Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė
Kai skaitote šį tekstą, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto anesteziologijos-reanimatologijos rezidentė Jurgita Grigaitienė laiką leidžia su artimaisiais, kurių gyvai nematė daugiau nei du mėnesius. Pasaulyje prasidėjus koronaviruso pandemijai ji dirbo Londone, Karalienės universitetinėje ligoninėje, o pastarąsias dvi savaites laiką leido saviizoliacijoje, kuri privaloma visiems grįžusiems į Lietuvą iš užsienio valstybių.
Vilnietė Eligija Garšvienė su vyru savo namų duris atvėrė mažai mergaitei, kuri šeimos neteko net du kartus. Šiuo metu septynmetė jų globotinė Lėja, dar maža būdama, neteko biologinių tėvų globos, o vėliau, nepalankiai susiklosčius situacijai, turėjo palikti ir globėjų namus. Pasak Eligijos, ši aplinkybė ją su vyru dar labiau motyvuoja nenuvilti mergaitės. Pristatome interviu su Eligija Garšviene.
Vilma Balčiauskaitė
Ukmergės ligoninės chirurgas, o pandemijai surakinus pasaulį ir COVID-19 skyriaus vadovas Nikas Samuolis karantino pradžią prisimins ilgai. Vos tik šalyje prasidėjus suiruitei dėl koronavirusinės infekcijos Nikas turėjo pasitraukti į 14-os dienų saviizoliaciją.
Gabrielė Niekytė
Laisvėjant karantinui ir pilnėjant parkams, viešoms erdvėms, ligoninėse dirbantys medikai neatsipalaiduoja, o fiziniai ir psichologiniai sunkumai, kuriuos jiems tenka patirti, niekur nedingsta. Chirurgas, gydytojas Rimvydas Tumas, Respublikinės Panevėžio ligoninės dienos chirurgijos skyriaus vedėjas, o šiuo metu ir COVID-19 karantininio korpuso vadovas drąsiai sako, nežinantis, kada pradėsime gyventi kitaip, tačiau pozityvo nestokoja – „o kaip kitaip galime jaustis?“.
Vilma Balčiauskaitė
Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubios pagalbos-priėmimo skyriaus, o dabar ir šioje ligoninėje veikiančio Karščiavimo klinikos Skubios pagalbos skyriaus slaugytojas Darius Adomavičius vadina save emocionaliu ir kolegas mėgstančiu pagirti žmogumi, todėl sunkiai išgyvena laikotarpį, kai draudžiamas socialinis kontaktas. Tačiau pripažįsta, kad nors Šiauliuose su COVID-19 viruso sukelta situacija kartu su kolegomis ir susitvarkė neblogai, bet pabaigos dar reikia palaukti.
Raimonda Mikalčiūtė – Urbonė
Medicina – viena iš tų profesijų, kurios atstovai kaip niekas kitas dažnai jaučia mirties buvimą šalia. Ypač dažnai tai patirti gali gydytojai, dirbantys reanimacijoje. Pasaulyje prasidėjus koronaviruso pandemijai, jų darbe sunkių patirčių tikrai nesumažėjo. Vis dėlto skųstis jie nežada. Priešingai – linkę pasidžiaugti tuo, jog nauja patirtis parodė, jog net ir nenumatytomis aplinkybėmis gydytojai sugeba rasti teisingiausius sprendimus.
Savo namų duris trims be tėvų globos likusiems broliukams atvėręs vilnietis Marius prisipažįsta – abu su žmona (koks vardas?) vos spėja suktis. Iššūkių ir pradžioje, ir dabar netrūksta. Tačiau visus sunkumus atperka galimybė gyventi prasmingą gyvenimą, tobulėti visomis prasmėmis. Vaikų auginimo iššūkiai, pasak Mariaus, padeda stiprėti ir santykiams šeimoje. Skaitykite pokalbį su žurnalistu, tekstų rašytoju Mariumi Kuitniausku.
Jei reikėtų surasti žmogų, gyvenimo neįsivaizduojantį be knygų, tai būtų Plateliuose gyvenanti Viktorija. Mergina sako skaitanti visur ir visada, esanti aktyvi miestelio bibliotekos lankytoja. Čia ji ne tik renkasi knygas ar padeda bibliotekininkei, bet ir moko vyresnius bendruomenės gyventojus naudotis internetu, išmaniaisiais telefonais bei perprasti kitas skaitmeninio pasaulio subtilybes. Konsultacijos vyresniesiems įvairiausios – nuo asmenukių darymo iki registracijos pas gydytoją internetu.
Vilma Balčiauskaitė
Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Bendrosios praktikos slaugytoja Rasa Savickienė yra viena iš Lietuvos medicinos darbuotojų, kuriai teko saviizoliuotis. Dėl rizikos grupėje esančių namiškių Rasa, kartu su dar keturiomis kolegėmis, 8 paras užsirakino darbo vietoje, Kraujagyslių chirurgijos skyriuje. Be įprasto darbo su ligoniais, vakarais valandos tirpdavo pokalbiuose ir dainose. Kaip atrodė neįprastos 8 paros ir kokios emocijos apėmė joms pasibaigus kalbamės su R. Savickiene.
Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė
Linksmas, nuoširdus ir atviras – toks įspūdis susidaro vos pusvalandį pabendravus su Ukmergės ligoninės gydytoju-psichiatru Donatu Miezenu. Kovo pabaigoje ši ligoninė tapo pirmuoju Lietuvoje Covid-19 infekcijos židiniu. Po kontakto su užsikrėtusiais pacientais ir gydytojais izoliuotis dviem savaitėm turėjo daugelis gydymo įstaigos medikų ir kitų medicinos darbuotojų. Tuo metu D.Miezenui teko palikti namuose žmoną ir du mažus vaikus ir išeiti į darbą, nežinant kada sugrįši ir ar neužsikrėsi koronavirusu.
Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė
Nors žmonių, užsikrėtusių koronavirusu, Lietuvoje registruojama vis mažiau, naujų ligos židinių vis dar pasitaiko. Vienas jų neseniai buvo Respublikinėje Kauno ligoninėje. Tokios naujienos dažnai palydimos piktais komentarais, kurie, kaip sako Respublikinės Kauno ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja dirbanti gydytoja Vilma Ivanauskaitė-Sergejenko, skaudina medikus ir kitus medicinos darbuotojus.
Iki karantino darbo dienomis Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja Indrė Šadvilaitė dirbdavo su moksleiviais, atvykusiais iš užsienio šalių ar grįžusiais po tėvų emigracijos į Lietuvą, savaitgaliais – dalyvaudavo žygiuose miškuose. Šiandien Indrė veda pamokas nuotoliniu būdu ir ilgisi Šaulių sąjungos pratybų, sakydama, jog pastarosios išmokė, kad ribinėje situacijoje reikia susivienijimo, susiklausymo ir dvasinio bei moralinio palaikymo.
Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdyba 2019 Metų muziejininko vardą suteikė ir premiją skyrė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojai dr. Jolantai Skurdauskienei. Garbingas profesinis apdovanojimas jai skirtas už Lietuvos muziejininkystės plėtrą, materialinių, dvasinių ir gamtos vertybių eksponavimą bei populiarinimą.
Plungės rajone Alsėdžių seniūnijoje gyvenanti Angelina, kartu su vyru užauginusi septynis savo vaikus, ryžosi drąsiam žingsniui – priglausti savo namuose keturis be tėvų globos likusius vaikus. Visi Angelinos ir namuose 2017 metais apsigyvenę vaikai – vienos šeimos, du broliukai, dvi sesutės.
Arvydas Bružas
„Pirmąją savo akistatą su mirtimi patyriau dar būdamas labai jaunas, – pasakoja vilnietis Edvinas Vincelis. – Važiuodamas motociklu kaktomuša susidūriau su netikėtai į kelią išlėkusiu „Žiguli“. Smūgis buvo toks stiprus, kad buvo išmuštas ne tik motociklo motoras: mane išmetė į orą ir skridau net 32 metrus, kol nenukritau į aukštą žolę, kuri kiek sušvelnino baisų smūgį. Jeigu būčiau kritęs ant asfalto – iš manęs būtų likusi tik kruvina košė...“
Vilma Balčiauskaitė
Gydytojai-rezidentai gyveno įprastą akademinį gyvenimą: skaitė teorinę literatūrą, praktiškai pažindinosi su savo pasirinkta specialybe gydymo įstaigoje. Tačiau šalyje paskelbtas karantinas sustabdė tai, kas jau buvo pažįstama. Ir gyvenimas netikėtai atnešė naujų patirčių.
Gabrielė Niekytė
Visuomenė dar dirba iš namų, nors karantine, tačiau saugioje namų aplinkoje. Įdomu, kiek ilgai kiekvienas galėtume dirbti savo nuolatinį darbą, jeigu mus aprengtų kombinezonais ir uždėtų apsauginius respiratorius, nuo kurių rasoja akiniai ir lengvai trūksta oro?
Gabrielė Niekytė
Savanorystė jau pelnytai tapo šių laikų atsakingos ir pilietiškos visuomenės sinonimu, tačiau nepaprastas laikas ir karantine sukaustyta šalis iššaukia dilemas – ką reiškia savanorystė pasaulinės pandemijos akivaizdoje?
Gražina Veršinskienė
Yra mamos, kurių vaikai lyg ir savaime užauga, bet yra ir tokios mamos, kurių suaugę vaikai taip ir lieka bejėgiais vaikais. Negalia – tai ne diagnozė, o tiesiog – gyvenimo būdas. Todėl neįgaliųjų mamos neužsidaro, o geba įsilieti į veiklą ir padėti savo likimo draugams. Viena jų, kuriai šiemet skirta „2019 metų visuomenininko“ nominacija – Mažeikių cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Zofija Valatkienė. Budas.lt Motinos dienos išvakarėse pakvietė pasidalinti mintimis apie veiklą, šeimą ir buvimą likimo siųsto sūnaus Mama. Apie save nemėgstanti kalbėti, valandų valandas gali minėti savo organizacijos mamų problemas, džiaugsmus, mažas pergales. „Mes, Asociacijos mamos, galėtume rašyti savo ir savo vaikų gyvenimų knygą. Sunku kitam žmogui suprasti „kitokių mamų“ gyvenimą, nes tiesiog jie to negyvena“, – teigia pašnekovė.
Šiuo sudėtingu laikotarpiu visas pasaulis atsigręžia į gydytojus, jiems dėkoja ir džiaugiasi jų atsidavimu. Šiandien pasiaukojimas ir pagalba žmogui įgauna dar didesnę prasmę. Medikas – herojus, turintis super galių? O gal tik paprastas žmogus – iš pašaukimo padedantis kitam?
Gražina Veršinskienė
Jūratei Norvaišienei šie metai reikšmingi ne tik 45-erių gimtadieniu, bet ir tuo, kad tapo Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureate. Šis apdovanojimas Savivaldybės tarybos sprendimu suteiktas už rašytojos atminimo puoselėjimą, labdaringos, kultūrinės, švietėjiškos veiklos tęsimą. „Mano svajonės žemiškos ir realios. Šis pavasaris, pakeitęs visų pasaulio žmonių gyvenimus ir įpročius, verčia dar labiau koncentruotis į ČIA ir DABAR. Praeitis – prisiminimai, ateitis – nenuspėjama. Nesinori gyventi iliuzijom ir svajonėm, o paskui nusivilti. Šį pavasarį buvau suplanavusi tobulai. O kas gavosi? Karantinas ir darbas iš namų. Jokių renginių, jokių kelionių, pramogų ir kt.“, – nusivylimo neslepia poetė, ne vieno konkurso laureatė, AB „Pieno žvaigždės“ Mažeikių regiono pardavimų padalinio direktorė J. Norvaišienė.
„Nebuvo nė kalbos, kad neičiau į darbą – ėjau ir eisiu, kaip visus 26 metus“, – pasakojimą pradeda „Lietuvos geležinkelių“ bendrovėje „LG Keleiviams“ konduktore dirbanti Ramunė. Net ir šioje neeilinėje situacijoje ji rūpinasi, kad keleiviai galėtų saugiai pasiekti savo darbus ar kitas svarbias įstaigas.
„Iš vaikystės ir jaunystės man ypač į atmintį įsirėžė keli skaudūs įvykiai, kuriuos atsimenu taip ryškiai, lyg jie būtų įvykę vakar,– pasakoja Angelija Narvilaitė. Po sunkaus antrojo insulto ji gali paeiti tik viena rankapasilaikydama kambario sienos, o kita – pasiremdama lazdele.
Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklai „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“ šiemet iškilmingai buvo įteikti trims nusipelniusioms mažeikiškėms. Viena jų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Violenita Juškevičiūtė.
Penkiasdešimt metų atidavusi kultūrai, iš jų keturiasdešimt – Mažeikiuose. Per tuos metus pelniusi ne vieną apdovanojimą,Mažeikių rajono klubo „Mano namai“ vadovei Kristai Kinčienei už nuopelnus garsinant Mažeikių kraštą, aktyvų kūrybinį darbą, idėjas ir iniciatyvas kuriant kultūrinę bei dvasinę aplinką, tradicijų puoselėjimą šiemet įteiktas Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklas „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“.
Yra matomų ir nematomų darbų, bet yra ir toks darbas, kurio neatliksi, jei neturėsi meilės žmogui. Vienas tokių žmonių, nepriekaištingai dirbančių socialinį darbą BĮ Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnyboje, gerinant socialiai pažeidžiamų visuomenės narių kasdienybę – tai Antonina Zorina. „Jei nemyli žmonių, jų negerbi – geriau jau neeik dirbti šio darbo. Turi būti pasiaukojantis, užjaučiantis, turi sugebėti perprasti žmogų ir mokėti jam padėti“, – teigia socialinio darbuotojo padėjėja A. Zorina. Ne kartą gavusi padėkos raštų už nuopelnus socialiniame darbe, šiemet apdovanota Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“.
Patriotine dvasia alsuojantis Vasario 16-osios renginys mažeikiškiams reikšmingas ir tuo, kad jo metu vyksta iškilminga Mažeikių Garbės piliečio ir nominacijų suteikimo ceremonija. Daugelį metų šį renginį režisuojančiam ir nominantų jaudulį iš arti matančiam Pauliui Mylei, šiemetiniai apdovanojimai bus išskirtiniai. Jam už aktyvią kultūrinę bei meninę veiklą, bendruomeniškumo skatinimą, tautiškumo puoselėjimą, pagarbą savam kraštui, jo istorijai ir kraštiečiams bus suteiktas Mažeikių rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas bei įteiktos jo regalijos. „Dar nei pats nesuprantu, ar jaudinuos, ar ne. Džiugina, kad atsirado draugų, bendraminčių, kurie pasiūlė ir pristatė mano kandidatūrą, kad palaikė žmonės, įvertindami tai, ką tu su meile jiems daraI“, – teigia Savivaldybės kultūros centro Meno padalinio vadovas, renginių režisierius bei švenčių vedėjas, vienas pagrindinių rajono teatrinio meno puoselėtojų, Juozo Vaičkaus Skrajojamojo teatro aktorius P. Mylė.
Beveik aštuonerius metus UAB „Mažeikių autobusų parkas“ vadovaujantis Arvydas Šemeta džiaugiasi darniu kolektyvu ir tuo, kad jo vadovaujama bendrovė yra viena didžiausių Šiaurės Vakarų Lietuvos keleivinio transporto paslaugų bendrovių, priklausanti Lietuvos keleivių vežimo asociacijai. „Į UAB Mažeikių autobusų parkas atėjau dirbti 2012 metais, tuometiniam Mažeikių rajono savivaldybės merui pažadėjau tęsti bendrovės veiklą, suburdamas darnų kolektyvą, kurio dėka pasiektume kuo geresnių rezultatų. Manau, man pasisekė suburti pagrindinį branduolį. Dabar kolektyvas labai draugiškas, kartu dalyvaujame kultūriniuose renginiuose, išvykose ir santykiai su bendrovės profesine sąjunga geri“, – ištesėtu pažadu džiaugiasi direktorius.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.
Televizijoje, radijuje, spaudoje ir internetinėje erdvėje vis daugiau girdime apie LRT organizuojamą vaizdo įrašų konkursą „Klipvid“. Nuo sausio 15 d. iki vasario 12 d. renkamas „Publikos simpatijos klipas“. Nors dar galimos įvairiausios staigmenos, bet pastebimi trys lyderiai. Šiuo metu daugiausiai surinkę balsų yra alytiškiai „Velvet“ su savo daina „Medžiai melagiai“. Antroje vietoje – Giedrės Šiaulytės ir Ingridos Spalinskaitės duetas „Duo Unicum“ su instrumentine kompozicija „Vėjo dukra“. Trečioje – Klaipėdos dramos teatro aktorės su daina apie Žemaitę „Graži ta, galinga“.
Powered by BaltiCode
