Reklama 2

J. Sučylienė: „Gyvenimas skirtas gyventi...“

 

Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

 „Laiko, kurio man visada trūksta, neskaičiuoju su įdomiu, savitu, turinčio charizmos, šarmo žmogumi“, – sako prieš šešerius metus iš Mažeikių į Čikagą gyventi išvykusi pedagogė, žurnalistė, ilgametė „Būdas žemaičių“ laikraščio korespondentė Janina Sučylienė.

Ilgai brandintas pokalbis su buvusia kolege užsimezgė po jos pirmo poezijos vakaro Lietuvoje. Daugeliui Janiną pažinojusių gal bus įdomu ne tik ją dar kartą pamatyti, bet ir pasiklausyti, kuo ir kaip gyvena, apie ką rašo, iš kur ji tokia ir kodėl mes šandien ją kalbiname.

 

B. Navickienė: „Esu, kas esu. Tiesiog esu krakiškė“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Pravėrus svetingus Birutės Navickienės namų duris, pasklinda malonus aromatas – kepa mokyklos užsakytas moliūgų pyragas šventei. Vis negali atsisakyti pagelbėti. „Prašantiems pagalbos turiu atsakymą – gerai, sutinku, viską padarysiu. Taip tėvų įskiepyta – pirmiausia darbas, pagalba kitiems. Šiaip esu eilinis žmogus, mėgstantis paprastumą. Mano gyvenimą lydi trys dalykai, kuriuos aš myliu, gerbiu, tik, aišku, ne viską suspėju – tai maisto ruošimas, mezgimas ir gėlės bei aplinkos puoselėjimas. Viskas patinka, kas aplinkoje natūralu: molis, gintaras, medis, smėlis, akmuo... Tą patį mėgstu ir santykiuose su žmonėmis – draugiškumą, paprastumą, tarpusavio sutarimą. Būk geras ir tau kiti bus geri – taip buvome mokomi, to ir dabar siekiu“, – pradeda pokalbį Krakių seniūnaitijos seniūnaitėB. Navickienė.

J. Tekingunduz: „Kai Dievas uždaro duris, jis būtinai atidarys langą“


Gražina VERŠINSKIENĖ

„Darbo pasiekimai, sulaukus senjoro vardo – tai skaudančios kojos ir silpnėjančios akys, neskaitant... padėkos raštų, Profesinės sąjungos medalio, profesoriaus V. Landsbergio padėkos. Bet vienu labai didžiuojuosi – ten parašyta, jog man vieno jubiliejaus proga dėkoja už tikrą pilietinę poziciją. Visuomenė mane žino kaip mokytoją, mokytojai žino kaip profesinės sąjungos lyderę. Dar esu ir Tarybos narė, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė, dirbu ir Kontrolės komitete, o jei išvardyti visas komisijas ir darbo grupes – esu barbė devyndarbė. Išsivysčiusioje šalyje būčiau milijonierė, Lietuvoje – kaip ir visi“, – taip save pristato mokytoja Judyta Tekingunduz.

Z. Jonauskienė: „Mylėkim, nes ir mes per meilę gimę“

Gražina VERŠINSKIENĖ

Tokiu credo vadovaujasi Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos direktorė Zita Jonauskienė, savo darbą glaudžiai susiejusi su meile, atjauta, pagalba silpnesniam, negalinčiam savimi pasirūpinti. Nors veiklos sričių daug, tačiau paklausus, kokiuose darbų verpetuose sukasi, labai trumpai atsakė: „Socialinių paslaugų teikimo organizavimas.“ Jos vadovaujama tarnyba pasirūpina ir Vaikų dienos centrą lankančiu mokinuku, ir seneliais, kuriems reikalinga pagalba namuose, ar pavėžėjimo paslaugos prireikusiems neįgaliesiems, čia ir taip reikalingas Krizių centras...

V. Baubinienė: „Džiaugtis gyvenimu ir netrukdyti tai daryti kitiems“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Kai renkasi būsimi pirmokai, meldžiu Dievą, kad pas mane ateitų tik tie mokiniai, kuriems aš būsiu reikalinga, kuriems reikalingas mano mokymas, auklėjimas ir kurie tikės manimi ir pasitikės, kad galėsiu juos auklėti puikiais žmonėmis, tiksliau – duoti tą pradžią, įdiegti svarbiausias žmoniškąsias vertybes“, – lūkesčiais dalijasi Mažeikių Pavasario pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė Vita Baubinienė.

B. Vaičkienė: „Daryti gera nieko nekainuoja“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Tik vakar gražiausiais žodžiais ir padėkomis pagerbti socialiniai darbuotojai jų profesinės dienos proga, o štai Birutė Vaičkienė, savo darbą grindžianti dvasinių dorovinių vertybių pagrindu, socialiniam darbui atidavė 25 metus. Kaip pati pašnekovė sako, šiemet jai net keletas jubiliejų – mat švenčia ir vadybinio darbo 30-metį. Spalį jos vadovaujami Senelių globos namai minės veiklos 25-metį, galima sakyti – beveik pusė savo amžiaus šiai įstaigai paskirta. Prieš reorganizaciją 23 metus po vienu stogu glaudėsi vaikai našlaičiai ir seneliai Mažeikių mieste, paskutiniuosius dvejus metus Plinkšėse.

A. Erlickis: „Klausytojas aukščiau visko...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Antanas Erlickis daugelį metų puoselėja tikros kapelos tradicijas ir yra ne vieno kolektyvo vadovas: kapelų „Subatvakaris“, „Nu, lekam“, Mažeikių TAU kapelos „Akordas“, Pikelių mišraus vokalinio ansamblio „Sodžius“, neįgaliųjų mišraus vokalinio ansamblio „Skambesys“. „Po prakaitu dabar repetuojame su neįgaliaisiais, – pokalbį pradeda pašnekovas. – Trečiadienį jau lekiam į Rietavą: prasideda respublikinės apžiūros zonose. Jei čia nugalėtume, rudenį važiuotume į Vilnių. Šiemet pabuvau naujame amplua – vedžiau Petrinių Tirkšliuose liaudiškąją dalį, pristačiau kapelas, ar pavyko, žmonės teįvertina.“

Ansambliui „Bočiai“ dvidešimt: „Mes dar jauni... dar dainuosim“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

1998-aisiais įsikūręs ansamblis „Bočiai“, kuriam nuo pradžios, nuo „Do“ gamos vadovauja Genovaita Jomantienė, šiemet švenčia savo 20-metį ir rugsėjo 16 d. įrodys, kad bočiai dar jauni. Iniciatorė, kad Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Mažeikių bendrija turėtų ansamblį, buvo bendrijos pirmininkė Monika Sprindienė, kuri pas kultūros namų direktorę atėjo su prašymu skirti vadovą.

Žmogus, auginantis grožį

 

Kai vieni garsiai skalambija apie nesibaigiančias reformas, o kiti – keikia neatliktus darbus, valdžią ir gyvenimo aplinkybes, yra žmonių, kurie ramiai gyvena šalia mūsų, kuria grožį   – ne tik sau, bet ir mums visiems bei dalija šilumą… Prisimename, Motina Teresė sakė: „Nebūtina daryti žygdarbių. Visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“… Tuo labai lengvai įsitikini patekęs į rudeniu alsuojančias Smalvas… Tikrai stabtelsi prie namo, kur lyg visa kolona sargybinių – jau rudenį skelbiančių jurginų: vieni gręžia galvas į saulę, antri – lenkiasi žemyn, kiti – tarsi norėdami paklausti, ar jie patys gražiausi, išdidžiai dairosi..

E. Končienė: „Jei sugrįžtų jaunystė, ir dabar norėčiau būti mokytoja...“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

Kai vieni Rugsėjo 1-osios šventę nukėlė į darbo dieną, šios dienos paminėti susirinko būrelis krakiškių „mokinių“, kurių mokyklos skambutis jau daug metų nebekviečia į klases. Dažnai jie susibėga prieš Rugsėjo 1-ąją, o šiemet sukako 30 m., kai Birutė Rupkutė-Navickienė baigė Krakių aštuonmetę mokyklą, tad ir panoro pakviesti klasės draugus prisiminti mokslo dienas. Koks susitikimas be mokytojų ir, žinoma, pirmosios mokytojos Emilijos Končienės, kuri šiemet atšventė garbingą 90-mečio jubiliejų. Nors pedagoginę karjerą gal prieš 45 metus baigė, bet gerą, ne vienam mamą atstojusią mokytoją iki šiol daugelis mini šiltu žodžiu. Kadangi mokytoja vis domėjosi, kaip vienas ar kitas buvęs mokinys gyvena, pakvietė ir kitų laidų jos mokinius šiltai, jaukiai pabendrauti savo namuose.

V. Balzeris: „Turiu viską, ko reikia laimingam žmogui“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Svajoju tyliai ir tikiu, kad svajonės pildosi“, – taip kalba Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris. Anot jo, Mažeikių miestas yra brandus, visuomenė sąmoninga, žmonės supranta, kas yra kokybiška: „Žmonių požiūris į kultūrą skirtingas ir poreikiai skirtingi. Kultūrinis gyvenimas verda, įgyvendinami tiek dideli, tiek maži projektai, tik reikia pačiam gyventojui atrasti savo nišą.“

G. Garalis: „Į priekį ženk drąsiai...“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

Prieš keletą dienų – rugpjūčio 19-ąją – minėta Pasaulinė fotografijos diena. Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą be galimybės įamžinti svarbias akimirkas. Fotografija tapo ne tik meno forma, tačiau ir dominuojančiu informacijos perdavimo šaltiniu. 2017 metų statistika kalba, kad per dvi minutes pasaulyje padarytų nuotraukų skaičius yra lygus visoms nuotraukoms, padarytoms per visą XIX amžių. Ar sunki fotografo duona?

M. Badaukis: „Gyvenimas kaip upė – vietoje nestovi“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Norėtųsi, kad politikoje dažniau nugalėtų racionalus protas, o ne mūsų svajonės“, – taip apie politinį gyvenimą kalba buvęs LR Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus padėjėjas, Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas, dabar einantis Mažeikių apylinkės seniūnijos seniūno pareigas Mantas Badaukis. Šis perspektyvus žmogus jau daug pasiekęs, tačiau neketina sustoti: „Visas mūsų gyvenimas paprastai susideda iš tam tikrų etapų ir tikslų siekimo. Kai ankstesnis ir suteikęs didžiulę laimę tikslas jau pasiektas, tada išsikeli naujus tikslus. Manau, viskas bus pasiekta, kai, sulaukęs garbaus amžiaus, jausiuosi laimingas.“

A. Naujokas: „Planų turiu dar keturiems gyvenimams į priekį“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Mano gyvenimaskitoks, aš gyvenu kitaip negu dauguma – nebijau likimo iššūkių, juos priimu irįveikiu. Man neįdomu gyventi ramiai, likimas nuolatosmane atveda ten, kur sunkiausia – dažniausiai ten, kur būna dešimtmečiais neišmėžtos „mėšlidės“... Mano tėvelių įskiepytas požiūris, kad kiekvieną darbą reikia gerai padaryti, tada nebus jokių problemų“, – pradėdamas pokalbį teigia UAB „Tavo pastogė“ direktorius, Pavirvytės dvaro savininkas Antanas Naujokas.

V. Sprindys: „Turi būti ištikimas sau“

 

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Jeigu pradedi apgaudinėti save ir išsižadi pats savęs, tampi žmogumi be jokio identiteto, žmogumi be savęs“, – taip kalba aktyvus visuomenės žmogus, turintis tvirtą savo nuomonę ir nebijantis jos reikšti, Viktoras Sprindys. Pasak jo, gyvenime nėra netinkamos informacijos, yra tik netinkamas laikas jai pasireikšti.

D. Gečienė: „Esu laimingas žmogus“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Kiekviena fotosesija ar šventė suplanuojama pagal žmonių poreikius ir jų skonį. Mano tikslas – perprasti jų sumanymą ir jį užfiksuoti nuotraukose“, – taip apie savo darbą, pomėgį kalba fotomenininkė Daiva Gečienė. Pasak jos, kartais žmonės nebenori į viską žvelgti pozityviai, tačiau visada galima svajoti.

E.Vaičiulis: „Nė vienos sustabdytos iniciatyvos“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Žmogui, norinčiam sėkmingai gyventi, integruotis, dirbti, nebepakanka vienos kompetencijos ir vienos kvalifikacijos. Vis svarbesnės tampa bendrosios kompetencijos. Prisitaikyti prie pokyčių, atitikti keliamus reikalavimus gali tik nuolat besimokantis ir tobulėjantis žmogus. Ši atsakomybė už sėkmingą nuolatinio mokymosi elementą – mokėjimą mokytis – pirmiausia tenka mokyklos vadovui, neišskiriu ir mokytojų bei tėvų, nes didėja žmogaus atsakomybė už jo paties gyvenimą, nuolatinį mokymąsi ir visapusišką tobulėjimą, o suaugęs žmogus iš kitų besimokančiųjų išsiskiria būtent patirties turėjimu“, – kalba Mažeikių Gabijos gimnazijos direktorius, turintis II vadybos kvalifikacijos kategoriją, istorijos mokytojas metodininkas, Mažeikių rajono NVO asociacijos pirmininkas Eduardas Vaičiulis, beje, neseniai atšventęs savo gimtadienį.

R. Skrodenytė: „Daryk gera ir bus atlyginta“

Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ

„Esu svajotoja“, – taip save apibūdina Mažeikių Gabijos gimnazijos pedagogė, šaulių būrio vadovė, keliautoja bei aktyvi mažeikiškė Rima Skrodenytė. Ji savo visą laiką skiria darbui, mokiniams, nes visa tai, anot jos, sugrįžta. Daug pasaulio šalių apkeliavusi, pavydėtinų patirčių turinti R. Skrodenytė visur stengiasi dalyvauti ir skatina tai daryti vaikus, nes, kaip teigia ji, geriausias mokslas – praktika.

Gražina Kleinauskienė: „Meilė žirgams išaugo į žirgyną“

 

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

„Dar būdama maža, gal trimetė mergaitė, šliaužiojau paskui kiekvieną arklį, o jau ūgtelėjusi laukdavau, kada bus suteikta didelė atsakomybė – vadelioti. Vėliau jau mergaičiukė nesibodėjau ir čia buvusiose kiaulidėse mėšlą mėžti, kad tik leistų į ganyklą (net 30 metrų!) nujoti arklį. Jodama įsivaizduodavau, kad šuoliuoju ant eiklaus žirgo. Jau nuo mažų dienų puoselėjau svają – turėsiu arklį ir jodinėsiu po savo žemę... Mano svajonės išsipildė su kaupu, net trylika kartų viršijo lūkesčius – svajojau turėti arklį, o turiu trylika žirgų“, – savo dabartiniu gyvenimu džiaugiasi Sedos žirgyno savininkė ūkininkė Gražina Kleinauskienė, Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos, arabų žirgų augintojų asociacijos ir KFPS Royal Friesian horses fryzų veislės žirgų augintojų asociacijos Olandijoje narė.

J. Legenzovienė: „Svajokite drąsiai, svajonės pildosi“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

,,Priimk gyvenimą tokį, koks jis yra – su meile“, – sako Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studijos ,,Niuansas“ vadovė ir choreografė, mokytoja ekspertė, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatė Jelena Legenzovienė, į gyvenimą šokio žingsneliu palydėjusi ne vieną jauną žmogų. Anot pedagogės, pačiai trauka menui atsirado dar vaikystėje. Viską pasiekti buvo sunku, tačiau, kaip teigia žinoma ir gerbiama choreografė, svarbu tikėti, jog neįveikiamų dalykų nėra.

I. Braziulienė: „Šypsokis pats ir gyvenimas šypsosis tau“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Užaugau tokioje šeimoje, kur vertybė buvo kitas žmogus, kur buvo skiepijama, kad dėkoti reikia paprastam žmogui, o ne valdininkui, kuris už darbą gauna atlygį. Namuose nuo vaikystės buvo kalbama, kad aukščiau turi būti ne tavo asmeninis, o visų žmonių, kaimo, bendruomenės interesas“, – apie gyvenimo vertybes ima kalbėti Auksūdžio mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorė, Auksūdžio kaimo bendruomenės pirmininkė Ingrida Braziulienė.

L. Skabickienė: „Tokia ir yra maniškė laimė“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu laiminga, nes prieš akis Gyvybės medis, savo šaknimis padedantis traukti iš anapus gyvybingą prigimtį, kad kasdienybę transformuočiau į šakų aukštį, t. y. į šviesą. Bet būtų naivu sakyti, kad lengva būti mokytoja: kiekvieną dieną iššūkiai, ir tu negali sakyti, kad šita situacija man nepalanki, nepatogi... Betgi ką aš pati galiu pakeisti, kad būtų daugiau darnos ir pozityvo...“ – gyvenimo pilnatve džiaugiasi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė, 2011-ųjų Metų mokytoja Laima Skabickienė.

P. Noreika: „Permainos – tai gyvenimo variklis“

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu linkęs į pokyčius... Manau, jei žmogus nekeičia veiklos ir netobulėja – užguja rutina, jis nebemąsto, dirba kaip automatas. Ne veltui japonai sako, kad žmogus kas septynerius metus turi keisti – arba darbą, arba profesiją. Išėjęs į kitą sferą kitaip mąsto ir save atiduoda maksimaliai“, – į pavasarinius ūkio darbus paniręs kalba ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas Pranas Noreika, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo medžioklės, bitininkystės ir visuomeninės veiklos.

Iš Danijos sugrįžęs lietuvis užkūrė kitokių gėlių verslą

 

Kaunietis Gediminas Visockis anksčiau negalėjo nė pagalvoti, kad jo gyvenimas bus taip glaudžiai susijęs su gėlėmis. Tačiau dabar jaunas vyras nuolat sukasi tarp lentynų su gėlėmis savo parduotuvėse. Dar daugiau, jo vadovaujama įmonė tapo viena novatoriškiausių savo srityje. Viena pirmųjų pasiūlė lietuviams gyvų augalų paveikslus, iki tol beveik nematytas gėlių rūšis ir kitus pas mus dar retai sutinkamus sprendimus.

Nors parduotuvėse yra ir daugiau darbuotojų, patį savininką taip pat beveik visada galima čia sutikti.

D. Grigutė: „Kas nenužudo, tas užgrūdina...“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Niekas – nei šeima, nei artimieji, nei draugai – iš tiesų nežino, kokie jausmai grumiasi ypatingo vaiko mamos širdyje... Tai žino tik jos širdis. Viena iš tokių mamų – Dovilė Grigutė, auginanti sūnų su Dauno sindromu, kuri ne tik kineziterapeutė, nuoširdžiai padedanti pacientams įveikti ligas, bet ir energinga, jaunų idėjų nestokojanti visuomeninės organizacijos „Gerumo galia“ pirmininkė.

D. Gedvilienė: „Kol bus tikinčių..., tol jis ir gyvuos“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Kalbėti apie save – vadinasi, pasiduoti intrigai ir gyvenimiškomis istorijomis suvilioti arba atgrasyti skaitytoją. Jūs, skaitantieji, rizikuojate, nes galite sugaišti laiko, kurio mums taip stinga, o aš, turėdama jo begales, persikelsiu į laikus, kuriuos įvardijame prisiminimais“, – pokalbį pradeda Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi“ vadovė Daiva Gedvilienė.

Kęstutis Bartkevičius: „Mokslas pavydavo dirbant“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Esu grynakraujis mažeikiškis, gimęs gydytojų šeimoje, tad man skauda, jei mano miestui skauda, džiaugiuosi, kai matau teigiamus, žmonių gyvenimo kokybę gerinančius pokyčius. Miestas yra daugiamatis organizmas, susidedantis iš daugybės skirtingų detalių, neatsiejamas nuo čia gyvenančių, į darbus skubančių, iš mokyklos sugrįžtančių, parke besiilsinčių žmonių. Būčiau laimingas, jeigu dauguma mažeikiškių, galvodami apie savo miestą, jaustųsi gerai, didžiuotųsi čia gyveną. Juk emocija, atsirandanti sąmonėje pagalvojus apie savo kraštą, daro įtaką apsisprendimui likti jame gyventi, dirbti, atostogauti ar dažniau aplankyti“, – kalbėdamas apie savo ir savo vaikų gimtąjį miestą – Mažeikius – viliasi Seimo narys Kęstutis Bartkevičius.

Ieškoti ir atrasti – džiaugsmas

 

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Tautodailininkai, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniai amatininkai, senojo tošininkystės amato puoselėtojai, pelnę sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkų premiją – tai tik dalis Raimondos ir Vytauto Ramanauskų, puoselėjančių etnokultūrą, darbo įvertinimų. Abu jie Mažeikių muziejaus darbuotojai: Vytautas – mokslinis darbuotojas, muziejininkas, Raimonda – vyr. fondų saugotoja.

Powered by BaltiCode