Reklama 2

Svajonės

Turbūt pamenate seną posakį „Daug norėsi, mažai turėsi“? Gal dėlto dažnas esame įsikalę į galvas, kad pernelyg daug trokšti neverta, nes svajonės retai išsipildo. Bet koks tada būtų mūsų gyvenimas be svajonių, aistros ir norų? Apskritai, ar nieko netrokšdamas žmogus gyvena pilnavertį gyvenimą? Juk, kai svajojame, prisipildome džiugesio, gėrio ir šviesos. O būna, kad net visiškai netikėti ir mažyčiai pasvajojimai virsta realybe.

 

Ankstų pirmadienio rytą iš Mažeikių Kauno oro uosto link pajudėjo dvi žavios gerai nusiteikusios damos – mama Rasa ir jos suaugusi dukra Alina. Jų galutinis šios kelionės tikslas – Maltos respublikos sostinė Valeta. Malta yra labai savita salų valstybė Viduržemio jūroje. Jau 3600 m. pr. m. e. čia virė gyvenimas ir buvo statomos šventyklos, kurios yra senesnės ir už Stounhendžą, ir už Egipto piramides. Šios kelionės priešistorija labai įdomi.

Praėjusią žiemą į Rasos rankas pakliuvo Federica de Cesco knyga „Kriauklių šilkas“. Knygos istorija veda į tuos kraštus, kuriuos aplankyti pasiryžo šio rašinio herojės. Viduržemio jūros ir pakrantės peizažai, nepakartojamas grožis ir tvyranti nenusakoma aura – visa tai šioje knygoje. Aprašomi vaizdai labai sužavėjo Rasą ir ji savo minčių kertelėje užfiksavo mažytę svajonę – kada nors aplankyti šią šalį. Bet visa tai atrodė nerealu ir dėl įvairių priežasčių netgi nepasiekiama. Tačiau vasaros pradžioje Airijoje gyvenanti ir dirbanti dukra Alina paskambino ir pranešė naujieną: „Mama, užsakiau bilietus į Maltą, ruoškis.“ Tai buvo taip netikėta! Štai tau ir svajonės išsipildymas! O šiandien dvi mažeikiškės jau keliauja. Kaip ir nemažai kitų mažeikiškių, pasklidusių po visą pasaulį. Juk atostogų metas dar tęsiasi.

Prasidėjęs rugpjūtis mums atveria vis tamsesnį ir labiau žvaigždėtą dangaus skliautą, sutrumpėjo diena. Tai puikus metas svajoti.

Mūsų miesto jaunimas, pabaigęs mokslą vietos ugdymo įstaigose, netrukus iškeliaus paskui savo svajonę ir užpildys kitų didmiesčių auditorijas. Jie išsiveš dar vienos kartos klegesį ir jaunystės žavesį, o Mažeikių miestas ir gyventojai rudenį atrodys dar labiau senstelėję. Miesto gatvės ir superplatūs šaligatviai atrodys dar tuštesni, o suoliukai vieniši ir niekam nereikalingi.

Valdininkai ir politikai taip pat turi svajonių, tačiau, labai gaila, jos dažnai skiriasi nuo žmonių dėtų vilčių ir priešrinkiminių pažadų. Mūsų valdžia nemėgsta vaikščioti po miestą ir taip bendrauti su žmonėmis. Netoleruoja ir ignoruoja tokią transporto priemonę kaip dviratis, nors gyventojai ir jaunimas vis drąsiau imasi iniciatyvos patys. Mieste labai ženkliai padaugėjo dviratininkų. Tačiau mieste ir jo prieigose gyvybiškai trūksta ne tik dviračių takų, bet ir stovų jiems palikti. Bet mes juk galime pasvajoti, kad visa tai bus.

Visa Lietuva jau seniai apsistatė sporto arenomis ir multifunkciniais kompleksais, paveikslų galerijomis, o mes dar tik svajojame. Kartais politikai pasiūlo tiesiog utopinių idėjų, tikėdamiesi, kad jas įgyvendins mūsų anūkai. O dažnai netgi nėra jokių idėjų. Pažiūrėkime į griuvėsiais pasipuošusią Reivyčių gyvenvietę ar bendrabutį-siaubą Sodų g.7. ES lėšos tirpsta greičiau negu Arkties ledynai, o svajonės ir politinis apsvaigimas tęsiasi kartu su anomalia kaitra.

Sakoma, kad nereikia turėti per daug didelių svajonių, nes jos išsipildo labai retai. Tačiau svajoti vis tiek geriau ir pozityviau negu verkšlenti. Mūsų miesto gatvėse dar per mažai šypsenų ir girdime per mažai istorijų su laiminga ir gražia pabaiga.  

Palinkėkime vieni kitiems pasivyti savo svajonę.

Geros savaitės!

Komentarai  

0 #1 Stefa 2015-08-10 20:58
tiesiog saunu, kad svajones pildosi.
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode