Graži pavasario pradžia

Praėjusi savaitė nepašykštėjo gražaus oro, gerų naujienų ir džiugių akimirkų. Visada šalia būna ir kiek niūresnių atsitikimų, nelaimių, bet nesinori kaskart kalbėti vien tik apie blogybes, kylančias kainas ar emigraciją. Geriau pasiduokime bundančiam pavasario siautuliui ir pasimėgaukime tuo, ko mums, lietuviams, labiausiai trūksta – šiluma, šviesa, gera energetika.

Kur dingo natūralumas?

Savaitgalį eilinį kartą persukome savo laikrodžius vieną valandą į priekį. Jei pamenate, valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis prieš rinkimus buvo žadėjęs padaryti galą tokiam nelabai argumentuotam senų valdžių palikimui, tačiau pasirodo, kad taip darysime dar penkerius metus, nes laiku neparuošti dokumentai ES. Na, o kas bus po penkerių metų, turbūt numanote patys. Kaip ir daugelis rinkiminių „pasakų“, taip ir ši liks dulkėti kažkur užmarštyje.

Apie pozityvą

Visą praėjusią savaitę buvo aptarinėjama dar viena keista ir absurdiška iniciatyva. Trys „valstiečiai“ užregistravo įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją. Tai numatančias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas Seimo sekretoriate registravo Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas. Pataisomis numatoma, kad pozityvi informacija turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų viso turinio, o pozityvios žinios būtų pateikiamos „informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose“. Teigiama, kad korupcijos skandalai, valdžios pareigūnų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimas bei kitos problemos nušviečiant politinio gyvenimo aktualijas itin dažnai atsiduria žiniasklaidos akiratyje, o tai skatina visuomenės nusivylimą. „Neigiamos informacijos vyravimas politinės komunikacijos kanaluose skatina visuomenės nusivylimą valdžios institucijomis ir nusišalinimą nuo politinio gyvenimo, taip pat nepasitikėjimą žiniasklaidos priemonėmis ir jose pateikiama informacija“, – iniciatyvą aiškina parlamentarai.

Serganti Lietuva

Prasidėjo nauja laisvo pavasario savaitė. Už lango šiltėjančiu oru džiaugiasi paukšteliai giesmininkai, o nudžiųvę šaligatviai miestą daro jaukesnį ir švaresnį.

Jeigu nekeltum iš namų kojos, nežiūrėtum televizoriaus ir nesektum visokio informacinio marmalo, tai daugeliui gyvenimas atrodytų labai paprastas ir netgi gražus.Tačiau viskas yra šiek tiek kitaip.

Ilgėjančios dienos

Vienas iš svarbesnių praėjusios savaitės įvykių, kad nuo kovo 1 d. padidėjo akcizų tarifas alkoholiui ir rūkalams. Ta proga ne vienas pastebėjo, kad, jeigu „Valstiečiai“ laimėjo rinkimus, tai gali priimti tokius įstatymus, kokius jie geidžia, žinoma, Konstitucijos ribose. Link to pamažu ir einama. Bet jeigu būtų nutarta riboti aštuoniolikmečių teisę pirkti alų, tai dorumas reikalautų neversti jų tarnauti kariuomenėje. Jei jaunuolis pakankamai atsakingas, nes gali balsuoti, tuoktis, tarnauti kariuomenėje, jis gali gerti alų. Jei jis negeba imtis atsakingų sprendimų dėl alaus ar vyno, tikrai nevalia tokio žmogaus tėvynės vardan siųsti kariauti ir žūti.

Laikas kabinti inkilus

   Žiema be jokių didesnių ambicijų jau pasiruošusi užleisti vietą kalendoriniam pavasariui. Šalia mūsų vis daugėja matomų arba tik juntamų ženklų, o artėjanti šiluma ir įsivyraujanti šviesa džiugina ir pamažu kelia teigiamas emocijas.

Imitacijos

Labai gali būti, kad žiema jau tik imituoja sau būdingus ženklus ir tai paskutinis žiemos pasispardymas, vėjuotu oru ir lietumi visgi labiau primenantis rudenį.

Akimirkos iki pavasario

Vasaris Lietuvoje visada išlydi žiemą arba paruošia kelią jai išeiti, tačiau pats jis pasižymi labai permainingu charakteriu ir todėl gali sujaukti, o dažnai ir sujaukia mūsų planus bei darbus.

Skauduliai

Dažnai taip sutampa, kad gausiai pratirpęs sniegas atveria gamtos piktžaizdes, žmonių nemeilę ir žiaurumą artimiesiems, gyvąjai gamtai bei aplinkai. Tačiau tragiški pastarųjų dienų įvykiai privertė dar kartą pažvelgti į morališkai suluošintą Lietuvą.

Pusiaužiemis

Štai ir sulaukėme dar vienos mažytės šventės – Pusiaužiemio, kuris yra sausio 25 d. Ką gi tai reiškia mums, daug dienų gyvenantiems pilkoje ir drėgnoje gamtinėje zonoje? Čia viskas priklauso nuo paties žmogaus. Vienas, eidamas į darbą, girdi žymiai išraiškingesnį ir garsesnį paukštelių ulbėjimą, mato šviesesnį dangų bei moka tuo pasidžiaugti, o kitas – priešingai, pyksta ant viso pasaulio arba žmonos, nes vėluoja, o niekaip neranda kažkur palikto mobiliojo telefono. Matyt, kiekviena nauja savaitė prasideda tokiomis mintimis ir nuotaikomis, kokių patys labiausiai trokštame, laukiame bei esame verti. Labai svarbu ir ko linkime kitiems.

Kas dieną – po naujieną

Praėjusią savaitę įvairiais renginiais ir akcijomis visoje Lietuvoje bei Mažeikiuose buvo atiduota pagarba 1991 m. sausio 13-osios įvykiams. Nors juoda gedulo juostelė ant valstybinių vėliavų simbolizuoja liūdesį ir netektis, bet visgi tai yra šventė. Jau 26-tą kartą šventėme išsaugotos bei apgintos Lietuvos Nepriklausomybės datą. Tai ne tik liūdesys, bet ir didelis pasididžiavimo, vienybės ir optimizmo demonstravimas.    

Ar šiandien mes kitokie?

Už lango balta žiema. Visatos laikas nenumaldomai skrodžia per šviesmečius, o Žemės laikrodžiai jau tiksi naujus metus. Pražygiavo Trys karaliai ir nejučia prabėgo pirmoji 2017–ųjų metų savaitė. Pirmosios dienos buvo gražios ir žiemiškos, o naktys šaltos bei žvaigždėtos.

Pagal kiniečių kalendorių Ugninio (arba Raudonojo) Gaidžio metai prasidės 2017 metų sausio 28 dieną. 

Priklausomybės

Triukšmingai praėjo dar vienos senųjų metų palydėtuvės ir Naujųjų metų sutiktuvės. O kiek būta prieš tai laukimo, šventiško bruzdesio ir dovanų ieškojimo artimiesiems. Jau užpūstos įvairiaspalvės šventinės žvakės, pakeltos putojančio šampano taurės, o danguje, po spalvų ir triukšmo sąmyšio, vėl ramiai karaliauja žvaigždynai. Kaip milijonus metų atgal. Staiga vėl tapo ramu ir tylu.

Nuobodu nebus

Jau visiškai į veidą alsuoja šv. Kalėdos ir Naujieji metai, o šiais metais tai jau paskutinė mūsų laikraščio „Redakcijos skiltis“. Net nesitiki.

Pastarųjų savaičių ir dienų įvykių verpetas buvo itin margas bei nenuspėjamas, tad ir kitais metais nuobodu nebus.

Tyloje galima išgirsti

Viltis ir baltas gerumas nusileidžia ant miesto, o ryto aušra pradeda rašyti naujos savaitės posmą. Tyloje galima išgirsti netgi širdies plakimą. Adventas tam yra labai tinkamas laikas. Bet galima ir nieko neišgirsti.

Kitokios mintys

Pasaulio didieji miestai jau nekantrauja ir, pasipuošę įspūdingomis eglėmis bei šviesomis, laukia Didžiosios metų šventės. Šventės reikia laukti ir būti vertam šio laukimo. Mažeikiai nėra labai jau naujametiškai išraiškingas ar didesnių puošybos pretenzijų turintis ištuštėjęs paribio miestas. Pasnigus ant šaligatvių lieka vis mažiau ir mažiau paliktų pėdų įspaudų, nes nemenka, nuolat didėjanti funkcionierių dalis važiuoja tik tarnybiniais automobiliais. Dažniausiai jų maršrutas baigiasi prie kokių nors valdiškų paradinių ar „kitokių“ durų. Kita gyventojų dalis po miestą vaikšto vis rečiau, nes prekybos centrų ir turgaus kainos jau seniai viršijo jų gaunamą pragyvenimo minimumą. Vienas milijonas Lietuvos gyventojų ir mūsų kraštiečių gyvena kitose šalyse, todėl jų pėdų ant balto Lietuvos ir Mažeikių sniego aptikti tiesiog neįmanoma. Tai beveik tas pats, kaip ieškoti... sniego žmogaus.

Simboliai

Lengvas sniegas padabino ir nubalino naujos savaitės pradžią, primindamas, kad visai netrukus savo šokį pradės šokti dvyliktasis metų mėnuo – gruodis. Po savaitgalio vienas malonumas eiti į darbą girgždančiu sniego kilimu. Bet, žinoma, to nepatiria ir daug ką praranda tie, kurie nuolatos naudojasi asmeniniu arba visuomeniniu transportu. Dažnas iš mūsų metų pabaigoje pradedame gyventi Didžiųjų švenčių laukimu, kurį dar lydi įvairūs simboliai ir prasmės…

Atšilo

Galima sakyt ir taip. Bet visa tai buvo labai lengvai nuspėjama. O geras dalykas tas, kad dauguma automobilių mėgėjų pasikeitė vasarines padangas į žiemines. Laikrodžiai, eilinį kartą tuščiai padiskutuojant, persukti, padangos pakeistos, valdžia perrinkta. Gyvenimas lekia pirmyn! Nors ir tamsoje…

Ne tie ?

Už langų dar yra šiek tiek pirmojo sniego. Pradžiai turėjome puikią progą pasidžiaugti lengvu šaltuku ir keistoku gamtos peizažu. Dar kaip reikiant neatsitraukė ruduo, o jau atskuba žiema. Kai kurie beržai ar skroblai dar su išretėjusiomis lapų šukuosenomis, o kiti medžiai jau pasipuošę tik baltomis sniego kepurėmis.

Mintys belaukiant

Štai ir baigėsi Visų šventųjų ir Vėlinių savaitė, o prekybos centrai žvakių padėklus pamažu jau keičia kalėdiniais namų puošybos niekučiais ir blizgučiais. Atrodo, šiek tiek skuba ir orai, jaučiama kažkokia sumaištis. Per savaitgalį sniegas užklojo kelius ir kiemus. Gal kad būtų šviesiau, o gal kad greičiau pasijaustų žiema? Teko matyti, kad mažieji jau ir slides išbandė, o ką?

Ruduo ir politika

 Po kojomis švelniai šiurena vėjo plaikstomi medžių lapai. Jų – dar pakankamai daug, todėl norint pasigrožėti gamta, tereikia praverti namų duris ir išeiti. Savaitgalis tam buvo tikrai palankus. Aukštai giedras dangus, o aplink daug aukso spalvos bei kitokios rudeninės prabangos atspalvių. Visa tai ramina, gerina emocinę būseną ir palankiai nuteikia naujos savaitės darbams. 

Rinkimuose paaiškėjo X faktorius

Šių metų spalis turi unikalių savybių! Tai bus vienintelis kartas mūsų gyvenime, kada gyvensime mėnesyje, kuriame bus 5 pirmadieniai, 5 šeštadieniai ir 5 sekmadieniai! Šis reiškinys būna tik kartą per 825 metus... Paskutinį kartą tai buvo 1191 metais, o kitas kartas bus 2841 metais. Kiniečiai tokį mėnesį vadina – Pinigų sauja! Gal kažkam labai pasiseks.

Jau spalis

Pirmadienio rytą, kai žmonės jau skubėjo į darbą, Kęstučio gatvėje pasirodė briedis. Gal jis norėjo pranešti, kad gamtoje vyksta permainos, o kalendoriuje jau spalis.

Tikėkime

Praėjusią savaitę, mojuodamos sparnais, į šiltesnius kraštus išklegėjo dar vienos paukščių vilkstinės. Akimis išlydėdami skrajūnus ir vasaros įspūdžius bei išgyvenimus, galėjome pasidžiaugti, kad buvo gerų ir šiltų akimirkų, bet kartu sentimentaliai ne vienas pastebėjome, kad laikas kažkodėl bėga vis greityn ir greityn. Dar, rodos, tik vakar miesto ir kaimo mokyklose šurmuliavo Rugsėjo 1-oji, o ant slenksčio jau stovi ir eilės nekantriai laukia antrasis rudens mėnuo – spalis. Tikėkime, kad išskrisdami paukščiai sparnais pamojuoja kiekvienam iš mūsų, tarytum prašydami laukti sugrįžtant.

Provincialumas

Kartkartėmis žiniasklaidoje įsiplieskia (kai kada karštos) diskusijos provincijos tema. Pati sąvoka „provincija“ nėra nei kažką žeminanti, nei pašiepianti. Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys tarp Londono ar kito didesnio pasaulio miesto ir Vilniaus, pastebi, kad gyvenimo ritmas ir įvairovė mūsų šalies sostinėje žymiai skiriasi ir sako, kad Vilnius – provincija. O lygindami tokią valstybę kaip Vokietija, kai kas pastebi, kad netgi visas Pabaltijys yra provincija. Visiškai natūralu, kad dažnas mažeikiškis, palygindamas gyvenimą Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, pastebi, kad mes esame provincija.

Nieko naujo

Praėjusi savaitė pasibaigė visą pasaulį sukrėtusio tragiško įvykio paminėjimu. Praėjo 15 metų, kai 2001 metų rugsėjo 11-ąją „Al Qaeda“ teroristai JAV žemyninėje dalyje įvykdė išpuolius ir tai buvo pirmoji per beveik du šimtmečius užsienio ataka. Po jos šalyje daug kas pasikeitė. Saugumas tapo labai trapus, o Vakarų valstybės įsitraukė į naujus karus, kurie tebesitęsia ir šiandien. Gerai suplanuotos atakos metu daugiau kaip 2 750 žmonių žuvo, kai du keleiviniai lėktuvai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius, Niujorko finansinės sėkmės ir pasitikėjimo simbolius. Kitas lėktuvas trenkėsi į Pentagoną, o ketvirtasis sudužo Pensilvanijoje, kai buvę lėktuve žmonės pabandė neutralizuoti užpuolikus. Tokia būtų sausa statistika, bet ji iki šiol pildoma naujomis detalėmis, sąmokslo teorijomis ir ieškoma įvairių atsakymų į neatsakytus klausimus.

Skandalas po skandalo

Naujųjų mokslo metų pradžia Lietuvoje nenuskambėjo taip garsiai, kaip žinia apie aukso vertės kariškių indus. Visą praėjusią savaitę galėjome mėgautis vis naujesnėmis pikantiškomis detalėmis ir „negęstančia“ krašto apsaugos ministro šypsena. Vargu, ar tai bus paskutinė vinis į pasitikėjimą valdančiąja Socialdemokratų partija, nes iki Seimo rinkimų dar liko šiek tiek laiko. Problemas privalu spręsti, ypač, jeigu jose figūruoja viešos, visų mūsų lėšos. Pasiskaitęs šią eilinę „auksinių“ pirkinių istoriją, normalus žmogus turėtų paspringti rytine kava. Kyla pagrįstas klausimas: jeigu tokie „nesusipratimai“ kariuomenėje tęsiasi 10 metų, kodėl sureaguota tik dabar? Šiandien bandoma visas kaltumo strėles paleisti ne į pirkėją, o į pardavėją, todėl darosi akivaizdu, kad agresijos ar konflikto atveju, tinkamai nevykdžius savo pareigų, kaltas būtų tik užpuolėjas. Apžvalgininkas Edvardas Čiuldė taikliai įvertino šią situaciją: „Kaip išaiškėjo, mūsų kariuomenei net nereikia pergalių karo mūšio lauke, stumiant priešą už fronto linijos, ji galimai siekia pergalės prieš savo visuomenę, pūdydama ją iš vidaus kaip gyvuliškai suvešėjęs korupcijos užkratas.“

Virsmas

Besibaigianti vasara maloningai džiugina saulės spinduliais, žaluma ir šiluma. Praėjęs savaitgalis buvo itin puikus norintiems pasilepinti prie jūros bei gal paskutinį kartą pasipliuškenti vandenyje. Apdairesni poilsiautojai arba atostogautojai rinkosi Latvijos pajūrio kurortus, nes čia oro ir vandens temperatūra buvo gerokai aukštesnė negu Lietuvoje. Be to, paskutinį savaitgalį Jūrmaloje vyko įspūdingas kasmetinis antikvarinių automobilių paradas – Jūrmalos socialinio gyvenimo pažiba.

Moralė

Buvo laikas, ir ne taip seniai, kai apie moralę nebuvo kaip nors išskirtinai kalbama, ypač viešoje erdvėje. Moralė buvo savaime suprantamas dalykas, nerašyta žmogiškojo gyvenimo ir sugyvenimo norma. Kas turėjo atsitikti pasaulyje ir šiandienėje visuomenėje, kad moralė nebėra savaime suprantamas žmogaus gyvenimo pagrindas, o jos kilmė tampa tik labiau teorinių diskusijų objektu?

Powered by BaltiCode