Reklama 2

Gyvenimo pamokos

 Į pabaigą ritasi pirmasis rudens mėnuo. Auksinio rudens. Gamta, nugvelbusi gražuolės vasaros dalį, tarsi ją kompensavo rudenį. Bet šiandien kalbėsime ne apie tai.

Dar prieš savaitę Lietuvos vardas rado savo vietą daugelio tautiečių lūpose. Jį skandavo visi: nuo septintą dešimtį perkopusios, Sibiro svetingumą menančios močiutės iki šiemet pirmą kartą mokyklos slenkstį peržengusio septynmečio, kol kas nelabai suvokiančio, ką reiškia būti tautos dalimi. Lietuva, Lietuva... Sutikite, jog stebėti entuziastingai ir pakiliai nusiteikusią jaunimo eiseną Mažeikių gatvėmis, klausyti, kaip jų balso stygas kutena iki kaulų smegenų žinomos dainų melodijos – užsiėmimas, gimdantis optimizmą bei tikėjimą šviesesniu rytojumi. Turbūt nė viena šventė, akcentuojanti mūsų valstybingumą, nesulaukė tiekos žaižaruojančių ovacijų ir progų įgalinti rudeniškai šiurkščiame vėjyje suplevėsuoti Trispalvę, kaip triumfališkas nacionalinės rinktinės žygis Europos krepšinio čempionate. Triumfališkas – sąlyginis terminas, nes kai kam po ganėtinai skausmingo kluptelėjimo prieš stiprios valstybės krepšininkus, kurie netrukus tapo čempionais, ir prarasta galimybė užkopti ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio galėtų pasirodyti, jog lietuviai senojo žemyno gyventojams dar nepakankamai įrodė oranžinio kamuolio valdymo ypatumus. Kaip bebūtų, o, pasak vienos moksleivės – „bent jau tuo galima pasididžiuoti, kad esi lietuvis...“

Bendraujant su žmonėmis tenka išgirsti įvairiausių nuomonių, pasisakymų, naujų, dar negirdėtų minčių ir įžvalgų. Kartais ši, per individualaus žmogaus supratimo, išminties ir gyvenimo patirties nugludintą prizmę persmelkta informacija būna pakankamai įdomi, net intriguojanti ir, kas be ko, naudinga. Naudinga tavo tobulėjimui, kai reikia priimti vieną ar kitą sprendimą, kuriant tvirtesnius pamatus, ant kurių ateityje teks statyti gyvenimo krizių bei iššūkių parblokštą vertybių statulą, prieš kurią galbūt mėginai laimėti spoksojimo varžybas. Žinoma, pasitaiko akimirkų, kai klausydamasis pašnekovo skleidžiamų idėjų nejučiomis suvoki, jog pastarojo požiūriui į supančią aplinką derėtų nustatyti trumparegiškumo diagnozę ir skirti jam ganėtinai storus akinius. Kaip sakoma, visokių yra, visokių ir reikia. Tobulumas beribis. Kvailumas irgi. Pusiausvyra visame kame.

Pastaruoju metu Mažeikiuose, be įprastos kasdienės veiklos, mokyklose skaitomos paskaitos. Gyvenimo paskaitos. Ypač aktualios Mažeikiuose. Po gero mėnesio sukaks metai, kai dėl žiauraus vieno žmogaus elgesio įvyko tragedija – nužudyta jauna mergina, susipažinusi su savo žudiku per internetą. Paskaitos tam, kad nereikėtų už savo jaunatvišką patiklumą mokėti tokią baisią kainą?

Apie šio poelgio absurdiškumą, nepateisinamumą bus kalbama dar labai ilgai. Dar labai ilgai ieškosime priežasčių ir būdų joms pašalinti. O gal atvirkščiai: vienybę kovoje prieš absurdą išlaikysime tik trumpam, kol pamažu vėl panirsime į nesibaigiančius asmeninius rūpesčius? Laikas parodys. Laikas, kuris neturi galios tik tiems, kurių galvūgalyje stūkso kietas ir šaltas akmens luitas. O mums... mums smėlis byra nesustodamas, skaičiuodamas netektis, gėlą, beviltiškumo minutes, prasmės paieškas. Nežinia, kiek dar paplūdimių teks supilti, kol pagaliau suvoksime, pripažinsime ir patikėsime, jog bet kokios taisyklės pagrindinė paskirtis – ne drausti, bet padėti. Turėdami šaižesnį ar tylesnį sąžinės balsą, tarytum ribą, vagą, ariamą tarp rugių lauko ir piktžolių plynės, tarp pliuso ir minuso, vaikiškai tariant, tarp gėrio ir blogio, galime numatyti tokio ar anokio savo elgesio pasekmes. Tačiau, kaip bebūtų iracionalu, bijome ne pasekmių. Anaiptol. Bijome tik bausmės už sulaužytą taisyklę. Tik bausmės.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode