Reklama 2

Vasaros aidas

Vyresniosios ir vidurinės kartos žmonės gerai prisimena 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus Arūno Žebriūno sukurtą kino filmą „Paskutinė atostogų diena“, kuris pasaulyje labiau žinomas kaip „Mergaitė ir aidas“. Be jokios abejonės, šis filmas yra vienas gražiausių lietuvių lyrinio poetinio kino pavyzdžių ne apie suaugusius, bet apie vaikus ir vaikystę.

 

Iš miesto vasaroti atvykstanti Vika (aktorė Lina Braknytė) stichijų pasaulyje jaučiasi sava. Mačiusiems šį filmą dar ir dabar akyse stovi vaizdas, kai ji įsibridusi į jūrą pakelia senelio dovanotą senovinį pašto ragą ir užtrimituoja (Algimanto Bražinsko muzika). Dėl kažkokio nenusakomo stipraus poveikio užsienio filmo plakatuose daugiausia akcentuojamas būtent šis vaizdas. Reikia paminėti, kad šis filmas po sukūrimo buvo uždraustas, o požiūrį į tai, kad mergaitė maudosi nuoga, puikiai iliustruoja to meto Klaipėdos pedagogų pasipiktinimas ir reikalavimas uždrausti „amoralų“ filmą. Tačiau išskirtinio moralinio švarumo kūrinys sužavėjo net kelių tarptautinių kino festivalių žiuri ir šis filmas pirmiausia pelnė tarptautinį pripažinimą – Lokarno festivalyje pelnė „Sidabro bures“, o Kanų kino festivalyje apdovanotas Didžiuoju prizu.

Jaunosios kartos atstovams ir tiems, kurie nėra nieko girdėję apie šią istoriją, galima pridurti, kad filmo gija ir konfliktas ganėtinai nesudėtingas. Vika turi ir saugo didelę paslaptį. Ji kolekcionuoja ne peteliškes ar kokius nors kitokius vaikiškus dalykus, bet... kalnų aidus. Deja, Vika susiduria su pirma išdavyste ir pirmu pažeminimu. Tačiau mažoji herojė netikėtai atsiduria sugedusioje pajūrio telefono būdelėje, vis linksmiau nepažįstamiesiems tardama žodelį „Labas“ pajunta, kad pasaulis geranoriškai atsiliepia.

Šių metų prabėgusi vasara, be jokios abejonės, kiekvieno mūsų atmintyje paliks savo aidą. Juk kažkas pirmą kartą įsimylėjo, pirmą kartą skrido lėktuvu ar įsėdo į traukinį, vežantį patirti nepaprastų gyvenimo nuotykių. Kažkas pasiekė pasaulio kraštą, o kam nors užteko praverti savo namų ar buto langą ir pamatyti, koks gražus pasaulis ir gimti namai. Vasara buvo puiki proga susitikti senus klasės ar studijų draugus, prisiminti ir linksmai pašėlioti. Tai buvo akimirkos, kai mes kaip ir filmo herojė Vika galėjome pagauti ne kalnų, bet savo praėjusių metų aidą. O argi tai ne žavu?

Šiandien daug kam gali pasirodyti, kad pasiruošimas naujiesiems mokslo metams ir su tuo susiję rūpesčiai yra varginantis neįdomus dalykas. Dažnai galima išgirsti, kai su širdgėla atsidūstama ir sakoma: „Atostogos baigėsi, rytoj vėl į darbą.“ Šią vasarą mieste buvo kaip niekad daug įvairių renginių ir švenčių. Tai leido pajusti, kad miestas nėra beviltiškai ištuštėjęs ir pasenęs, kad jame karaliauja tik statybininkai ir... politikai.

Rudenėjant pamažu savo gyvenimo būdą, vietą bei spalvas keičia ir paukščiai bei gyvoji gamta. Mažėja čiulbėjimo ir garsų. Pamažu vėsta Žemė ir orai.

Šiandien pasaulis visiškai kitoks, negu buvo 1964 m. Aplink daugiau smurto, agresijos ir išdavysčių, o kai kam atrodo, kad žymiai daugiau amoralumo.

Mūsų paskirtis ir pareiga yra bent pasistengti suvaldyti nutrūktgalvišką chaosą. Jei mes visi sugebėsime nors retkarčiais stabtelėti, įsiklausyti į save ir aplinkos siunčiamus garsus, dažniau pasakyti pasauliui „labas“, mums tikrai pavyks išgirsti ne vienos vasaros ir ne vienų metų aido garsus.

Kurkime savą laimingo pasaulio paslaptį.

Geros priešpaskutinės vasaros savaitės!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode