Reklama 2

Žolinės galia

Žolinė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventė – Lietuvoje švenčiama rugpjūčio 15 d. Iš amžių glūdumos atėjusi Žolinė buvo žinoma jau pagonybės laikais. Senovės baltai dar žiloje senovėje šią šventę skyrė didžiajai deivei gimdytojai Ladai ir jai aukodavo užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.

 

Žoline ši šventė buvo praminta vėliau todėl, kad bažnyčioje buvo šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Šitas paprotys kilęs iš Marijos laidotuvių. Kadangi Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, tai jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas Marijos kūnas. Lietuvių liaudis nuo seno savo mirusių artimųjų karstus gausiai puošdavo gėlėmis, todėl Dievo Motinos laidotuvės su gėlėmis jiems buvo labai gerai suprantamos ir priimtinos. Priėmus krikščionybę, deivės Lados vieton buvo įvesta Dievo motinos Marijos Ėmimo į dangų šventė. Bet per ilgus šimtmečius moterys neatsisakė tą dieną į bažnyčią nešti šventinti pirmąjį derlių – įvairių išaugintų javų, daržovių ir vaisių, kuriuos kunigai pašventindavo. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Motinos, turinčios mirusių vaikų, iki rugpjūčio 15 d. nevalgydavo obuolių, tikėdamos, kad, suvalgius deivei skirtą pirminę auką, ji neduosianti jų mirusių vaikų vėlėms. Taigi senojo lietuvių tikėjimo elementai nežuvo, bet natūraliai persipynė į krikščioniškąjį Dievo Motinos Marijos kultą. Kaip didžioji deivė Lada, taip ir Marija – palaimina bei pašventina užaugintą derlių ir kaip atlikusi javų ir vaisių auginimo pareigą pati įžengia į dangų. Žolinė yra tuo vasaros laiku, kai visa gamta žydi, žaliuoja, vešliai bręsta.

Tačiau šių metų Žolinė išsiskyrė ypatinga kaitra. Sausra išnaikino žolynus ir nualino laukus, išsausino upes ir vandens telkinius. Tokio kataklizmo galybę pajuto ir visas mus supantis pasaulis. Negana to, pasaulį ir toliau persekioja karai, vidiniai bei išoriniai konfliktai, katastrofiška pabėgėlių padėtis ir nevaldoma situacija.

Žolinės renginių mūsų krašte netrūko, tik jie nebuvo išskirtiniai, kaip ir visos kitos šventės. Gyventojų nuomone, susidaro toks įspūdis, kad pamatinė ir giluminė šventės esmė yra trinama iš mūsų atminties. Pavadinimas naudojamas kaip prekinis ženklas arba kaip priemonė gauti dalinį finansavimą, galbūt todėl Žolinės šventė nelabai skiriasi nuo paprastos eilinės kaimo bendruomenės šventės. Tą pačią dieną, tik skirtingose vietose, tokie patys ir dažnai tų pačių saviveiklininkų bei estrados atlikėjų pasirodymai, o programos vinis – gegužinė. Toks jau gyvenimas. Kita vertus – o ką čia daugiau ir beišgalvosi.

Vis tik išskirti iš visų švenčių vertėtų šiemet pirmą kartą surengtą klubo „Mano namai“ šventę su gausybe įvairių kūrybos darbų ir puošybos elementų. Ji daugumai dalyvavusių tikrai patiko.

Dar ne taip seniai, rugpjūčio 15-os dienos rytą, visais keliais ir takeliais traukė žmonės į bažnyčias, o moterų ir merginų rankose kvepėjo, lingavo didelės puokštės lauko ir darželių gėlių: rugiagėlių, ramunių, raudonųjų dobilų, aguonų, vėdrynų, čiobrelių, rūtų, diemedžių, linelių, karkliukų, jurginų ir daugybės kitų. Pašventintas gėles moterys rūpestingai sudžiovindavo. Jos apsaugodavo namus nuo audrų, nuo perkūno trenkimo, nuo gaisro, nuo piktų dvasių. Žolinėje pašventintų gėlių nebuvo galima išmesti, nes tuos namus aplankys didelė nelaimė.

Žolinės ir žolynų bei augalų galia didelė, kaip maisto ir vandens. Tiems, kurie tuo tiki.

Gražios besibaigiančios vasaros!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode