Išėjusiems

 

Per Vėlines žmonės visoje Lietuvoje uždegs šimtus tūkstančių žvakelių ir atiduos pagarbą mirusiesiems. Kartais atrodo, kad ši susikaupimo, rimties ir apmąstymų diena tampa vis labiau panašesnė į didelį neskoningą karnavalą. Kažkur, šalia, pasilieka kuklios tradicijos ir nuoširdumas.

Tačiau šiandien visiškai nėra reikalo veltis į banalias diskusijas, kurios gyvenant tik vieną gyvenimą būtų  paprasčiausias laiko švaistymas. Turime išmokti susitaikyti, kad iš gyvenimo išėjo ir kasdien išeina daug įdomių, iškilių ir brangių asmenybių: kūrybos žmonės, bičiuliai, artimieji.

Artėjant Vėlinėms, savo mintimis mes kiekvienas siunčiame laiškus į tą pasaulį, kuris yra už žmonijos suvokimo ribų, pilnas mistikos, nežinios ir baimės. Net jei to kito pasaulio ir nebūtų, tai, vardan išėjusiųjų atminimo, tuo tikėti verta. Juk mūsų sąmonė leidžia be vargo sugrįžti į praeitį, susikurti norimą vaizdą, paklausti patarimo, o mintys perskrodžia beribes galaktikas ir leidžia keliauti laike.

Pagerbiant išėjusius amžinybėn, rajone nuolatos vyksta įvairių kultūrinių ir kitokių atmintinų renginių. Spalio 27 d. Mažeikių viešojoje bibliotekoje įvyko jautri popietė „Kraštiečių literatų atminties takais“, kurią organizavo menų studija „Erdvė“ kartu su sambūriu „Aura“. A. Daščioras, I. Žiauga, J. Deimantas, D. Remys, J. Andriekus, S. Šviesaitė, A. Kedys, V. Plytninkas, S. Eglinskas... Šį sąrašą būtų galima pratęsti. Džiugu tai, kad šie žmonės suspėjo po savęs kažką palikti ir taip suteikė progą gyviesiems kaskart vis naujai prisiliesti ir įvertinti tą palikimą.

Viena iš keistų, bet labai šiltų asmenybių, kurią dar prisimena daugelis mažeikiškių, buvo poetas Antanas  Daščioras, kuris viename eilėraštyje labai lakoniškai apibūdino save ir tragiško likimo nuojautą:

Dainuosiu tyliai – / Negirdėsite mano dainavimo... / Dainuosiu gražiai – / Nematysite... / Dainuosiu giliai – / Ir pražys našlaitėlė / Ant kapo...

Vienas iš poeto bičiulių prisiminė, kad Antanui nebuvo sunku susipažinti, nes jis norėjo ir mokėjo bendrauti,  jam tai buvo tiesiog būtina bei gyvybiškai svarbu. Jo gyvenime buvo gausu vidinių prieštaravimų ir krizių, bet tuo metu, kai skaitydavo savo eilėraščius, akys tiesiog švietė. Mintinai mokėjo daug savos kūrybos ir ją traukdavo iš savęs tarytum iš skrynios neskubėdamas, prislopintu balsu. Skaitydamas žiūrėdavo tiesiai į akis, stebėjo, kaip reaguojama, ar patiko. Antanui buvo be galo svarbus jo poezijos ryšys su tuo pasauliu, kuriame jis pats jautėsi nesaugus ir vienišas. Savo naują eilėraštį pateikdavo kaip kažką labai švento ir brangaus.

Antanas gimė 1950 m. Salantuose, o 1980 m. atvyko gyventi į Mažeikius. 1992 m. buvo išleista pirmoji A. Daščioro eilėraščių knygelė „Tik Tu ir Aš“. Poetas dėl to labai džiaugėsi. Be poezijos, Antanas dar mėgo fotografuoti ir šitas pomėgis leido truputėlį prisidurti pragyvenimui. Ko gero, nemažai mažeikiškių savo šeimyniniuose albumuose tebesaugo jo darytas nuotraukas.   

Iš gyvenimo Antanas išėjo (žuvo po traukiniu) 1994 09 13. Manau, kad tie eilėraščiai, kurie liko mums po poeto mirties, gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus ir perprasti nerimastingą ir jautrią sielą. Jis mylėjo gyvenimą, bet buvo per daug silpnas ir tai savo viduje nuolatos jautė. Jis kentėjo, o poezija padėdavo gydytis  žaizdas. Praėjo jau dvidešimt treji metai, kai ne viską pasakęs Antanas išėjo... Draugai prisimena jį visada besišypsantį. Bet gal tas laikmetis buvo tiesiog ne jo? Skaitydami dar vieną A. Daščioro eilėraštį, dabar galime tik spėlioti.

Kai Vėlinių naktį

Uždegsim žvakes – Kas mes?

Kas mes?

Ar laimės, ar vargo tuštybę patyrę,

Išeisim kiekvienas

Į antkapių girią.

Palikę tik vieną

Kaip perlas vertybę –

Gamtos Amžinybę... 

Štai tokie potėpiai ir nuotrupos visų mirusiųjų pagerbimo ir atminimo išvakarėse. Išėjusiems ir tiems, kurių jau nebėra šalia mūsų, tai neberūpi, bet kiekvienas išėjimas yra kažko naujo pradžia.

Mūsų vidinė dvasinė branda gali paversti šią pagerbimo ir atminimo šventę trumpa, bet gražia ir prasminga rudens akimirka.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode