Reklama 2

Moralė

Buvo laikas, ir ne taip seniai, kai apie moralę nebuvo kaip nors išskirtinai kalbama, ypač viešoje erdvėje. Moralė buvo savaime suprantamas dalykas, nerašyta žmogiškojo gyvenimo ir sugyvenimo norma. Kas turėjo atsitikti pasaulyje ir šiandienėje visuomenėje, kad moralė nebėra savaime suprantamas žmogaus gyvenimo pagrindas, o jos kilmė tampa tik labiau teorinių diskusijų objektu?

Tai, kas nutiko, puikiai iliustruoja, kad ir toks pavyzdys: specialiosios tarnybos ištiria, o žiniasklaida praneša, jog eilinį kartą kažkuris Lietuvos politikos veikėjas, akivaizdžiai pasinaudojęs savo kaip valstybininko padėtimi, į asmeninę sąskaitą susišlavė ne vieną tūkstantį mokesčių mokėtojų pinigų, paėmė kyšį arba padarė kitokius veiksmus, kurie nesuderinami su jo užimama padėtimi. Į klausimus, kodėl taip padarė ir ar jam ne gėda, politikas visada turi atsakymą: „Aš gal nusižengiau moralei, bet ne įstatymui.“ Supraskite, nevalia laužyti įstatymų, bet jeigu dar nėra įstatymo, draudžiančio vogti konkrečioje situacijoje, vogti galima. Daryti kitus neleistinus veiksmus taip pat galima. Kitaip sakant, įstatymai sau, moralė sau. Kodėl taip yra ir kodėl išbujojo politinis nepakaltinamumas, šiandien atsakyti vienareikšmiškai sunku.

Panaši situacija, apnuoginanti moralės ignoravimą, matoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Skirtumas tik tas, kad išaiškėjus kažkokiam net ir nereikšmingam faktui ar prielaidai, vakarietiškos politikos atstovai tuoj pat atsistatydina. Pas mus kitaip. „Kojomis ir dantimis“ laikomasi posto, o prasidėjusį „cirką“ bejėgiškai stebi partinės viršūnės, vietinė nomenklatūra, teisėsauga ir rinkėjai.

Valstybė nebuvo, nėra ir nebus tikrosios moralės šaltinis ir garantas. Ji ta, kuri, vadovaudamasi savo piliečių moralinėmis nuostatomis, užtikrina žmonių tarpusavio sugyvenimą ir teisingą bei atsakingą žmogiškųjų išteklių pasidalijimą. Tačiau valstybė, kurią valdo jokia morale nesivadovaujantys žmonės, ne tik trypia pamatines moralės vertybes, bet ir yra pasmerkta tapti bejėge, vis labiaugrimztančia į liūną, kai formaliai reikalaujama griežto taisyklių ir nurodymų laikymosi, tačiau yra priešingai. Visuomenei dažnai nebesuprantami vis gausėjančių ir toliau „kepamų“ įstatymų, kurių galia nukreipiama ir paprastai visu griežtumu taikoma tik paprastam žmogui, tikslai. Tokiu būdu valstybė tarytum įteisina savo diktatūrą ir suvaržo žmogaus teisę į laisvą ir atsakingą gyvenimą.

Pamažu turime grįžti prie pamatinės nuostatos, kad nesvarbu, kokioje aplinkoje, šeimoje, mokykloje, darbovietėje, versle, ūkyje, medicinoje, politikoje, valstybės valdyme ir bendruomenėje – svarbiausias vertinimo bei įvertinimo kriterijus turi būti žmogaus ir jo elgsenos moralumas. Moralumas, kurio pagrindas yra Dievo į kiekvieno žmogaus sąžinę įrašytas Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų. Bažnyčios ir krikščioniškojo tikėjimo, kuris yra Europos Sąjungos ir mūsų tautos tapatybės neatskiriama dalis, užduotis kaip tik ir yra puoselėti šį absoliučios tiesos ir gėrio įstatymą mūsų sąžinėse. O valstybės misija tampa garantuoti savo piliečių teisę gyventi ir siekti savo ir kitų gerovės, vadovaujantis moralinėmis, vertybinėmis, tautinėmis bei pilietinėmis nuostatomis.

Moralumo stoka šiandien jaučiama visame civilizuoto pasaulio kontekste: nešvarūs politiniai žaidimai, abejotini sprendimai, nesibaigiantys karai bei įnirtinga kova dėl įtakos Žemėje ir Kosmose.

Atrodytų, tokiame išskirtiniame renginyje, kaip savaitgalį pasibaigusios vasaros olimpinės žaidynės „Rio 2016“, turėjo vyrauti garbinga kova ir teisėjavimas, tačiau čia netrūko intrigų, skandalų, abejotinų sprendimų, dėl ko buvo pašalinti kai kurie teisėjai ir nukentėjo sportininkų rezultatai.

Rugpjūčio 23 d. Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena. Jau tada, kai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas ir TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas pasirašė abiejų šalių nepuolimo paktą, apie moralumą negalėjo būti jokios kalbos. Šis Paktas panaikino Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir  Latvija buvo priskirtos TSRS, o Lietuva palikta Vokietijai. Vėliau J. Stalinas ir A. Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, pagal kurį Lietuva buvo atiduota TSRS.

1989 m. Lietuvos Sąjūdis surengė akciją „Baltijos kelias“, kurios metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai (apie 2 mln.) susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos ir išreikšdami norą būti laisviems.

Šiandien Tirkšlių miestelio kapinėse bus pašventintas mažeikiškio tautodailininko Antano Viskanto sukurtas ir savaitgalį pastatytas paminklas „Stalinizmo aukoms atminti“.

Branginkime ir saugokime tai, ką esame iškovoję.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode