Reklama 2

S. Paltanavičius: jei darže veisiasi piktžolės, galite naudoti ir jas

 

Lietuvoje – antroji gegužės pusė, brandusis pavasaris. Šis metas yra kupinas veiksmo, judėjimo ir naujienų. Tačiau, net ir žinodami tai, mes nespėjame jam iš paskos. Bet kitaip ir negali būti, nes gamtos pavasaris tiesiog neaprėpiamas. Nieko nepadarysi, mums su pavasariais visada sunku. Ypač kai pavasaris jau subręsta ir pasuka tiek įvairovės, veiksmo...

Yra pavasaris, esame mes. Kažkas sako: o kas žiūri, kad pavasaris būtų palankus mums? Kodėl jis turi būti palankus tik gamtai? Ir ne tik dėl pavasario ar vasaros, orų. To klausia ir dėl uodų, ir dėl sausros ar lietaus – vis bando rasti atsakymą, kas skirta mums, o kas gamtai.

Bet tai neįmanoma! Ne pavasaris ar vasara palankūs gamtai, nes viskas, ką regime ar jaučiame, ir yra gamta. Taigi, viskas iš gamtos ir viskas gamtai. Todėl ir pavasariui, ir mums gali būti palanki tik gamta.

Na, kad ji buvo ir yra palanki, tuo negali abejoti. Gali būti, kad tokio pavasario tikrai neregėjome. Štai baigiame antrąją gegužės dekadą, o jau baigia žydėti sodai, žiedus barsto kaštonai, ievos, o alyvų žydėjimas – pačiam smagume.

Dar ne taip seniai viskas būdavo lyg pagal tam tikrą tvarką: pirmiausia pražysdavo ankstyvosios slyvos, paskui – ievos, kriaušės, tada žydėdavo obelys, kaštonai ir galiausiai – alyvos. Dabar visa ši tvarka suiro.

Tačiau tai gal niekaip nepakenks derėjimui, sėklų ir vaisių mezgimui?

Žydėjimo tvarka nepakenks. Tačiau galimos kai kurios problemos. Didžiausia iš jų – šalnos. Po karštų dienų šalnos būna neretai. Ir visai nesvarbu, kad sodai jau peržydėję – stipri šalna gali pažeisti užmegztus vaisiukus.

Ko gero, didele kliūtimi gali tapti nesuderinti žydėjimo ir vabzdžių skraidymo laikai. Štai jeigu iki augalų žydėjimo nespės išsiristi, pasirodyti jų žiedus apdulkinti galintys vabzdžiai. Jei taip įvyktų, o, žiūrint iš šalies, tokių galimybių yra, nutiktų negeri dalykai.

Garsusis fizikas Albertas Einsteinas yra pasakęs: „Jei žemėje neliktų bičių, žmonija gyventų trejus, gal – ketverius metus...“ Mokslininkas tikrai neturėjo omenyje medaus, nes be jo gyventi galima. O štai jei bitės nepadulkins augalų, mes neturėsime daugelio augalų, vaisių, daržovių. Bijau, kad kai kas sumenkina vabzdžių apdulkintojų svarbą ir per mažai jais rūpinasi, juos gina. O tai – visų pradžių pradžia.

Visi kaip vienas bitininkai tvirtina, kad gegužės viduryje avilių koriai pilni perų ir medaus, daug kas šią savaitę jau išsuko šviežio pavasarinio medaus. Ir ko tik jame nėra... Tikriau – ir iš ko tik jis nerinktas... Čia nektaras iš ankstyvųjų žibuoklių, snieguolių, nuo pumpurų. O paskui – iš rūtenių, šalpusnių, blindžių, ievų, kiaulpienių, iš sodų...

Ko gero, jo būtų buvę dar daugiau, bet trūko drėgmės ir nektaro bitutės rasdavo mažiau, nei jo galėjo būti. Žinoma, visko pakaks, nes ir taip bičių pavasaris šiemet yra kaip reta... Bitininkai tvirtina antro tokio net nepamenantys.

Karštis ir saulė palankūs ne tik bitėms, bet ir augalams. O aš prisiminiau daržininkų ir gėlininkų patikinimus, kad net gerai, kai taip sausa – svarbu tik žemėn nepurenti, neleisti jai garuoti, ir augalai augs sėkmingai. Be to, bus mažai piktžolių, kurių nereikės ravėti...

Na taip, piktžolių ravėti nereikės, nepurentoje dirvoje jų sėklos nedygs. Tačiau jei darže veisiasi piktžolės, mes galime naudoti ir jas...

Čiurliams reikia ne tik karštų orų – jiems tinka drėgmė, nes tik jai esant plūsteli vabzdžiai. Čiurliai niekada nenusileidžia ant žemės. Tad vabzdžių, jų maisto, ore turi būti daug.

Čiurliams reikia ne tik jų – juk ir lizdą, visai paprastą gūžtą, jau nereikalingame varnėnų inkile ar kur pastogėje, palangėje jie „sugaudo“ ore: po plunksnelę, po šapelį.

Čiurliai ne patys paskutiniai sugrįžėliai – po jų dar parskrido raudongalvė sniegena... Paklausykite, kaip smagiai ji gieda. Žinoma, čia jums ne lakštingala... Tačiau balsas skardus, melodingas. Nors kartą ją išgirdęs, tikrai nepamirši. Raudongalvė sniegena nėra labai dažna, tad klausykitės – jei apsigyvens jūsų sode, galėsite tuo didžiuotis...          

Paskui dar grįžo paprastoji medšarkė ir galiausiai – šiaurinė pečialinda. Keista, ar ne? Vieni tik grįžta, o kitų jau vaikai lizdus paliko. Ir ne bet kokių... Štai prieš savaitę Širvintų rajone sename karjere stebėjau dešimtis kranklių – senų paukščių ir jauniklių. O paskui laukuose mačiau kranklių šeimas.

Ką jie ten veikė? Man nelabai patinka tokie jų pasiskraidymai, nes mačiau, kaip pabaliuose jie ieškojo pempių lizdų. Žinau, kad jie labai akyli, tad nuo jų vargu ar pasislėps pempiukai ir nebus surasti margi kiaušiniai. Ne tiek jau tų pempių turime, o jei visus jų lizdus ne tik kultivatoriai, bet ir krankliai naikins, kiek iš viso jų turėsime?

Paukščių pasaulyje – pakilimas. Mes galime tik akies krašteliu matyti, kas ten vyksta, nes tam turime labai mažai laiko. O paukščiai jau toli pažengę: varnėniukai svirpia vis garsiau, pelėdžiukai pūkuoti, palieka lizdus. Tuoj išsiris ar jau ritasi baltųjų gandrų jaunikliai.

Kažkada vis laukėme to, tikėjomės suspėsią pamatyti, sugauti bent brangiausias akimirkas. Vargu ar taip pavyks visiems paukščiams suganyti. Tačiau yra žmonių, kurie tą sugeba.

Beje, norime pranešti, kad po savaitės gims pirmieji stirniukai. Gerai, kad žolė dar menka, kad vėluos šienapjūtė – gal nors šiemet šių mažų žvėriukų žus mažiau. Žinoma – ir kiškiukų, perinčių kurapkų, griežlių, putpelių.

Šienauti mums reikia. Tik svarbu – kaip mes tą darome: ar galvodami tik apie save, ar dar prisimindami ir gamtą, visus joje esančius gyvus padarus. Ruoškimės šienapjūtei, bet ruoškime savo šienapjoves taip, kad išsaugotume gyvūnus.

Lrt.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode