Reklama 2

Septynios dienos

Savaitės lekia taip, tarsi dalyvautų bėgimo varžybose. Nespėji nė apsidairyti, o, žiūrėk, jau pirmadienis, reikalaujantis begalinių valios pastangų nusišypsoti ir su iš po savaitgalio kur ne kur užsigulėjusiais varganais energijos likučiais pradėti našų darbą. Iš kitos pusės – vos tik imi padoriai įsibėgėti ir pajusti sūrų prakaito kvapą, kai, pasiklausius optimistinės orų prognozės, tenka sukti galvą, kaip tikslingiau panaudoti į duris stuksenančias išeigines. Taip ir gyvename – dirbdami, ilsėdamiesi, ieškodami būdų, įgalinančių kuo dažniau išsivaduoti iš plieninių rutinos gniaužtų, laikančių glėbyje mūsų kasdienybę. Kartais niūrią, kartais pakankamai šviesią, turiningą arba beviltiškai nuobodžią, spalvotą ar pilką, stebėtinai lygią, o gal problematišką – priklausomai nuo asmeninio požiūrio ir ironijos genijumi tituluojamo likimo mestelėtų aplinkybių, kurios turi netikusį įprotį sukurti dėlionę iš daugybės mažučių detalių. O tu jau sukis, kaip išmanai. Ieškai išėjimo, nė nenutuokdamas, jog būtų nepalyginamai prasmingiau pirmiausia pastebėti įėjimą... Ir gyveni, ir mokaisi, ir dėlioji. Diena po dienos.

 

Pastaroji savaitė mūsuose nepasižymėjo turiningumu, nepasižymėjo sensacijomis. Besidomint įvykiais rajone, baikštaus žvilgsnio neužkliudė ryškios ar intriguojančios antraštės išskyrus, galbūt, eismo įvykį, nusinešusį jauno žmogaus gyvybę. Jo gyvenimo siūlas nutrūko pernelyg anksti. Belieka pareikšti gilią užuojautą artimiesiems ir tikėtis, kad jaunimas, sėsdamas prie vairo, kada nors visgi apsvarstys galimybę mokytis iš svetimų klaidų, kadangi mokytis iš savųjų gali nebeprireikti...

Pastaroji savaitė, žvelgiant politiniu žvilgsniu, nors ir po truputį artėja rinkimai, niekuo ypatingu neišsiskyrė iš kitų. Gal tik, kaip jau ir įprasta, politikai labiau pradėjo rodytis viešumoje, įvairiose labdaros akcijose. O tam dabar, prieš Kalėdas, metas palankus.

Prie ganėtinai logiškų pasamprotavimų, vertinant nelaimes, politinius niuansus, norėtųsi pridurti ir apie verslą. Tam tikra prasme. Kaip žinome, nuo Naujųjų šalyje įvedama kita valiuta, kelianti žmonėms daug abejonių ir nuogąstavimų. Bet kalbėkime ne apie tai. Nors gyvename provincijoje, tačiau sostinė dažnam pasiekiama ranka. O joje ir dar keliuose miestuose vyko euro monetų komplektų įsigijimo bumas. Žmonės nesnaudė, pirko ir ne po vieną komplektą. Internete skelbimai rodė, kad iš to apsukresnieji darė „verslą“. Kas moka, tas ir šoka...

Žvilgterėjus į švietimą, vėlgi incidentas: į gimnaziją priimama dirbti mokytoja. Pralaimėjusi kandidatė jaučia skriaudą. Suprantama. O kaip pasirinkti abi, jeigu vieta laisva viena? O čia dar seno incidento šleifas. Pasirinkta kandidatė, pernai pakviesta dirbti be konkurso. Sumaišė išankstinius planus skundas. Paišomi draugystės ryšiai. Manoma, jog šiemet reikalavimus labiau atitiko ir didesnę kvalifikaciją turi antroji pretendentė. Bet palikim tai aiškintis kompetentingoms institucijoms.

Artėja šventės, kai visi puošia namus, kviečia svečius, nukrauna stalus gardžiausiais valgiais ir įvairiomis gėrybėmis, po egle sukrautos dovanos... Gatvėje prie automobilio prieina žmogus, išsiskiriantis iš kitų – apranga, išvaizda bei... ryškiai akcentuojamu savo asmenybės trapumu. Prašymas senas kaip pasaulis – valgyti. Valgyti tiesiogine ir plačiąja šio žodžio prasme. Galbūt maistas, galbūt alkoholis, galbūt dar koks vienas iš daugybės organizmo poreikių. Ir klausimas, kuris sušelpus ar atstūmus žmogystą, gyvenančią čia pat, tarp mūsų, kirba aibės pasirinkimo galimybių prigrūstoje galvoje: kas kaltas dėl nenugyvento gyvenimo?..

Sakoma, kad septyni – tobulybę išreiškiantis skaičius. Neskaičiuokime, tiesiog tobulėkime!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode