Reklama 2

Viskas ratu

Mokslininkai, dirbantys CERN laboratorijoje bei atliekantys eksperimentus su Didžiuoju dalelių greitintuvu, praėjusią savaitę paskelbė, jog jiems pavyko atrasti visiškai naują dalelę, pavadintą pentakvarku. Iš pradžių buvo tikima, jog ši dalelė buvo atrasta dar 1964 metais. Tuomet du fizikai – Murray‘us Gellas Mannas ir George‘as Zweigas – bandė įrodyti apie subatominių dalelių (žinomų kaip kvarkai) egzistavimą. Tačiau tam jie tiesiog pritrūko įrodymų.

Vėliau taip pat buvo suformuota nemažai idėjų, tvirtinančių apie pentakvarkų egzistavimą, tačiau visos to meto teorijos buvo paneigtos ir tik dabar mokslininkai iš CERN jau neabejoja, jog jiems galutinai pavyko užfiksuoti bei įrodyti pentakvarko dalelės egzistavimą.

Liepa

Liepos 10-oji  Lietuvojenuo seno žinoma kaip Septyni broliai miegantys, pagal kurią vyresniosios kartos atstovai sprendžia, kokie orai dar laukia likusią vasaros pusę.

Senovėje buvo tikima, kad, jei šią dieną be perstojo lyja, tai lietus lis ir dar septynias dienas, o gal net ir septynias savaites. Jei šią dieną iš viso nelyja, irgi nėra gerai, nes tai pranašauja sausrosgrėsmę. Taip pat manyta, kad tokiu atveju derlius bus mažas.

Birželio pabaiga

Šių metų birželis baigiasi gana keistokai. Bendrame planetos chaose ir nežinomybėje nutiko įvairių dalykų. Vieni mums priimtini, kiti – nelabai. Kai ką labai sunku suprasti, o kažkas atrodo netgi kvailai.

Birželio mėnuo sinoptikams tapo tikru išbandymu. Šiluma vis ėjo, bet taip ir neatėjo. Po to ji, dar neatėjusi, pradėjo pamažu trauktis. O šiandien jau sakoma, kad mūsų laukia sausra.

Vasaros saulėgrįža

Pasirodo, ne visi labai džiaugiasi, kad strimgalviais bėga laikas ir gyvenimo dienos. Kur tai matyta, kad dar nepasidžiaugėme šiluma, kaip reikiant nepasilepinome jūroje ar upių vandenyse, o jau vėl turėsime skaičiuoti vis labiau trumpėjančias vasaros dienas.

Vasarossaulėgrįža, vidurvasaris –tai metų laikotarpis, kaiSaulėpasiekia aukščiausią padėtįzenite. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20–23 dienomis, o pietų pusrutulyje – gruodžio 20–23 dienomis. Nuo labai senų laikų daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad vidurvasario naktis stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenamilaužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Skaičiai

Būtų sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu staiga liautųsi egzistuoti skaičiai. Daugybė skaičių, supančių žmoniją kiekvieną dieną, vienaip ar kitaip veikia ir mūsų gyvenimą. Apsidairykime aplinkui – iš visų pusių mus supa skaitmenys, jie jau taip įaugę į mūsų gyvenimą, kad savo laikmetį net vadiname skaitmeniniu amžiumi, o modernias technologijas – skaitmeninėmis. Viskas aplink mus yra skaičių kombinacijos: namų, buto ar laiptinės, telefono, automobilių, kainų, bankų sąskaitų ir kortelių numeriai bei PIN kodai, atstumai ir laikas, pinigų nominalai, istorinės datos, kompiuterinė informacija ir pan. Erdvę matuojame ilgio vienetais, laiką – sekundėmis, minutėmis, valandomis, metais.

Orumas

Orumo sąvoka byloja apie kiekvieno žmogaus unikalumą, jo neįkainojamą vertę ir išskirtinumą.

Orus darbas, kuris užtikrina pakankamas pajamas, saugumą ir socialinę apsaugą, perspektyvas asmeniniam tobulėjimui ir savęs realizavimui. Ori pensija, kuri užtikrina kiekvieno bendruomenės nario senatvės poreikius. Galų gale – orus gyvenimas, kurį mums lemta šioje žemėje nugyventi tik vieną vienintelį kartą. Orumas – tai taip pat moralinių vertybių visuma, reiškianti kiekvienos asmenybės vertingumą. Kaip etikos kategorija jis atspindi žmogaus moralinį santykį su pačiu savimi ir visuomenės santykį su žmogumi. Žmogaus orumas yra tam tikra neliečiamybė kaip ir žmonių susirašinėjimas, intymi gyvenimo sfera, bendravimas ir privatumo išsaugojimas.

Transformacijos

Transformacija yra labai plati sąvoka, tai formos, išvaizdos ar kitų gyvybiškų savybių pasikeitimas, pertvarkymas, patobulinimas. Toks terminas gali būti naudojamas matematikoje, kai tai susiję su matematinių funkcijų pertvarkymu, statistikoje – tai duomenų transformacija, chemijoje - reakcijų virsmai, genetikoje – DNR transformacija, taigi vartojamas terminas įvairiose mūsų gyvenimo srityse.

Siaurėjimai

Gyvenime kiekvienam tenka susidurti su įvairiausiais reiškiniais. Į kai kuriuos visiškai nekreipiame dėmesio, o kartais reaguojame ir vertiname pagal to meto aplinkybes.

Mažeikių miestą į dvi dalis skiria kelios geležinkelio bėgių juostos. Kažkada didžiuliai sąstatai su vagonais šia susisiekimo arterija pirmyn ir atgal kursavo žymiai intensyviau. Kai iš vienos miesto dalies pėsčiųjų taku eini į kitą dalį, tai žiūrint tolyn puikiai matosi, kaip tie bėgiai siaurėja. Moksliškai tai vadinama perspektyva.

Muzika

„Dailininkas tapo paveikslą ant drobės, muzikas tapo ant tylos“ (Leopold Stokowski).

Muzika yra nepaprastas reiškinys, aptinkamas Visatos tolybėse ir įvairiomis savo formomis lydintis žmogų visą jo gyvenimą. Tai unikali ir universali žmonijos kalba. Ji gali akimirksniu užpildyti kūną kosmine energija, dovanodama gerą nuotaiką, pakylėjimą ir jėgų antplūdį. Muzika yra viena didžiausių dovanų, kurią mes, žmonės, gavome šiame pasaulyje. Kaip ir kitos meno formos ji turi galią priversti kažką jausti arba apie ką nors susimąstyti. Muzika galbūt net labiau įtaigesnė nei kuris kitas menas, nes gali pasiekti tą mūsų esybės dalį, kurios nei puikus paveikslas, nei jausminga knyga negali pasiekti. Viena muzika gali pakylėti mūsų jausmus ir mūsų kojos ims šokti, o kita, atvirkščiai, nuramins ar net atneš liūdesį.

Karai

Daugelis Europos ir pasaulio valstybių paminėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70 metų jubiliejų. Žiniasklaida triukšmingai skelbė informaciją, kas vyks į Kremliaus paradą, o kas truputį vėluos. Kai kurių šalių lyderiai atsisakė vykti į Maskvą ir šventimui pasirinko Europos valstybes ar gimtas šalis.

Privalumai

Gamta nepaliauja stebinti. Lauke jau ilgoką laiką laikosi šaltis, bet medžiai ir gamta metė iššūkį – mieste ir pakelėse pražydo įvairiaspalvės gėlės, sudarydamos sąlygas į mūsų namus ateiti vasarai.

O nuosavuose kiemuose ir soduose medžiai „apsirengė“ labai vasariškais prašmatniais apdarais. Tokių spalvų ir atspalvių, ko gero, nėra net vieno žymiausių Lietuvos rūbų kūrėjo J. Statkevičiaus kolekcijose. Bet šitokį gamtos grožį gali pastebėti tik tie, kurie nuolat vaikšto ir tai yra jų didelis privalumas. Ypatingas spalvų grynumas ir skaidrumas būna anksti ryte, o vėliau viskas lėtai susivienodina ir nebetenka žavesio. Tie, kurie į darbus važiuoja valdišku transportu ar nuosavomis mašinomis, negali per savo automobilio langus pastebėti tokio įspūdingo (3D) reginio.

Savitumas

Besiskleidžianti vasara nedrąsiai atveria savo grožį. Ne visi vienodai gali visa tai pamatyti ir bundančia gamta pasimėgauti. Jeigu gyvenate miegamajame kvartale ir nuobodžiame daugiabutyje, to grožio pamatyti tiesiog negalite dėl uždaros ir labai ribotos erdvės. Jūsų rytas ir diena, su retomis išimtimis, prasideda nuolatiniame bendrame triukšme, krebždėjime ir garsų maišalynėje. Kažkiek kitaip ir dvasiškai, ko gero, turtingiau gyvena tie, kurie turi savo žemės lopinėlį ir ankstų rytą gali išeiti pabraidžioti ir „pasišnekėti“ su rasa, paliesti medelį ir jo pumpurus, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo ir stebėti jų išdaigas.

Lopšinė

Mėnulio lopšinė... Ji visuomet miela ir beprotiškai patraukli. Pamažėle tilstant šilto vakaro dūzgesiui, uodams, persisotinusiems senų ir jaunų, geraširdžių ir savimylų, sveikų ir daugiau ar mažiau negaluojančių žmonių krauju slepiantis nakties poilsiui, gęstant ugninei žarai, tolstant nežinia kur dundančio, ilgą ir storą, benzinu kvepiančią anakondą primenančio traukinio žvangėjimui, varnėnams, kikiliams ir visiems kitiems sparnuočiams ramiai snaudžiant jaukiuose lizdeliuose, suskamba ji. Suskamba tyliai – taip, jog atidžiau neįsižiūrėjęs į bekraštę, beformę, begalybę surijusią padangę, vargiai sugebėsi išgirsti.

Balandis

2014 m. vienas populiariausių ir Venecijos kino festivalyje pagrindiniu „Auksinio liūto“ prizu apdovanotas filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ sėkmės sulaukė ir Lietuvoje. Bilietai buvo išpirkti vos tik jiems pasirodžius prekyboje, todėl daugybė žiūrovų negalėjo jo pamatyti, nors kino seansai buvo sausakimši.

Šuolis laike

Vadovaujantis Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl vasaros laiko susitarimų, nuo 2003 metų paskutinę kovo sekmadienio naktį, laikrodžius persukant vieną valandą į priekį, įvedamas vasaros laikas.

     Prieš keletą metų Lietuvos Seimas įpareigojo Vyriausybę kreiptis į Europos Komisiją prašydami Lietuvoje netaikyti sezoninio laiko, bet ši kažkaip suspėjo minėtą direktyvą pratęsti iki 2016-ųjų metų. Beje, sezoninį laiką turi ne tik ES narės, bet ir daugelis kitų šalių.

Prabudimas

Tą ankstyvą šventadienio rytą ji nubudo anksti. Kur kas anksčiau už pastaruoju metu tinginiauti įpratusią saulę. Kur kas anksčiau nei įprastai, nors lepintis ir ilgai vartytis lovoje niekada nebuvo pratusi. Juolab, kad į pilkų sapnų karalystę nugrimzdavo kartais net „Panoramos“ nesulaukusi. O kam čia laukti – ilgi vakarai ir taip tartum sūrstelėjusio vandens kupinas debesis retkarčiais apgaubdavo ilgų metų naštos pasidabruotą sielą. Liūdesys jautrią širdį paglostydavo. Ir dar kažkas. Kažkas panašaus į neišvengiamos vienatvės grybštelėjimą. Lavina ajerų duona kvepiančių prisiminimų atverdavo aksomu apkaltas didingos praeities duris, vedančias į gyvenimą...

Artėjančios Velykos

Įsilėkė pavasaris. Diena po dienos, savaitė po savaitės kovas tarytum tas pražuvėlis sniegas greitai baigs ištirpti, o tirpdamas turėtų dovanoti šilumą. Kol kas dar beveik nebuvo progos pasilepinti vaiskioje saulės atokaitoje. Užtat šiurkštoko vėjo sulaukiame pernelyg dažnai. Jei kalbėtume apie reikalus anapus lango.

Laikas

Yra teigiančių, kad laikas – išgalvota sąvoka. Praeitis, dabartis ir ateitis yra viena...

Tačiau žmonija kol kas neišgalvojo nieko gudresnio ir išmintingesnio, todėl laikas yra mūsų kasdienis palydovas ir turtas. Jau tūkstančius metų žmonės nepaliaujamai stebi amžiną gamtos virsmą, kai metų laikai keičia vienas kitą, o diena prasideda saulėtekiu ir baigiasi saulėlydžiu. Skaičiuoja metus ir mėnesius, dienas, valandas ir sekundes. O kiekvienam iš mūsų, per savo trumpą žemiškąją kelionę suteikiama proga kažką išmokti ir tas žinias bei patirtį realizuoti. Deja, kiekvieno individo laiko atsargos labai ribotos ir jos su kiekviena gyvenimo diena vis labiau senka. Mokslininkai bando įminti vis naujas mįsles, o viena iš jų, ar egzistuoja laiko tunelis, kuriuo būtų galima keliauti į ateitį arba į praeitį. Šia tema pasaulyje retsykiais pasirodo įvairių pikantiškų žinių. Štai 2003 m. prancūzaitė Floransa trečią valandą nakties ėjo iš diskotekos, o iki namų likus visai nedaug, ji pasuko už kampo ir atsidūrė nepažįstamoje vietoje. Kambaryje, į kurį ją atsivedė nauji nepažįstamieji, kabėjo kalendorius, kuris rodė 2245 metus! Kita istorija nutiko 1992 m. Italas Bruno Leonė išėjo iš namų pasivaikščioti ir... pakliuvo į XXV amžių. Keisti žmonės, išgirdę, jog jis atvyko iš Italijos, nepaprastai nustebo: anot jų, tokia šalis nuo Žemės paviršiaus pradingo dar XXII a.

Nauja – sena

Tiems, kas ilgisi pasikeitimų, didesnio saulės šviesos srauto, sprogstančių berželių kvapo, žalumos, pagaliau nusišypsojo kalendorius, kažkodėl keliantis asociacijas su iš rikiuotės išėjusiu orų indikatoriumi. Nors oficialiai peržengėme slenkstį, skiriantį du priešingus metų laikus, reali situacija, kuria nuolat domisi sinoptikai, pokyčių nedemonstruoja. Džiugina nebent vis ilgėjančios dienos, kur ne kur pasigirstantis pavienis paukščio klyktelėjimas ir senų kaimo žmonių tvirtinimai, jog pavasaris, gal truputį pramigęs ir nespėjęs susišukuoti, mūsų neaplenks.

Masalas

Paskutinės dienos, kai dar galime rimtai pasvarstyti, kokį kandidatą norėtume palaikyti rinkimuose į merus, kurie šiemet pirmą kartą renkami tiesiogiai, ir kokiai partijai ar judėjimui patikėtume spręsti rajono gyventojų reikalus, o dar geriau – norėtume iškelti Savivadybės tarybos pozicijon. Klausimas, gal kam taip ir neatrodo, tikrai sunkus, reikalaujantis išankstinio apmąstymo, svarbią pilietinę pareigą neatliekant ekspromtu. Nors atrodytų vieno ar kad ir keleto mūsų asmeniniai sprendimai nelabai ir gali turėti ženklios įtakos, vis tik pilietinę pareigą privalome atlikti atsakingai. Jau nekalbant apie pasilikimą pasyvioje pozicijoje visiškai nebalsuojant, paliekant terpę tuščius biuletenius pažymėti kitiems savo nuožiūra, taip, kaip kažkieno nurodyta ar turint prijaučiamybę vienam ar kitam kandidatui ar partijai.

Ramybė

Gruodis, ko gero, būna pats triukšmingiausias metų mėnuo, o pirmieji jo akordai pasigirsta jau spalio ir net rugsėjo mėnesį. Pamažu įsisuka garsų, spalvų ir milžiniško gaivalo karuselė, kuri tiesiog sutraiško ramią gamtos būseną. Kasmet žmonės luošinami ar kitaip paveikiami milžiniška neigiama energija ir todėl gražiausia metų šventė – Kalėdos – galų gale virsta visuotiniu prekių ir visokio blizgančio šlamšto išpakavimu. Dar prisiminkime, kad nuo Naujųjų Lietuvoje keitėsi nacionalinė valiuta, tai psichologinis ir emocinis stresas daugeliui gyventojų buvo dviguba našta. O kiek šalia viso to teko pamatyti ir patirti bereikalingo apsimetinėjimo bei įvairių pigaus skonio savireklamos akcijų. Visa tai lengvabūdiškai užkraunama ant šventės, kurios prigimtis ir paskirtis visai kitokia. Kažkas taikliai pasakė: „Tikras gerumas tylus. Jo atsargose daug poelgių, bet nė vieno žodžio.“

Vizitas

 Taip jau yra, kad rinkimams artėjant valdžios užmirštieji ir likimo valiai paliktieji tampa labai svarbūs ir sulaukia garbių ponų ir ponių dėmesio. Įvairiais būdais. Ir ne tik vietinių politikų ir vadovų, bet ir svečių iš sostinės. Kviestų ir nekviestų, siųstų iš aukščiau ir nesiųstų. Ne tik Seimo narių, bet ir pačių ministrų. O, kokia garbė! Ir tuomet abiem rieškučiom žarstomi pažadai į kairę ir dešinę, aukštyn ir žemyn, atgalios ir priekin!.. Žarstomi sąmoningai, apgalvotai, tyčia. Tam, kad būtų paveikta rinkėjų pasąmonė. Atiduoti savo balsą už neva atstovaujantį jų interesams politiką ar partiją. Deja, tik neva...

Gyvenimo klaidos

Sakoma, kad klysti – žmogiška. Iš tiesų, klystame visi be išimties. Ir pakankamai dažnai. Klaidos darbe, klaidos šeimoje, klaidos santykiuose su žmonėmis. Pagaliau – gramatinės klaidos sakinyje. Taip yra. Taip ir turi būti. Ropodami per gyvenimą, neretai užkliūvame už didesnių ar mažesnių akmenėlių, lyg tarp kitko pribarstytų mūsų vingiuotame, duobėtame ir gana klaidžiame žvyrkelyje. Stengiamės jų išvengti. Labai stengiamės. Tačiau retkarčiais pajutę purvą ant savo veido, esame primygtinai raginami suvokti savo žmogiškumą ir vis iš naujo siekti žvaigždžių. Tuomet visu gražumu iškyla dilema: stengtis panašėti į baltą, padangėje didingai karaliaujančią gulbę, ar toliau grimzti dugnan, nelyginant kirvis. Renkamės pagal galimybes...

Rinkimų dvasia

Ir vėl nauja savaitė. Perėjome visiškai prie naujosios valiutos. Atsikvėpė mažieji verslininkai. Gyvenimas lyg ir grįžo į senas vėžes. Ilgėja dienos, vis mažiau bijome šalčių, kurių iki šiol dar nebuvo, tačiau žiemos ko gero be jų nebaigsime. Bet jau vis artyn pavasario. Ypač nuotaikingesni darosi šia mintimi gyvenantys vieniši seneliai. Ne taip bus ilgu, dar labiau kels nuotaiką vis dažniau pasirodanti saulutė, o ir piniginei lengviau: bent jau mažiau reikės elektros šviesos. O kur sąskaitos už šildymą?!. Juolab, kad atitinkamos institucijos bando įvairiai manipuliuoti, tai naktimis didindamos šilumą, tai vėsindamos vandenį. Na, bent jau taip pastaruoju metu garsiai kalbama. Tik ne visada, kas garsu, būna tiesa.

Kuriozinė situacija

Jau kone dešimtmetį girdimas terminas „viešieji pirkimai“. Jie sukurti tam, kad konkurso tvarka būtų perkamos įvairių įvairiausios paslaugos ir darbai. Tarp jų – ir viešinimo paslauga. Paprastai kalbant tai, kas padaryta ir už ką sumokėta, o ypač iš Europos Sąjungos lėšų, kad būtų ir garsiai pasigirta. Tokie jau reikalavimai. Deklaruojama, jog viešieji pirkimai sugalvoti tam, kad viskas vyktų viešai, o tai reiškia sąžiningai ir skaidriai. Kad nebūtų manipuliuojama pažintimis ir savais interesais. Deja, anaiptol, dažniausiai susiduriama su atvirkštine situacija: vaidmenį suvaidina „dėdės“ ir „tetos“ ar dar kai kas...

Pokyčiai

Kažkodėl šiemet žiemos nėra... Taip norėjosi traktuoti dar užvakar. Pačios žiemiškiausios metų šventės praėjo be sniego ir gražaus baltumo. Tačiau žiema, kad ir pavėluota, vis tik, atrodo, ateina. Na, bent jau prisnigo.

Įžengėme į Naujus metus, ypatingus šaliai. Atėjo ponas Euras, daugelio lauktas, daugelio nemėgiamas, kai kurių apatiškai sutiktas. Kaip ten bebūtų, tačiau priprasti prie jo dar reikia daugumai.

Laimingų Naujųjų

Baigiasi dar vieni metai. Netrukus nuplėšime ar užversime paskutinį kalendoriaus lapelį, taip ištikimai skaičiavusį praeitin nugrimzdusias mums malonias, kupinas džiaugsmingų ir nepakartojamų akimirkų, o kartu ir liūdesio, nerimo, skausmo, galbūt netekties kartėlio privertusias paragauti dienas. Ateina laikas susimąstyti, apgalvoti tai, ką gero padarėme ir labiausiai – ką galėjome padaryti. Laikas – nuskaidrinti sąžinę, nuraminti sielą, pakylėti dvasią. Ir ne tik savo, bet ir artimųjų, kasdien mus supančių, bendradarbių, draugų, pažįstamų ir... visų visų.

Septynios dienos

Savaitės lekia taip, tarsi dalyvautų bėgimo varžybose. Nespėji nė apsidairyti, o, žiūrėk, jau pirmadienis, reikalaujantis begalinių valios pastangų nusišypsoti ir su iš po savaitgalio kur ne kur užsigulėjusiais varganais energijos likučiais pradėti našų darbą. Iš kitos pusės – vos tik imi padoriai įsibėgėti ir pajusti sūrų prakaito kvapą, kai, pasiklausius optimistinės orų prognozės, tenka sukti galvą, kaip tikslingiau panaudoti į duris stuksenančias išeigines. Taip ir gyvename – dirbdami, ilsėdamiesi, ieškodami būdų, įgalinančių kuo dažniau išsivaduoti iš plieninių rutinos gniaužtų, laikančių glėbyje mūsų kasdienybę. Kartais niūrią, kartais pakankamai šviesią, turiningą arba beviltiškai nuobodžią, spalvotą ar pilką, stebėtinai lygią, o gal problematišką – priklausomai nuo asmeninio požiūrio ir ironijos genijumi tituluojamo likimo mestelėtų aplinkybių, kurios turi netikusį įprotį sukurti dėlionę iš daugybės mažučių detalių. O tu jau sukis, kaip išmanai. Ieškai išėjimo, nė nenutuokdamas, jog būtų nepalyginamai prasmingiau pirmiausia pastebėti įėjimą... Ir gyveni, ir mokaisi, ir dėlioji. Diena po dienos.

Reikia šilumos ir bendrystės

Tokie jau mes sutvėrimai – mums reikia šilumos. Galbūt todėl geriau nei bet kas kitas pažįstame ir suprantame vienišumo jausmą. Kai neturime pas ką sugrįžti, neturime ko apkabinti, kam išsipasakoti, kieno pasiklausyti, su kuo pasidalinti tyla – tuomet pasidaro nejauku. Netrunkame pajusti atsivėrusią tuštumą, iš kurios sklinda viltį pašiaušiantis šaltis. Laikui bėgant, apsiprantame su ja, apgyvendiname šalia savęs, tačiau niekada iki galo su ja nesusitaikome. Nes ji nelyginant Trojos arklys – drasko iš vidaus.

Tendencijos

Užvertėme paskutinį rudens kalendoriaus lapelį. Įžengiame į kalėdinį laikotarpį. Už kelių dienų bus įžiebta eglė, gatvės ir vitrinos pasidabins mažaverčiais blizgučiais, paliksiančiais mažiems vaikams, o kartais ir suaugusiems, šventinį įspūdį.

Nors šv. Kalėdos dar tolokai, parduotuvės mirga akcijomis, siūlo įvairias dovanas. Ir, kaip teigia, vieno iš didžiųjų prekybos centrų atstovai, kalėdinių prekių jau nupirkta trečdaliu daugiau nei pernai. Paskaičiuota, jog ir vienas pirkėjas per savaitę šiame prekybos tinkle išleido apie 4 proc. lėšų daugiau nei prieš metus.

Powered by BaltiCode