvieną dieną turiu mokytis, jei nesimokysiu biologijos, tai greitai atsiliksiu, o aš noriu, kad mano mokiniai visada turėtų naujausias žinias.“

R. Podelienė: „Turiu viską, apie ką svajojau nuo vaikystės“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Savivaldybės darbą šiuo metu vertinu gerai. Sudėtingas dabar laikmetis mums visiems, nes pasikeitė vadovybė“, – apie darbą pasakoja Mažeikių rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Rima Podelienė. Anot jos, tai visai nenuspėjamas darbas, kai planuoti gali tik dalį dienotvarkės, o skaudžiausia – susidūrimai su socialinio būsto nuomininkais. R. Podelienė turi ir pomėgių, kuriems, kaip pati teigia, visada randa laiko – tai gėlės ir mezgimas: „Vasarą vakarus leidžiu gėlynuose prie namų, o žiemą – su virbalais rankose.“

E. Salatka: „Svarbiausia – asmeninis tobulėjimas“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Sėkmingas darbas gali būti tik tada, kai yra susikalbėjimas, dalijimasis informacija, veiksmų derinimas“, – kalba Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Salatka. Jis teigia, jog geriausiai jaučiasi gamtoje, o noras savo žiniomis bei įgūdžiais padėti gyvūnams lėmė veterinarijos mokslų pasirinkimą. Jau penktus metus savivaldoje dirbantis E. Salatka tvirtina, jog šis darbas reikalauja visos komandos pastangų.

R. Bertulis: „Laimėjimai mus verčia eiti pirmyn“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Visada domėjausi politika, norėjau labiau susipažinti su vietos savivalda ir nesigailiu, nes aplink daug gerų ir idėjinių žmonių, pasirengusių dirbti Mažeikių rajonui“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas Ramūnas Bertulis. Be politinės veiklos, jis turi ir kitą pomėgį – gamtą: „Esu gamtos mylėtojas, tai jau kurį laiką su žmona galvojome apie veiklą, teikiančią džiaugsmą bei turinčią išliekamąją vertę. Prieš keletą metų pradėjome auginti šaltalankių uogynus.“

M. Šukienė: „Kiekvienas įvykis suteikia kitokios patirties“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Man reikia veiksmo, bendravimo. Labai geras jausmas užplūsta, kai gali padaryti kažką gero, naudingo. Malonu pajusti grįžtamąjį ryšį“, – kalba Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narė, hidrotechnikės specialybę turinti Milda Šukienė. Anot jos, kaimas jai buvo labiausiai pažįstamas. Be žemės ūkio, M. Šukienė domisi ir užsiima rankdarbiais: „Pirmenybę teikiu mezgimui virbalais. <...> Kartais užsiimu dekupažu.“

S. Bernotienė: „Visada buvau pedagogė. Turbūt ir liksiu“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Niekada negalėčiau išbraukti mokyklos iš savo gyvenimo. Niekada. Ji paliko ryškius pėdsakus. Jeigu tektų rinktis, eičiau tuo pačiu keliu, nieko nekeisdama, dėl nieko nesigailėdama. Ir vėl būčiau eilinė kūno kultūros mokytoja, trenerė. Man patiko ankstesnis mano darbas, patinka ir dabartinis, kasdien suteikiantis vis kitokios patirties“, – atvirauja beveik 30 metų pedagoginį darbą dirbusi, šiuo metu jau trečią kadenciją Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas einanti Sigutė Bernotienė. Anot jos, pradžia politikoje buvusi sunki: „Būdavo vakarų, kai norėjosi uždaryti visas duris, užverti visus langus – likti nematoma... Prie viešumo reikėjo priprasti, jį prisijaukinti, su juo susidraugauti.“

V. Petrauskienė: „Negaliu ramiai gyventi“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Sakoma, mokytis ir save atrasti niekada nevėlu. Tai pasitvirtina stebint aktyvių senjorų gyvenimą. Veikliai, kūrybingai, vietoje nenustygstančiai senjorei ukriniškei Valerijai Petrauskienei apibūdinti labai tinka dainos, pagal kurią jai tenka šokti, eilutės: „Senelė mūsų jauna/Su džinsais ir tekina.“ „Tai ne vien dainos žodžiai, mes išties šiam šokiui nuvykome į Mažeikius ir džinsus bei baltus sportinius batelius nusipirkome. O ką?“ – šmaikštauja energija trykštanti Valerija.

J. Jokšienė: „Meilę Lietuvai įskiepijo tėvai“

Gražina Veršinskienė

Rugpjūčio 23-oji daugumai lietuvių asocijuojasi su 1989 m., kai Pabaltijo šalių žmonės, susikibę rankomis, stojo į gyvą grandinę – tai Baltijos kelias. „Mes, mažeikiškiai su latviais susikibome prie Bauskės. Praskrido lėktuvai, barstydami gėles, skambėjo graži tai datai sukurta daina. Paskui, kai pasibaigė, reikėjo skirstytis, bet kur tau – latviai susijungė su lietuviais ir visą naktį mitingavome. O kiek koplytstulpių pristatė, kiek žvakių... Visi laukai žiburiavo nuo jų šviesos – nepamirštamas dalykas“, – su pasididžiavimu tą įvykį prisimena senjorė, pavyzdinės sodybos šeimininkė mažeikiškė Juzefa Jokšienė.

M. Mineikienė: „Nusiraminimą randu maldoje“

Veikliam, žingeidžiam žmogui amžius – ne riba. Pavyzdys – Sedos trečiojo amžiaus universiteto lankytoja Marytė Mineikienė, kuri sulaukusi brandaus amžiaus suvokė, kaip jai visą laiką trūko prisilietimo prie tapybos, savirealizacijos. „Dalyvauju visur, kur tik spėju, matyt, grįžtu į tą Kodėlčiaus amžių. Tiek metų miegojusi, dabar prisikėliau ir noriu kuo daugiau sužinoti“, – sako pašnekovė, kuri ne tik namuose sukasi, bet ir tapo ant šilko, velia. Nemažai jos darbelių eksponuojama Sedos Kasdienybės meno galerijoje, kurioje dar ir padirbėja savanoriškais pagrindais.

Powered by BaltiCode