Reklama 2

Nuo atostogų iki atostogų...

Sausis – žiemos vidurys. 2016-ieji dar nespėjo įsibėgėti, o jau tuoj pasirodys pirmieji pavasario ženklai... Štai ir atėjo laikas, kai, pasibaigus mokinių kalėdinėms atostogoms, telieka laukti Velykų atostogų. O, atrodo, jos visai neseniai buvo...

 

Taigi, po Kalėdų atostogų mokiniams vėl prasidėjo jų vadinama – kankynė. Žinoma, dėl to galima kaltinti ir pačius vaikus, tėvus, mokytojus, bet pripažinkime, mokymo planus kuria ne mokiniai, mokytojai, tėvai ar seneliai, juos kuria Vyriausybė – tie, kuriems svarbiausia užsidirbti kuo prabangesniam gyvenimui... Įstatymus, ugdymo planus mokymo įstaigoms kurti lengva, bet kažin, ar kuris nors iš valdininkų norėtų būti mokinio vietoje. Jeigu suaugusiems darbo valandos trunka nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, tai mokiniams panašiai tiek trunka pamokos ir dar reikia sėdėti iki vėlaus vakaro, kol paruošiami namų darbai. Juk kiekvienam mokytojui jo dėstomas dalykas turi būti pagrindinis mokinio veikloje. Ir kokia iš to nauda? Mokiniai gauna daugiau žinių, išsilavinimo? Gal ir tiesa.

Kiekvienas gyvena už save, siekia sau kuo daugiau naudos ir pan., o kodėl jaunam žmogui tai neleidžiama? Kokia nauda jam iš tokio nenormalaus krūvio? Žinoma, patys mokiniai per daug viskuo skundžiasi, kai tiesiog turėtų daugiau pastangų į mokslą įdėti. Iš dalies jie ir patys kalti. Bet tai nereiškia, kad nuolat juos reikia už tai graužti. Nei tėvų, nei mokytojų paskata mokytis niekada nebus veiksminga, jei vaikas pats nenorės judėti pirmyn. Suprantama, kad šiais laikais jaunimas nieko nenori, jiems viskas neįdomu, jie nežino, kokioje srityje savęs ieškoti. Geriausias pasirinkimas – nieko nedaryti. Visi puikiai supranta, kad tai niekur neveda. Ir dar tikimės kuo geriausios ateities. Kiek ir kokių pastangų į tai dedame, tokia ir tebus ta ateitis.

Jeigu mokiniui per dieną daugiausiai galima rašyti du savarankiškus darbus arba vieną kontrolinį ir savarankišką, tai mokytojai, užuot mažiau varginę vaikus, tą kontrolinį elektroniniame „Tamo“ dienyne pavadina savarankišku. Ir tada viskas iš šono atrodo normaliai – du savarankiški darbai per dieną. Tik kažkodėl, kai mokiniui mokytojas paduoda užduočių lapą, ten būna parašyta „Kontrolinis darbas“. Matyt, ne visiems suprasti tokį pedagogų „sąžiningumą“ mokinių atžvilgiu.

Senovėje žmonės dažniausiai baigdavo tik 4 klases. Jeigu palygintume juos su dabartiniu jaunimu, kurie norėdami įgyti tik pagrindinį išsilavinimą turi baigti 8 klases, tai reikėtų dar gerai pagalvoti, kurie protingesni. Senjorai, kurių mokykla – gyvenimo patirtis, ar dabartiniai paaugliai, kuriems teikiama informacija vos mokslininkų suprantama? Toks mokslas – kai vadovėliuose rašoma informacija nesutampa su mokytojo aiškinama – niekur nenuves.

Dar viena visuomenės problema – per daug peržengta moralė. Jeigu anksčiau žmonės bijodavo be skaros į lauką išeiti, galvodavo, jog tai nekultūringa, tai dabar toks jausmas, kad būnant ant scenos bijoma padoriai apsirengti, nes būsi išvadintas senamadišku. Dabar per dainų konkursus vertinamas nebe pats atlikimas, bet apranga – ar su tinkamu maudymosi kostiumėliu mergina išėjo į sceną. Tai gal jo išvis nereikia, jei nėra ribų save demonstruojant? Blogiausia, jog pasaulis sparčiai žengia pirmyn – naujos technologijos, išradimai, bet viskas yra materialu. O kur dingo moralės normos? Anksčiau žmonės gyvendavo nepasiturinčiai, nebūdavo televizorių, telefonų, nebūdavo jokių konkursų, tik sunkus darbas laukuose, bet jie turėjo svarbiausią dalyką – moralę. Dabar tik retas tiki Dievą, nuoširdus ar sąžiningas. Dėl visų šitų trūkumų mes baigiame atitrūkti nuo grandinės, mums niekada nieko neužteks, visada viskas bus blogai, nes patys nežinome, ko norime iš gyvenimo, iš savęs. Naminiai gyvūnai miega lovoje, šeimininkai – vos ne šalia lovos, valgome viską iš eilės, kad ir kokios cheminės medžiagos tai bebūtų, viešumoje darome, ką norime, lyg nebūtų jokių taisyklių, na, bet tai rodo, kad žmogiškumas taip pat dingsta, su kitais elgiamės lyg su priešais...

Gal geriau gyventi taikiai, nes praėję didžiąją dalį gyvenimo kelio ir sustoję apsidairyti, atgal grįžti nebegalėsime. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas atodūsis svarbus ir reikšmingas dėl to, jog jis antrą kartą taip pat nebepasikartos. Nebūkime lyg vėjo papučiama svyruojanti nendrė, būkime tie, kurie kiekvienai nusvirusiai nendrei padeda atsitiesti ir augti.

Gražios savaitės!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode