Reklama 2

Provincialumas

Kartkartėmis žiniasklaidoje įsiplieskia (kai kada karštos) diskusijos provincijos tema. Pati sąvoka „provincija“ nėra nei kažką žeminanti, nei pašiepianti. Pavyzdžiui, žmonės, gyvenantys tarp Londono ar kito didesnio pasaulio miesto ir Vilniaus, pastebi, kad gyvenimo ritmas ir įvairovė mūsų šalies sostinėje žymiai skiriasi ir sako, kad Vilnius – provincija. O lygindami tokią valstybę kaip Vokietija, kai kas pastebi, kad netgi visas Pabaltijys yra provincija. Visiškai natūralu, kad dažnas mažeikiškis, palygindamas gyvenimą Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, pastebi, kad mes esame provincija.

 Pastarosiomis dienomis tenka stebėti į šiltus kraštus išskrendančius paukščius, o žiniasklaida skelbia, kad iš Lietuvos kasdien išvyksta po 100 tautiečių. Skirtumas tik tas, kad pavasarį vieni sugrįš, o kiti ne. Kaip taikliai pastebėjo vienas mūsų miesto svečias koncerto metu: „Dabar miestuose gerokai tuščia. Gali ilgai vaikščioti, kol sutiksi kitą žmogų, o jį sutikęs labai apsidžiaugi.“

Rugsėjo 12 d. Mažeikiuose prasidėjo X tarptautinis meno festivalis „Mažeikiai 2016“. Kaip skelbia organizatoriai: „Šiųmetinė programa išties unikali, deranti įvairaus skonio, amžiaus, išsilavinimo, meno suvokimo klausytojui.“ Galima pamanyti, kad praėjusių ir būsimųjų festivalių programa nebebus tokia unikali ir tinkanti įvairiems skoniams.

Mažeikiškiai pastebi, kad nepaisant visų festivalio nuopelnų yra ir skubiai taisytinų dalykų. Štai spaudos konferencija, skirta būsimam festivaliui ir kurią transliavo vietinė televizija, buvo labiau panaši į savigyros ir pasitenkinimo savimi šou, pagardintą politinės reklamos prieskoniu. Prasidėjusio festivalio ir kitų renginių metu politikai, dar nesibaigus aplodismentams, tiesiog konkuruoja, kuris dažniau užlips ant scenos, įteiks bevertį padėkos raštą ir taip išsaugos arba dar aukščiau pakels festivalio meninį lygį.

Lankytojai pastebėjo, kad po įvykusios Kultūros centro rekonstrukcijos salėje sumažėjo tarpai tarp eilių, todėl norintis patekti į savo vietą žiūrovas būtinai turi pakelti visus jau sėdinčius. Na, o jeigu vadinamasis sveikintojas ar oficialus atstovas „garbingai“ atsisėda salės viduryje, tai jo išėjimas ir užlipimas į sceną užsitęsia.

Kitas atsiradęs nepatogumas yra nauja vietų numeracija, kuri, skirtingai nei daugelyje pasaulio koncertų ir teatrų salių, yra ant kėdės sėdimosios dalies nugarėlės ir ją surasti bei pamatyti reikia kažkokių kitokių įgūdžių.

Festivalio atidarymo dieną Kultūros centras buvo padabintas nauja emblema, bet ką tai gali turėti bendro su provincialumu? Visame pasaulyje logotipas (emblema, firminis ženklas) reprezentuoja ženklo turėtoją kaip kažkuo unikalų. Mūsų atveju yra kitaip. Ant pagrindinio įėjimo priekinės sienos liko senasis naftininkų kultūros centro ženklas ir, jo nepanaikinus, pakabintas dar vienas. Bet įdomybė ta, kad dabar Kultūros centro svečiai galės pasirinkti, kuris gi ženklas ir įėjimas pagrindinis, nes ant klubinės dalies pakabintas dar vienas identiškas ženklas.

Rugsėjo 17 d. Kultūros centre taip pat vyko J. Vaičkaus „Skrajojamojo teatro“ surengta V respublikinė teatro, poezijos ir dainos šventė „Skrajonės“, kurios metu parodytas ir mažeikiškių sukurtas spektaklis „Langas“ (pagal V. Sungailos poeziją). Šventę pilnoje žiūrovų salėje vainikavo muzikinis šou „Rolandas Kazlas ir pakeleiviai“. Žiūrovai buvo sužavėti išsiilgto aktoriaus išminties, talento bei įtaigos.

Baigiant tarptautinio festivalio temą, norisi atkreipti dėmesį į jo tariamą išskirtinumą. Kad jis reikalingas, niekas nediskutuoja, bet turime pripažinti, jog tokių įvairaus ryškumo meno festivalių apstu, kad ir Plungėje ar Telšiuose. Per dešimt festivalio gyvavimo metų jokia užsienio ar Lietuvos informavimo priemonė neatkreipė į šį renginį kažkokio ypatingo dėmesio ir bendrame meno judėjimo kontekste jo neišskiria. Bet tai nereiškia, kad toks festivalis negali ar neturi teisės gyvuoti. Galbūt jam reikia naujo postūmio, požiūrio, proveržio ir gaivaus oro. Galbūt reikėtų mažiau „antpečių“ (festivalio globėjas, meno vadovas, meno vadovo pavaduotojas, festivalio režisierius ir pan.), savigyros ir savimeilės. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skirtas MENUI.

Kiekviena provincija kažkuo įdomi ir unikali. To nereikia nei bijoti, nei gėdytis.

Būkime saviti!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode