Kitaip

Vasara – atlaidų laikas. Žemaitijoje ypač garsūs gerą savaitę vykstantys Kalvarijos atlaidai. Juose kiekviena diena skirta atskiriems vyskupijos dekanatams. Liepos 10-oji buvo Mažeikių dekanato diena. Mažeikiškiai nepasidarė gėdos ne tik gausa piligrimų, bet ir Savivaldybės administracijos vadovės apsilankymu. Tą dieną buvo įteiktas religijos mokslų magistro diplomas naujosios bažnyčios klebonui, kurį, be kitų sveikintojų, pagerbė ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorė. Nors atlaidų viena diena būna skirta ir valstybės bei savivaldybių vadovams ir tądien dalyvaudavo garbūs politikai, Mažeikių valdžios atstovų tarp jų nebūdavo. Dabar – kitaip.

Poreikiai

 

Vainikais nuplaukė Joninės. O jų būta rajone įvairių. Mažeikiuose pirmą kartą surengta netradicinė Rasų šventė. Nors gal ir nereikėtų žvilgčioti į gilią Lietuvos praeitį – pagonybę, kai krikščionybei per 600 metų, tačiau ta dvasia organizuotas Kultūros centro renginys tikrai pavyko, nors sulaukė mažeikiškių skeptiško vertinimo. Ir greičiausiai dėl to, kad neįsigilinta į rengėjų sumanymą. Tikėtasi, kaip ir kaimuose, linksmų Joninių, visai nekreipiant dėmesio į kitokį šventės pavadinimą ir skelbtą programą. Dalis šventės dalyvių buvo patenkinti, pasak jų, kultūringu renginiu. Ir su jais nesutikti negalima. Nebuvo nereikšmingų vedėjų, o ypač politikų kalbų, lėkštų juokelių, dažnai pasitaikančios į provinciją atvažiavusių ir į publiką iš aukštai žiūrinčių atlikėjų arogancijos, alkoholio. Viskas vyko sklandžiai, ramiai, subtiliai ir net, ypač kalbant apie vandens ir ugnies elementus, įspūdingai. Prie to prisidėjo ir dangus, žmones nustebinęs raudonu it kraujas stulpu ir tokiais pat debesimis.

Tegyvuoja prekyba?!

 

Prieš kurį laiką šalies žiniasklaida buvo susidomėjusi istoriniu Mažeikių geležinkelio tiltu, mažeikiškių taip vadintų „vaivorų“ buvusia gyvenviete prie naftos perdirbimo gamyklos, kur buvo siunčiami darbus atlikti gavę „laisvų statybų“ nuteistieji. Lietuvos dienraščių žurnalistų dėmesį patraukė kalbos apie vaiduoklius. Tikrus. Esą prie šių objektų jų būna.

Mažeikiai iš tiesų garsėja vaiduokliais. Tik nebūtinai tikrais. Taip žmonės vadina apleistus pastatus. O jų mūsuose gausu. Vakar rytą Mažeikiuose, Naftininkų gatvėje, šalia turgelio stovinčiame buvusiame  prekybos centro „Norfa“ pastate, nukrito plokštė. Pasak liudininkų, tik vos per metrą nuo žmogaus. Plokštė krisdama išdaužė langą, pažiro šukės, kurios taip pat galėjo sužeisti praeivius ar po jo stogu besibūriuojančius ir laukiančius transporto žmones. Sakoma, kad tai ne pirmas atvejis, kai nuo buvusios parduotuvės krenta detalės. O jų, vos besilaikančių, yra ir dar.

Galvos

 

Pasak vienos dainos žodžių, „vasarėlė jau atėjo“... Tikra vasara. Šilta, gražu ir gera. Žiniasklaida gąsdina neregėtais karščiais, tačiau realybėje, bent jau mūsuose, ne taip ir baisu. Besišypsančią saulutę retkarčiais uždengia vienas kitas debesėlis, padvelkia gaivinantis vėjelis. Smagu.

Nuo gamtos teikiamų malonumų grįžtant į darbinį gyvenimą Mažeikiuose ne taip ir smagu bei gera. Vairuotojų nuotaiką kone porą savaičių drumstė atsiradęs diskomfortas dėl uždarytos pagrindinės miesto pervažos. Su tokiomis kliūtimis susidūrė ir Laižuvos link vykstantieji. Toje pusėje dar dvi geležinkelio pervažos remontuojamos. Negana to, kaip jau kalbėta, kad dėl visiškai nemąstančių (galbūt sąmoningai) buvusių valdininkų pasirinktas, pavadinkim, „piko“ metas, kai padidintas įvažiavimo į senamiestį poreikis, bet dar ir užsitęsę darbai. Dabartiniams Savivaldybės vadovams Rengės geležinkelio ruožo darbus atliekančią firmą „paspaudus“, buvo pažadėta darbus miesto pervažoje baigti viena diena anksčiau, nei buvo numatyta. Padaryta atvirkščiai – darbai užtęsti. Tą pripažino ir atvykę garbūs svečiai, kurie, beje, dar ir patys sutrukdė. O dar kiek sugaišta ruošiantis jų priėmimui. O darbai, kalbama, užtęsti dėl rangovų „nupjauto grybo“: norėta prakišti netinkamas, greičiausiai, pigesnes, medžiagas, tačiau, kelininkams pasipriešinus, teko parvažą perdaryti.

Bendrininkai

Prasidėjo kalendorinė vasara. Šiluma vargina ne tik senelius, ligonius, bet ir jaunimą. Buvusi švietimo ministrė panorėjo pratęsti mokslo metus. Tokio jos įnorio išdava – mokyklose trumpinamos pamokos. Nors ministrė atstatydinta, jos nepopuliaraus vadovavimo pasekmės liko. Įstatymų neatšaukė niekas. Kiekvienas ministras ar kitas valdininkas įveda savo, nebūtinai geras, tvarkas, nepabūdami vykdytojų kailyje. Dažna kaita apkrauna biurokratiniais darbais pavaldžias institucijas. Nors naujos technologijos turėtų spartinti darbą, išeina atvirkščiai – darbuotojai apkrauti kaip niekad. Ypač sveikatos ir švietimo sistemoje.

Naujas požiūris

 

Sekmadienį išsirinkome naują šalies vadovą. Pasikartojo Mažeikių mero rinkimų antrojo turo scenarijus: konservatorių atstovė kone sutriuškinta. Priežasčių neanalizuosime. Tą daro šalies žiniasklaidos priemonės ir politikos apžvalgininkai.

Vaikai

Rytoj gegužės 25-oji –Tarptautinė be žinios dingusių vaikų diena. Ji pasirinkta dėl JAV sukrėtusios istorijos, kai 1979 metų gegužės 25 dieną šešiametis Etan Patz dingo be pėdsakų eidamas į mokyklą autobusų stotelėje, vos už poros kvartalų nuo savo namų. Dingusių žmonių šeimų paramos centro iniciatyva LR Seimas 2006-aisiais įtraukė šią dieną į atmintinų dienų sąrašą. Vaikų dingimas yra reali, dinamiška, didelio masto problema visame pasaulyje. Per metus Europoje dingsta be žinios apie 250 000 vaikų. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje 2019 m. I ketvirtį užregistruota 418 vaikų dingimo atvejų. 90 proc. visų dingusių vaikų sudaro pabėgimai iš namų.

Netrukus, birželio 1-ąją, minėsime Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Ši diena – priminimas visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises. Tai pagrindinė sąlyga kuriant ir formuojant humanišką, teisinę ir dvasiškai sveiką visuomenę.

„Dovanėlės“

Pagaliau Mažeikių valdžioje – pokyčiai. Turime ne tik kitą merą, bet ir naują administracijos direktorių, tiksliau, direktorę. Nors Savivaldybėje šis žmogus dirbęs nėra, tačiau jos politinė karjera ir šios srities patirtis, ne vienus metus būnant Ekonomikos komiteto vadove, leidžia suprasti ir matyti neiškreiptą rajono vaizdą.

Atsakomybė

Pabaigon skuba dar viena gražuolės gegužės savaitė. Nors orai privertė „atsiprašyti“ jau į tolimesnę spintos lentyną padėtų šiltesnių drabužių ir vėl juos išsitraukti (tikėkime, trumpam), bet žiedų spalvų grožis ir taip išsiilgta žaluma gamtoje pranoksta bet kokį diskomfotrą dėl mus palikusios (tikėkime, trumpam) ir dar nesugrįžusios šilumos.

Palikimas

Nauja Savivaldybės komanda pradėjo darbą. Taip jau atsitiko, kad jiems tenka priimti ir nepopuliarius, tačiau dar anos valdžios inicijuotus ir parengtus sprendimus. Įstatymai, įsigaliosiantys nuo gegužės 1-osios, verčia skubėti, todėl ir tarybos posėdis šaukiamas dar šį mėnesį.

Nepopuliarūs ir skaudūs kaimo gyventojams, ypač mažiesiems, mokyklų likvidavimo klausimai. Gerai, kur nors skyriai patiems mažiausiems paliekami. Mūru stoja už išgyvenimą krakiškiai, tačiau viena paguoda, kad jie netoli miesto. O štai ką reikia daryti Pikelių vaikams: Mažeikiai toli, ne ką arčiau ir Židikai, o ten dar ir trankytis kasdien po porą kartų (o tėveliams patiems vežant tai dar ir 4 kartus, nes negi sėdėsi mokykloje su vaiku iki pamokų pabaigos) reiktų akmenuotu ir duobėtu žvyrkeliu.

Įspūdis

 

Pirmasis naujos kadencijos tarybos posėdis – šventiškas. Tai pajuto ne tik nauji ar patirtį turintys politikai, bet ir kiti jo dalyviai. Šventiškas išskirtinai: be pompastikos, liaupsių ir ilgų kalbų, konkretus, atviras ir pakankamai nuoširdus. Išskyrus teisinius aspektus, nelabai panašus į ankstesnių kadencijų „inauguracijas“. Galbūt tai geras ženklas ir ateičiai.

Kitaip susidėliojo ir valdančioji dauguma, tiesa, gali būti, kad dar negalutinė. Viena aišku, kad tris dešimtmečius valdžioje buvę socialdemokratai į ją nepriimti. Dėl ambicijų, savo, o ne rinkėjų norų pildymo. Sugriuvo kurti planai, negelbėjo net nauji žmonės, per kuriuos ketinta vadovauti ir toliau „pumpuoti“ valstybės ir mokesčių mokėtojų lėšas savo išraizgytu voratinkliu. Iki šiol nejudinami Savivaldybei priklausančių įstaigų ir organizacijų darbuotojai, ypač vadovai, dabar jau ne taip ramiai miega. Naujasis administracijos vadovas taip dirbti, kaip iki šiol, tikrai neleis. Daug pasikeis pavardžių. Tik laiko klausimas. O ir iš likusiųjų dauguma privalės pakeisti savo požiūrį į darbą.

Auditas


Mokytojų streiką jau pradedame pamiršti. Tačiau tai nėra reiškinys, kurį reikėtų vertinti kaip vieną iš daugelio sensacijų, nes tai yra vaiko ugdymo aplinkos reiškinys, kuris rodo, jog verta susimąstyti, kokioje terpėje programuojama ateities visuomenė.

Edukologų visuomenė – intelektuali, turinti sugebėti analizuoti, vertinti ugdymo situaciją, puoselėti dorovines vertybes, streiko metu atkreipė dėmesį, kad ji nėra laiminga. Tačiau be išorinio audito neatsirado asmenybių, kurios pasisakytų prieš tokius reiškinius kaip nepotizmas, neracionalus lėšų panaudojimas, konkursų imitacija.  Mokykla – jautri sistema, ją analizuojant reikalingas ir diskretiškumas, ir taktas, todėl ir apie audito rezultatus nėra noriai kalbama. Teigiama, kad trūkumai pradėti šalinti anksčiau, negu pateiktos išvados. Atrodo, kad lobių skrynia, iš kurios galima semti lėšas ir mokėti mokytojams solidžius atlyginimus, nerasta. Matyt, valstybė turės keisti požiūrį į profesijas ir nebeskirstyti jas į vertas atlyginimo bei normalaus jo didėjimo ir tas, kurios neužtikrina elementaraus pragyvenimo lygio, o atlyginimų didinimas – toks menkas, kad jį gavęs žmogus užuot apsidžiaugęs pasijunta pažemintas. Auditas atliktas, dabar žodį turėtų tarti metodinio vadovavimo ir etikos grandys. Jei atsiranda neteisingo lėšų paskirstymo, nepotizmo reiškinių, tai bendruomenė nėra principinga, atsiranda modeliavimas, kad sistema tokia ir išliktų. Tada sunku kalbėti apie iniciatyvumą, pažangą, teigiamą mikroklimatą, teisingą kylančių konfliktų sprendimą.

Kaukės

 

Valdžiai jaučiant vis labiau artėjančią atsisveikinimo dieną, balandžio 14-ąją, kai baigiasi jos galios, nepavyksta nuslėpti blogų emocijų. Užkulisiuose jos liejosi per kraštus jau nuo rinkimų dienos, tačiau ypač tai buvo akivaizdu paskutiniame tarybos posėdyje. Ketverius ir daugiau metų sėdėję su „kaukėmis“ politikai jas nusiėmė jau nesulaukę valdystės pabaigos. Ramesni buvo tik tie, kuriems rinkėjai patikėjo valdžios „vairą“ ateinantiems ketveriems metams.

Tyro oro gurkšnis

 

Paskutinis kovo penktadienis. Štai ir pralėkė pirmasis pavasario mėnuo, nusinešdamas šaltuką, niūrias nuotaikas ir rinkimų atodūsius. Ateina balandis – su gaiviu oro, saulės spinduliais, įnešdamas naują oro gurkšnį į gamtą, širdis, valdžią...

Šiandien senoji valdžia atsisveikina – paskutinis Savivaldybės tarybos šios kadencijos posėdis. Per 4-erius metus, o kai kam ir 8 ar daugiau nuveikta ar bent jau stengtasi nuveikti daug. Dalis visuomenės būtų sutikusi, kad viskas liktų kaip anksčiau. Bet, kas per daug, tas nesveika. Visgi nuveikti darbai valdantiesiems nedavė bilieto toliau tęsti politinę, rajono valdymo, kelionę. Rinkėjai atseikėjo tiek, kiek, matyt, buvo nusipelnyta. Dabar iškelta galva pasitiksime permainas ir tikėsimės, kad bent kartą sėdintys ten, aukštai, pateisins mūsų lūkesčius.

Galva nauja, o kūnas?..

 

Mažeikiai turi naują merą. Galima sakyti, šiek tiek ir seną. Mat šis žmogus rajono vadovo pareigas ėjo prieš kone du dešimtmečius. Dalį kadencijos. Ir išvyko į Panevėžį, vėliau – į Vilnių. Namo, kaip pats sako, sugrįžo prieš rinkimus ir, spėjęs įšokti į jų verpetą, mažeikiškių valia, pamėtėtas iki aukštumos. Gerokai pamėtėtas. Net dvigubai aukščiau už savo konkurentę.

Vieni, tikina, balsavę už jį, prisiminę jo gerus darbus dirbant Mažeikių naftoje, Termofikacinėje elektrinėje, kiti girdėję, jog tai geras, teigiamai jį pažįstančiųjų vertinamas žmogus, dar kiti jį rinkosi trečiuoju variantu, nenorėję balsuoti nei už dabartinį merą, nei už jį kritikavusią opozicijos lyderę. Ne veltui sakoma, kur du pešasi, trečias laimi.

Tikėjimas

Vis labiau glostomos šiltesnių saulės spindulių ištirpo paskutinės snaigių liekanos... Nekantriai laukiame iš tolimų kraštų vis daugiau parlekiančių pirmųjų pavasario šauklių, kurie savo giesme jau džiugina širdis ir mėgina praskaidrinti gripo viruso apraizgytą mūsų savijautą. Lengviau atsikvėps kelininkai, nuolatos ne pačiais gražiausiais žodžiais keiksnojami dėl nevalytų nuo sniego kelių. Nors jie turbūt neprastesne pusiau rusiška kalba bus minimi dėl gausėjančių bei didėjančių duobių važiuojamojoje dalyje. Lengviau atsikvėps ir paprastas žmogelis, kurį šildymo išlaidos ne tik privertė apriboti maisto racioną, bet ir įgalino sapnuoti jokiuose sapnininkuose neišaiškintus košmarus.

Nauja – sena

 

Praūžė rinkimai. Nors šiemet jie vyko kitaip nei anksčiau. Ir ne tik dėl gausesnio rinkėjų skaičiaus. Rezultatų tendencijas būdavo galima matyti beveik nuo pradžių. Šiemet ir prognozuoti buvo sunku. Niekas nesitikėjo, kad viena skaitlingiausių partijų taip žemai kris. Niekas nesitikėjo, kad konservatoriai taip aukštai iškils.

Su pavasariu!

Už langų jau žvalgosi ankstyvas pavasaris. Pagaliau jau galime nebesirengti šiltų storų rūbų, megztinių bei vaikščioti apsitūtulavę šalikais. Gimtinėn jau grįžo paukščių, smagiai uždainavo giesmininkai, nepastebimai ištirpo sniegas ir pabudo visa gamta.

Daugeliui žmonių pavasaris asocijuojasi su laisve ir laime. Rytais vis dažniau pažadina ne smarkaus ir šalto vėjo gūsiai, bet saulės spinduliai, atsargiai pasibeldę į langą. Po nuobodaus ir tamsaus žiemos laikotarpio, kuris visada atrodo be galo ilgas, atsibundame ir keliamės su visiškai kitokia ugnele. Intuityviai jaučiame naujų jėgų antplūdį, tikimės, kad šiandien nuveiksime ką nors neįtikėtino ar bent jau labai linksmo ir gero… Apsivelkame pačius lengviausius ir patogiausius drabužius, kažkaip kitaip į save pasižiūrime veidrodyje, nes norime būti tokie pat gražūs ir jauni kaip šis pavasaris.

Biudžetas

Daugelis mažeikiškių pastebi ir kiekvienas jau galime pajusti, kad praktiškai viskas, kas šiandien vyksta mūsų krašto gamtoje, pranašauja nenumaldomai artėjantį pavasarį. Vis garsiau gieda zylės, dalis paukščių skraido poromis, vartosi, džiūgauja ir pradeda savo vestuves. Socialiniuose tinkluose jau dalijamasi sugrįžtančių pilkųjų žąsų nuotraukomis. Netrukus susprogs lazdynų žirginiai... Gal šiek tiek per anksti, bet užtat smagu.

Pavasarėja...

 

Rytoj – Vasario 16-oji – šventė, kai prisiminsime sudėtingą, bet garbingą savo krašto istoriją. Rinksimės į renginius, kur turėtume jausti tautos širdžių vieningą plakimo ritmą, dainuosime patriotines dainas, sakysime oratoriškas kalbas...

Na, o iki to – kasdienybė. Pilka. Gal tik paįvairinta rinkimų laukimo dvasia. Nekokia. Kandžiojamės it pikti šunys. Net ten, kur visiškai nėra jokio pagrindo. Keista, kai išsilavinę ir užimantys atsakingas pareigas žmonės vieni kitus kaltina absurdiškais dalykais, tokiais kaip reklaminių plakatų plėšymas. Ir pliekiasi išsijuosę socialiniuose tinkluose, kol vėliau paaiškėja, kad tas niekadėjas – blogas oras, labai greitai patikrinantis plakatų kokybę. Neišlaikė egzamino spaustuvės, išleidusios gaminius, kokybe prilygstančius tualetiniam popieriui.

Sūkury

 

Štai ir kalendorinė žiema jau skuba pabaigon. Ne tokia ir baisi ji buvo. Nebent dar parodytų savo nagus pasitraukdama. Tačiau dėl sniego pridarė nepatogumų. Ypač tai galima pastebėti Mažeikiuose. Čia nei gatvės, nei keliai nepravažiuojami. Ne vieną, ne dvi valandas ir net ne dvi paras. Jau kuris laikas. Giriamės turėdami naują techniką, bet kažkodėl ji stovi vieno UAB`o kieme. Gal ruošiamasi kaip posovietiniu laikotarpiu – prichvatizuoti? Juk ūkyje „susigadys“, kai baigsis kadencija.

Ne geresnė padėtis ir su šaligatviais. Jų grandymo garsą galima išgirsti tik prie privačių įmonių ir organizacijų pastatų, laiptų. Kitur eik nors ropom, atsakingiems asmenims dzin.

Žiema nesitraukia

Jau apsipratome, kad aplinkui daug sniego. O kadenciją baigė pirmasis šių metų mėnuo. Dangų dažnai uždengia tankūs debesys arba nepermatoma ūkana. Krituliai, sniegas, lijundros ir besikeičiantys vėjai neleidžia atsipalaiduoti kelių tvarkymo tarnyboms, tačiau gyventojai pastebi, kad šiais metais gatvės ir šaligatviai dažnai palikti likimo valiai, dėl to nuolatos patiriama visokių rūpesčių bei nepatogumų.

Nenumaldomai artėja dar vieni savivaldos, o vėliau LR prezidento rinkimai, todėl nuo „saldžių ir spalvotų“ pažadų, priekaištų arba kaltinimų vieni kitiems jau „kaista“ įvairūs informaciniai portalai, televizijos ir net „Feisbukas“. Visoje šitoje „šiupinynėje“ vėl sunku įžvelgti ką nors naujo: kažkas vėl „pabudo“, o kitas „žino“ trumpiausius kelius į šviesų ir sotų rytojų, trečiasis „tikrai“ sugrąžins po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius...

Įpusėjo žiema

      Žiema baltu drabužiu apvilko visą Lietuvą. Kiekvienas šalies kampelis paskendęs žiemos pasakoje. Apsnigti miškai, laukai, sušalę upeliai ir šaltiniai. Gamta, žiema ir šaltis mums kasdien dovanoja išties pasakiškus vaizdus. Po balta paklode paslėpti miškai ir šalčio sustingdytos ledo skulptūros puošia įvairius Lietuvos kampelius. Ne išimtis ir mūsų kraštas. Kokio tik meno nesukuria gamta, todėl niekas turbūt nepaneigs, kad kuriamas gamtos grožis nuostabus.

Trapumas

Štai ir įpusėjo lietuviška žiema. Kai kuriuose namų languose vis dar matyti, o vakarais dar šviečia kalėdiniai papuošimai. Matyt, žmonėms trūksta jaukumo ir nerūpestingos nuotaikos, kai nereikia galvoti apie varganą, pilką kasdienybę.

Jau jaučiame pamažu ilgėjančią dieną ir mėgaujamės vis šviesesnias rytais. Orai dabar labai permainingi ir nenuspėjami, bet tai galima išnaudoti mažiems žiemos malonumams. Jei nėra galimybių pakeliauti kur nors toliau, tai galima nusilipdyti senį besmegenį, susirasti senas rogutes arba slides. Galima visai nieko neveikti, o tik stebėti, kaip gražiai iš dangaus leidžiasi snaigės ir pamažu apkloja miestą. Tokia ramybė labai trapi, bet dažnam žmogui ji labai reikalinga. Ar vertiname tai?

Pasirinkimo teisė

Kai ortodoksai šventė Kalėdas, katalikai sekmadienį pasitiko jau Tris Karalius arba dar kitaip vadinamą Viešpaties Apsireiškimą. Inscenizuoti Išminčiai aplankė ir Mažeikius: atnešę dovanų ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje nusilenkę gimusiam Kūdikėliui, prie miesto eglės paskelbė apie kalėdinio laikotarpio pabaigą. Pasirodęs Kalėdų Senelis grąžino nuo Eglės įžiebimo šventės turėtą Mažeikių miesto raktą Savivaldybės merui.

Kalėdų Senelis nors ir turėjo miesto raktą bei „įgaliojimus“, tačiau pasireikšti ir tinkamai valdyti miestą, anot jo gyventojų, nelabai galėjo. Dėl būsimų 2019 metų rinkimų konkurencijos. „Etatiniai“ kalbėtojai zujo visur, kur tik galėjo pakliūti „į kadrą“, taip vildamiesi, kad juos pamils vaikai ir, svarbiausia, rinkėjai. Tokia viešinimosi taktika nesikeičia jau daugelį metų: suremontuotos patalpos, įrengta sporto salė, kaime įžiebta lemputė ar perkloti keli metrai šaligatvio... Tai, anot jų, „didžiuliai“ darbai ir pasiaukojantis politinis laimėjimas.

Permainos

 

Vėl peržengėme naują gyvenimo skaičiuoklės etapą. Su senaisiais metais nesibaigė mūsų darbai, vargai ir, žinoma, džiaugsmai. Gyvenimas tęsiasi. Koks jis bus, priklausys didele dalimi ir nuo mūsų pačių. O norėtųsi visiems palinkėti paties geriausio.

Nauji metai atneš ir pokyčių. Ypač kultūros srityje. Keisis Mažeikių kultūros centro net keletas darbuotojų, tarp kurių – ir vadovas. Vėl bus skelbiamas konkursas jo vietai užimti. Kalbama, kad koją pakišo savi, centro darbuotojai. Iškapstė nelabai gražius popierėlius į paviršių. Ach, tas pavydas!

Skubame laike...

 

Vėl praeitin nuskubėjo Kalėdos... Įsibėgėję lekiame į Naujuosius metus. Vėl nauja gyvenimo atkarpa prieš akis, naujas virsmas, nauji rūpesčiai ir svajonės. Nors kasdienybė daugeliui – ta pati. Įsibėgėję skubame ir vis tiek nesuspėjame su laiku. Taip metai iš metų. Bėgame nestabteldami, neapsidairydami aplink, nepasidžiaugdami įstabiu gamtos vaizdu, spalvingomis švenčių dekoracijomis, aplinkinių šypsenomis... Vis pirmyn ir pirmyn. Kol... sustoja pats laikas. O anapus jo nėra!Ten nebus nei praeities, nei ateities, tik nuolatinė dabartis.

Žiemužė

Na štai, pagaliau už langų matome ne šiaip sau kokį murziną gamtos paveikslėlį, o tikrų tikriausios žiemos vaizdus. Baltas apdaras minkštai nuklojo laukus ir namus, o dangus tik retkarčiais pasveikina savo žydrumu. Ne vieną žmogų tai labiau džiugina, negu liūdina. Visus metus lėkėme, kažkur skubėjome, stebėjome besikeičiančią aplinką, vartėme ir plėšėme kalendoriaus lapus, o šių metų rezerve jau liko tik dešimt dienų.

Žaisliukai

Norint pajausti kaskart vis labiau artėjančių švenčių nuotaikas, visai nebūtina veržtis prie neseniai sužibusios pagrindinės Mažeikių miesto eglės. Margaspalvės šviesų girliandos bei dekoracijos jau puošia daugelio gyventojų namų langus, todėl būna visiškai smagu pasivaikščioti tyliomis tamsiomis miesto gatvelėmis ir stebėti, kaip jaukiai už langų neskubėdami juda žmonių siluetai bei blyksi pasakiško grožio girliandų švieselės. O aukštai danguje šviečia visiškai kitokios dieviškos šviesos. Tamsoje jos suteikia dar daugiau jaukumo ir laukimo paslapties niūrokam beveidžiam mūsų miestui.

Neramus laikas

Nauja savaitė ir adventas prasidėjo pasipuošę baltu sniego apdaru. Tiesa, kol kas tik trumpam. O senamiestyje, jau įprastoje sau vietoje, miesto gyventojus ir svečius maloniai pasitinka bei nuteikia simbolinis mūsų miesto advento vainikas. Pamažu pamažu kalėdinės-naujametinės nuotaikos bei šventinis dekoras užpildo ir kitas miesto erdves. Gyventojai taip pat jaučia didžiųjų metų švenčių artėjimą. Būsimos šventės aptarinėjamos tiek darbe, tiek namų aplinkoje, bet dar yra laiko viską gerai apgalvoti ir suplanuoti.

Powered by BaltiCode