Reklama 2

Gyvenimo klaidos

Sakoma, kad klysti – žmogiška. Iš tiesų, klystame visi be išimties. Ir pakankamai dažnai. Klaidos darbe, klaidos šeimoje, klaidos santykiuose su žmonėmis. Pagaliau – gramatinės klaidos sakinyje. Taip yra. Taip ir turi būti. Ropodami per gyvenimą, neretai užkliūvame už didesnių ar mažesnių akmenėlių, lyg tarp kitko pribarstytų mūsų vingiuotame, duobėtame ir gana klaidžiame žvyrkelyje. Stengiamės jų išvengti. Labai stengiamės. Tačiau retkarčiais pajutę purvą ant savo veido, esame primygtinai raginami suvokti savo žmogiškumą ir vis iš naujo siekti žvaigždžių. Tuomet visu gražumu iškyla dilema: stengtis panašėti į baltą, padangėje didingai karaliaujančią gulbę, ar toliau grimzti dugnan, nelyginant kirvis. Renkamės pagal galimybes...

Rinkimų dvasia

Ir vėl nauja savaitė. Perėjome visiškai prie naujosios valiutos. Atsikvėpė mažieji verslininkai. Gyvenimas lyg ir grįžo į senas vėžes. Ilgėja dienos, vis mažiau bijome šalčių, kurių iki šiol dar nebuvo, tačiau žiemos ko gero be jų nebaigsime. Bet jau vis artyn pavasario. Ypač nuotaikingesni darosi šia mintimi gyvenantys vieniši seneliai. Ne taip bus ilgu, dar labiau kels nuotaiką vis dažniau pasirodanti saulutė, o ir piniginei lengviau: bent jau mažiau reikės elektros šviesos. O kur sąskaitos už šildymą?!. Juolab, kad atitinkamos institucijos bando įvairiai manipuliuoti, tai naktimis didindamos šilumą, tai vėsindamos vandenį. Na, bent jau taip pastaruoju metu garsiai kalbama. Tik ne visada, kas garsu, būna tiesa.

Kuriozinė situacija

Jau kone dešimtmetį girdimas terminas „viešieji pirkimai“. Jie sukurti tam, kad konkurso tvarka būtų perkamos įvairių įvairiausios paslaugos ir darbai. Tarp jų – ir viešinimo paslauga. Paprastai kalbant tai, kas padaryta ir už ką sumokėta, o ypač iš Europos Sąjungos lėšų, kad būtų ir garsiai pasigirta. Tokie jau reikalavimai. Deklaruojama, jog viešieji pirkimai sugalvoti tam, kad viskas vyktų viešai, o tai reiškia sąžiningai ir skaidriai. Kad nebūtų manipuliuojama pažintimis ir savais interesais. Deja, anaiptol, dažniausiai susiduriama su atvirkštine situacija: vaidmenį suvaidina „dėdės“ ir „tetos“ ar dar kai kas...

Pokyčiai

Kažkodėl šiemet žiemos nėra... Taip norėjosi traktuoti dar užvakar. Pačios žiemiškiausios metų šventės praėjo be sniego ir gražaus baltumo. Tačiau žiema, kad ir pavėluota, vis tik, atrodo, ateina. Na, bent jau prisnigo.

Įžengėme į Naujus metus, ypatingus šaliai. Atėjo ponas Euras, daugelio lauktas, daugelio nemėgiamas, kai kurių apatiškai sutiktas. Kaip ten bebūtų, tačiau priprasti prie jo dar reikia daugumai.

Laimingų Naujųjų

Baigiasi dar vieni metai. Netrukus nuplėšime ar užversime paskutinį kalendoriaus lapelį, taip ištikimai skaičiavusį praeitin nugrimzdusias mums malonias, kupinas džiaugsmingų ir nepakartojamų akimirkų, o kartu ir liūdesio, nerimo, skausmo, galbūt netekties kartėlio privertusias paragauti dienas. Ateina laikas susimąstyti, apgalvoti tai, ką gero padarėme ir labiausiai – ką galėjome padaryti. Laikas – nuskaidrinti sąžinę, nuraminti sielą, pakylėti dvasią. Ir ne tik savo, bet ir artimųjų, kasdien mus supančių, bendradarbių, draugų, pažįstamų ir... visų visų.

Septynios dienos

Savaitės lekia taip, tarsi dalyvautų bėgimo varžybose. Nespėji nė apsidairyti, o, žiūrėk, jau pirmadienis, reikalaujantis begalinių valios pastangų nusišypsoti ir su iš po savaitgalio kur ne kur užsigulėjusiais varganais energijos likučiais pradėti našų darbą. Iš kitos pusės – vos tik imi padoriai įsibėgėti ir pajusti sūrų prakaito kvapą, kai, pasiklausius optimistinės orų prognozės, tenka sukti galvą, kaip tikslingiau panaudoti į duris stuksenančias išeigines. Taip ir gyvename – dirbdami, ilsėdamiesi, ieškodami būdų, įgalinančių kuo dažniau išsivaduoti iš plieninių rutinos gniaužtų, laikančių glėbyje mūsų kasdienybę. Kartais niūrią, kartais pakankamai šviesią, turiningą arba beviltiškai nuobodžią, spalvotą ar pilką, stebėtinai lygią, o gal problematišką – priklausomai nuo asmeninio požiūrio ir ironijos genijumi tituluojamo likimo mestelėtų aplinkybių, kurios turi netikusį įprotį sukurti dėlionę iš daugybės mažučių detalių. O tu jau sukis, kaip išmanai. Ieškai išėjimo, nė nenutuokdamas, jog būtų nepalyginamai prasmingiau pirmiausia pastebėti įėjimą... Ir gyveni, ir mokaisi, ir dėlioji. Diena po dienos.

Reikia šilumos ir bendrystės

Tokie jau mes sutvėrimai – mums reikia šilumos. Galbūt todėl geriau nei bet kas kitas pažįstame ir suprantame vienišumo jausmą. Kai neturime pas ką sugrįžti, neturime ko apkabinti, kam išsipasakoti, kieno pasiklausyti, su kuo pasidalinti tyla – tuomet pasidaro nejauku. Netrunkame pajusti atsivėrusią tuštumą, iš kurios sklinda viltį pašiaušiantis šaltis. Laikui bėgant, apsiprantame su ja, apgyvendiname šalia savęs, tačiau niekada iki galo su ja nesusitaikome. Nes ji nelyginant Trojos arklys – drasko iš vidaus.

Tendencijos

Užvertėme paskutinį rudens kalendoriaus lapelį. Įžengiame į kalėdinį laikotarpį. Už kelių dienų bus įžiebta eglė, gatvės ir vitrinos pasidabins mažaverčiais blizgučiais, paliksiančiais mažiems vaikams, o kartais ir suaugusiems, šventinį įspūdį.

Nors šv. Kalėdos dar tolokai, parduotuvės mirga akcijomis, siūlo įvairias dovanas. Ir, kaip teigia, vieno iš didžiųjų prekybos centrų atstovai, kalėdinių prekių jau nupirkta trečdaliu daugiau nei pernai. Paskaičiuota, jog ir vienas pirkėjas per savaitę šiame prekybos tinkle išleido apie 4 proc. lėšų daugiau nei prieš metus.

Kodėl?

Jau įprasta, kad lapkričio žemę pastingdo šalna. Tada išblukęs peizažas apnuogina kelius ir laukus. Pamiškėje juoduoja sodybos trobesiai, o virš jų pakimba iš kamino išsiraitęs balkšvas dūmelis.

Praėjusį savaitgalį laukus ir kelius nuklojo ir sniegas. Tiesa, nelabai purus, greičiau sunkus ir gan trumpam. Taip tikriausiai pasisveikino žiema, matyt, ragindama rudenį užleisti pozicijas. Ne už kalnų ir kalendorinis žiemos laikas. Kol jis ateis, dar galime pasidžiaugti nors ir ne saulėtu, bet nešaltu rudeniu.

Baigiantis savaitei

Darganotas vėlyvo rudens savaitgalis mažeikiškiams prailgti neturėjo. Be šventinių renginių kai kuriose seniūnijose, Mažeikių naujojoje bažnyčioje vyko baigiamasis Tarptautinio meno festivalio koncertas. Pasak vieno maestro, klausantis Kauno valstybinio choro atliekamų kūrinių, tarsi prasivėrė dangus ir pats Dievas nusileido į bažnyčią. Būtent tokį ar panašų įspūdį paliko choro solistai ir meno vadovas klausytojui. O šis atsidėkoti mokėjo išreikšta pagarba ne kartą atsistojus bei gausiais ir ilgai netylančiais aplodismentais. Ir net ant skruosto išriedėjusia ašara...

Epitetai

Neseniai, minint Visų šventųjų dieną, teko girdėti dvasininko mintis apie šventumą ir būdus jo siekti. Vieną iš būdų jis įvardijo žmonių tarpusavio bendravimą ir santykius. Kokie jie? Atsakymas būtų vienareikšmis – labai įvairūs. Visomis prasmėmis. Psichologai tarpusavio bendravimą suskirstė į tris rūšis: verbalinį (kalba), paraverbalinį (kalbos garsumas, intonacija) ir neverbalinį (gestai, mimika, laikysena). Šį kartą kalbėsime apie pirmąjį, apimantį žodžius ir jų prasmę.

Powered by BaltiCode