Reklama 2

Gyvenimas yra įdomus

Visiškai neseniai paskelbti duomenys rodo, kad pernai iš Lietuvos emigravo 44,5 tūkst. žmonių, tai 7,9 tūkst. (21,6 proc.) žmonių daugiau negu prieš metus. Tai beveik prilygsta Mažeikių miesto gyventojų skaičiui. Nors atsakingi Lietuvos banko atstovai teigia, kad daugiau kaip prieš metus įvestas euras neturėjo jokios įtakos kainų pakilimui ir suprastėjusiam pragyvenimo lygiui, tačiau realus ir nepagražintas gyvenimas pateikia žymiai logiškesnius atsakymus. Vis daugiau Lietuvos gyventojų pastebi, kad po euro įvedimo ir likus tokiam pat mažam atlyginimui, kainos ne šoktelėjo, o tiesiog kosminiu greičiu užskrido ant aukščiausios padalos. Mūsų šalies politikai dėl žemos kompetencijos ir atsakomybės stokos tokiems pokyčiams tiesiog abejingi. Arba piktavališkai akli. Kas trečias išvykstantis lietuvis yra iki 26 metų amžiaus, nes jaunimas nenori ir negali suprasti, kodėl turėtų tapti dar vienos prarastosios kartos auka. Kam čia gaišti laiką ir tik „oriai“ egzistuoti, jei kitur gali susikurti galimybę taip gyventi? Tačiau nenustebkite, jei prasidėjusių naujų Seimo rinkimų partijų lozunguose rasite iki pykinimo nusibodusius šūkius: „Viskas jaunimui!“ arba „Jaunimas – mūsų ateitis!“

      Po kiekvienų savivaldybių rinkimų vis sparčiau senstanti Savivaldybės tarybos sudėtis bei ištuštėjęs miestas leidžia teigti, kad tokia pati „politinė sriuba“ ir jaunimo „kabinimo“ metodai neblogai verdami ir Mažeikiuose. Žinoma, vardan jaunimo!

Prancūzų rašytojas Ž. Renaras rašė, kad jeigu būtų statomi laimės namai, tai pačią didžiausią patalpą reikėtų skirti laukiamajam. Žmogus, nuolatos laukiantis meilės, laimės ir sėkmės, dažniausiai tiesiog sėdi ant patogios laukiamojo kėdės ir neturi stimulo stengtis. Kita vertus, mūsų šalyje nelabai ir yra koks nors pasirinkimas. Netobula, bet patogi nomenklatūrinė politinė-partinė sankloda, įstatymų dviprasmiškumas, gobšumas ir savanaudiškumas nulėmė ir suluošino daugelio mūsų tautiečių gyvenimus. Tie, kas lieka gyventi gimtinėje, nekovoja, o tiesiog susitaiko su esama žeminančia padėtimi. Pažiūrėkite, kiek daug metų sugaišo šalies pedagogų bendruomenė, kol parodė savigarbą ir „išdrįso“ streikuoti. Mūsų rajone šiandien bene vienintelis įmanomas tinkamas pasirinkimas yra tapti kurios nors stipresnės, bet geriau „vienos raudonos gėlytės“ partijos nariu. Jei dirbi valdišką darbą, tai tik priklausomybė ir lojalumas partinei sistemai gali garantuoti darbo vietą, pastovias pajamas, privilegijas, ramybę. Ir tai ne kas kita kaip viena iš šiuolaikinės vergovės formų. Tačiau žmogaus prigimtis yra būti laisvam.

Kita Lietuvos dalis – kaimai, kaip tas legendinis „Titanikas“, tiesiog nugrimzdo gelmėn į pragertą nebūtį, beprasmes nepaaiškinamas žudynes ir rietenas, savižudybes ir betvarkę. Politikai naiviai tiki, kad Balandžio 1-oji gali tęstis per visą jų kadencijos laikotarpį, todėl pasirodydami reikšmingi, retkarčiais nusišypso rinkėjams, parašo kvailoką pasveikinimą, vis kažką pažada, bet iš tiesų neturi jokios potencijos spręsti skaudžias Lietuvos ir jos gyventojų problemas.

Visu smarkumu įsisiūbuojant pavasariui, kai kūną vis labiau užlieja natūrali bundančios gamtos energija, pats tinkamiausias laikas leistis į vidinę kelionę, kuri leidžia ne tik keistis pačiam, bet ir keičia gyvenimą. Saulės šviesa ir šiluma, siautulingai švokščiantis vanduo ir jauki pavasario žaluma vėl iš naujo įkvepia ieškoti, atrasti ir tikėti, kad likimą ir svajones laikome savo rankose, o visi trokštami dalykai lengvai ranka pasiekiami. Kartais trūksta tik nedidelio paskatinimo, kuris padeda atrasti savyje slypinčią nepaprastą galią ir gebėjimus. Vieniems tai galia skaityti iš žvaigždžių, kitiems – tai suvokimas, kad pasaulyje greta mūsų vyksta begalė procesų, kuriuos dera gerbti ir puoselėti, bet svarbiausia – suprasti. Pažinimui visada būtinas žinių alkis, troškimas patirti, kaip ir kodėl veikia Visatos dėsniai, kas esame mes patys. Tuo gyvenimas yra įdomus.

Tegul ši savaitė bus šilta ir įdomi. Būkime optimistai!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode