Reklama 2

Karai

Daugelis Europos ir pasaulio valstybių paminėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70 metų jubiliejų. Žiniasklaida triukšmingai skelbė informaciją, kas vyks į Kremliaus paradą, o kas truputį vėluos. Kai kurių šalių lyderiai atsisakė vykti į Maskvą ir šventimui pasirinko Europos valstybes ar gimtas šalis.

Baisiausia tai, kad šis istorinės datos paminėjimas tik dar kartą priminė žmonijai jos amžiną gėdą ir nuodėmę – meilę karams. Istorikai ir mokslininkai vis labiau linkę manyti, kad jau kelintos kartos civilizacija vis arčiau eilinio susinaikinimo. Pergalės dienos iškilmės Maskvoje buvo ne kas kita kaip karinės jėgos demonstravimas ir modernių ginklų žvanginimas, tenkinant saujelės apkvaišusių arogantiškų diktatorių užgaidas. Nuo paprastų Rusijos gyventojų atplėšti milžiniški piniginiai resursai pavirto vienadiene puikybės ir tuštybės demonstracija bei nesuskaičiuojamų kruvinų skerdynių visame pasaulyje pateisinimu. Ta proga galima atkreipti dėmesį į tokius tarptautinės bendrijos renginius kaip „Diena be tabako“ ar „Diena be automobilio“. Didiesiems pasaulio išminčiams kažkodėl nekyla idėja paskelbti „Dieną be karo“.

Neretai mėgstame pasididžiuoti, kad LDK laikais lietuviai buvo nukeliavę net iki Smolensko, bet juk tai irgi buvo ne kas kita kaip karai, grobimai ir žudymai. O štai retorinis klausimas: ar galėjo kryžiuočiai su lietuviais ne tik kariauti, bet ir draugauti? Klausimas ir lieka klausimu, nes per kelis šimtmečius žmonija, kaip protaujanti civilizacija, Amžinos taikos link nuėjo labai netoli. Tokių paralelių pasaulio istorijoje turime daug. Kitas žemes puldinėjo visi, kas tik netingėjo.

Šiandien visa Žemės planeta perkaitusi ir net dreba nuo branduolinių atsargų bei įvairių karo židinių, kurie nebeturi konkrečių sienų ir galimybės kada nors baigtis. Karas šiandieniniame realiame ir virtualiame pasaulyje yra „pramoga“, nešanti milžinišką pelną karo industrijai. Tam panaudojami visi galimi resursai, o milijonai žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų nurašomi į žaidimo išlaidas.

Karas jau seniai persikėlė ir į Kosmosą. Štai vienas pavyzdys iš virtualaus pasaulio – „Riterių karai“. Tai konkurencinis strateginis žaidimas, kuriame išlaikytas puikus balansas tarp įstabaus viduramžių pasaulio ir žūtbūtinių kovų. Statyk pastatus, apmokyk karius, kariauk dėl naujų teritorijų. Sukurk imperiją, suburk kariuomenę ir sunaikink savo priešus! Dalyvauk legendiniame kare ir tavo vardas bus įrašytas į istoriją! Kaip paprasta…

Nekaltai atrodantys ir šiandien kaip istorinė rekonstrukcija žaidžiami karai (Apuolės mūšis, Napoleono ar Žalgirio mūšių atkūrimas ir pan.), slapti įšventinimai į riterius, bajorų titulų grąžinimas, įvairių slaptų ložių atsiradimas galbūt irgi yra savotiškas pasiruošimas grįžimui į… Viduramžių laikus.

Blogai, kai valstybės turi mažai draugų, bet daug priešų. Lietuva su artimiausiais kaimynais „per sieną“ tik retkarčiais pasisveikina. Tai labai mažina saugumo garantijas ir to neužtenka, kad diplomatija tinkamai atliktų savo misiją.

Atrodo, kad karai „gyvena“ kažkur toli, bet tai tik iliuzija.

Tegul ši savaitė būna žydinti, šilta ir pilna tarpusavio supratimo. Tegul būna taika!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode