Reklama 2

Mintys belaukiant

Štai ir baigėsi Visų šventųjų ir Vėlinių savaitė, o prekybos centrai žvakių padėklus pamažu jau keičia kalėdiniais namų puošybos niekučiais ir blizgučiais. Atrodo, šiek tiek skuba ir orai, jaučiama kažkokia sumaištis. Per savaitgalį sniegas užklojo kelius ir kiemus. Gal kad būtų šviesiau, o gal kad greičiau pasijaustų žiema? Teko matyti, kad mažieji jau ir slides išbandė, o ką?

 

Su ateinančia žiema mūsų dar laukia pamažu ryškėjanti, bet vis dar nesuformuota ir labai neatsiskleidžianti naujoji šalies valdžia, kurios labiau matomos kelios galvos tebešneka apie valstybinę prekybos alkoholiniais gėrimais monopoliją, alaus branginimą, ligonių skirstymą į gerus ir blogus ir pan. Istorijos šaltiniai teigia, kad viena iš svarbių Romanovų dinastijos žlugimo priežasčių buvo Nikolajaus II sumanytas prohibicijos įvedimas 1914 m.

Naujųjų mesijų ir R. Karbauskio keistas bandymas žengti pirmus žingsnius, ne keliant ekonomiką, kuriant naujas darbo vietas ir pragyvenimo lygį, o siekiant tik „išblaivinti“ Lietuvą, gali paskatinti naują, lig šiol neregėto masto emigracijos bangą. Praėjo jau šimtas metų, o mes ir vėl „gaminame“ tą patį. Prisiminkime dar nesenas Arūno Valinsko nepavykusias blaivybės „reformas“ Seime. Lietuva tikrai nėra geriausia šalis dirbti ir užsidirbti, jeigu neturite paklausios profesijos, nes Vakarų Europoje ir Skandinavijos šalyse už tą patį darbą galima gauti (ir gaunama) kelis kartus didesnę algą, tačiau gerti geriausia tėvynėje, su vaikystės draugais ir tokiais pat pageriančiais kaimynais, kaimo turizmo sodybose, pirtelėse, baruose ir namie. Šitą Lietuvos privalumą atradę užsieniečiai skuba į Lietuvą linksmintis ir šėlioti. Sugriauti visa tai labai lengva, bet išsiblaivęs lietuvis užsigeidžia kitos gyvenimo kokybės ir europietiškos algos. O tada, paskubomis peržvelgęs vietos darbdavių pasiūlymus, perka pigių oro linijų bilietą į vieną pusę. Esame keista visuomenė, sugebanti nematyti, kad vėl lipame ant to paties grėblio, ant kurio kitos laisvojo pasaulio tautos jau buvo užmynusios gerokai anksčiau ir spėjo guzus išsigydyti. Jeigu jau knygų politikai neskaito, tai galėtų bent peržiūrėti vieną kitą amerikiečių filmą, kuriame vaizduojama, kaip alkoholio draudimas pagimdė mafiją. O prasidėjo viskas anapus Atlanto dar XIX a., kai spiritinių gėrimų priešininkai pradėjo įgauti politinę jėgą ir siekti įstatyminių alkoholio prekybos apribojimų. 1846–1855 m. sausasis įstatymas buvo įvestas 13 JAV valstijų, bet paskui jį atšaukdavo ir paskelbdavo antikonstituciniu. 1905 m. sausasis įstatymas veikė Kanzase, Meine, Nebraskoje ir Šiaurės Dakotoje, 1912 m. jau apėmė devynias valstijas, 1916 m. – 26 valstijas. 1917 m. JAV Kongresas priėmė ir nukreipė patvirtinti projektą dėl Konstitucijos 18-osios pataisos apie „sausojo įstatymo“ įvedimą. 1917 m. rugsėjo mėnesį buvo sustabdyta viskio gamyba, 1919 m. gegužės mėnesį nustota virti alų. 1919 m. liepos 1 d. JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba.

Tačiau antialkoholinės priemonės buvo labai nepopuliarios, be to, jos iš esmės pablogino nacionalinę ekonomiką ir padidino organizuotą nusikalstamumą, kūrėsi naujos priešiškos kriminalinės grupuotės ir mafijos šeimos. Gangsterių grupuotės pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta, nelegalus alkoholis liejosi užeigose, o teisėsauga tapo korumpuota ir bejėgė. Spaudžiant visuomenei, 1933 m. buvo priimta Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa, panaikinusi visuotinį „sausąjį įstatymą“.

Ne tik iš filmų žinome, kas dėjosi Sovietų Sąjungoje, kai 1985 m. Aukščiausiosios tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, liaudies pramintu „Pusiau sausu įstatymu“. Tada pavyko šiek tiek sumažinti gėrimą, bet padidėjo narkomanija, o nelegalios naminės degtinės gamyba tapo organizuotu pogrindiniu verslu.

Tuos „gerus“ laikus, kai ir po vidurnakčio be problemų galėjai nusipirkti kelis kartus brangiau perparduodamos valstybinės degtinės arba naminukės paprašę taksistų nuvežti į „tašką“, prisimena ne vienas vyresnis mažeikiškis ar kito Lietuvos miesto gyventojai. Perpardavinėtojų (kurie turėjo savo „stogą“) paslaugomis mielai naudojosi ir tuometinis jaunimas, ypač savaitgalio vakarais, kai pradėję linksmintis pristigdavo gėrimų. Dalis iš tų perpardavinėtojų sukaupė nemažą kapitalą, pasistatė namus, o pasikeitus santvarkai pradėjo savo verslus, tačiau kai kurie ir prasigėrė.

Dar Sovietų Sąjungos laikais, antialkoholinės M. Gorbačiovo kampanijos metu, siekiant riboti alkoholinių gėrimų vartojimą, kiekviena šeima gaudavo talonus, pagal kuriuos galėjo kartą per mėnesį valstybės nustatyta kaina nusipirkti butelį degtinės ir du butelius vyno. Įdomiausia, kad gavę tuos talonus, gėrimus pradėjo pirkti net ir visiški abstinentai, tikėdamiesi, kad butelio prireiks atsiskaitant už paslaugas, svečiams pavaišinti ar kitokia proga.

Daug kas Lietuvoje naiviai tikėjo, kad visas tas vėlyvojo sovietmečio marazmas, nemažai prisidėjęs prie sistemos žlugimo, jau niekada nesugrįš, tačiau panašu, kad jie visgi klydo.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode