Langai

 

 

      Sakoma, kad negražu spoksoti į svetimus langus, tačiau išėjus pasivaikščioti po pustuštį miestą, akys pačios susiranda langą, kuris gali atkreipti dėmesį. O gal langas sugeba pats paveikti ir prisikviesti žvilgsnį? Tai mokslo dar netyrinėtas fenomenas, nors poetai ir dainų kūrėjai jau kadaise langui suteikė ypatingą vietą savo kūryboje. Reikia paminėti, kad ši gyvenamojo namo ar buto dalis yra ne tik vienas pagrindinių architektūrinių  akcentų, bet ir tiesioginis tiltas tarp vidaus ir išorės. Langai ne tik pirmieji pasisveikina su saulės šviesa, bet ir pasitinka danguje užsidegančias žvaigždes. Kai į langus barbena įkyrus lietuviškas lietus, savo namuose vis tiek  jaučiamės saugūs, o nepakartojamo grožio žiemos peizažai ant užšalusio stiklo visada sukelia nepaaiškinamą atradimo džiaugsmą.

      Senieji pasaulio architektai, o ir Lietuvos meistrai stengdavosi statinių langams suteikti ypatingą išraišką, todėl neatsitiktinai prabangiuose namų fasaduose atsirado arkiniai, apvalūs ir kitokių įmantrių formų langai, išorėje dar išpuošti prabangiais puošybos elementais.

      Lietuvos tautiškoji medinė architektūra irgi nesnaudė. Gyvenamųjų trobesių langus dažnai puošė margaspalvės ir drožiniais išpuoštos langinės. Bet čia mes kalbėjome tik apie langų išorės ypatumus. Namo ar patalpos viduje esantys langai visada buvo ir yra vieni iš centrinių interjero architektūrinės išraiškos, dizaino  ir „charakterio“ atributų. Religinio kulto ir svarbesni visuomeninės paskirties pastatai sau atrado ir puikiai pritaikė vitražą, ypatingus meniškus rėmus. Vadinami buitiniai vartotojai šiandien taip pat skiria nemažai lėšų prabangioms užuolaidoms, kurias vis dažniau papildo (ir pamažu išstumia) įvairiaspalvės žaliuzės, roletai, romanetės ir t. t.

      Už langų verdantis gyvenimas bei esantis pasaulis labai margas ir įdomus, nesvarbu, kurioje pusėje (išorėje ar viduje) būtumėte. Miegamieji miesto kvartalai dėl savo specifikos turi atviresnę vaizdų languose matymo panoramą bei nematomą kažkokios informacijos bei bendravimo kodą. Kai tamsesniu paros laikotarpiu anksti ryte languose užsidega šviesos, jūs žinote, kad prieš jus gyvenantys nepažįstami kaimynai jau keliasi ir ruošiasi naujai darbo dienai. Netikėtai nakties viduryje kažkuriame name ir lange žybtelėjusi bei ilgėliau užsibuvusi šviesa perša mintį, kad kažkuriam jūsų kaimynui galbūt nesimiega, gal ruošiasi kelionei, o gal tiesiog panoro atsigerti naktinės arbatėlės. Tokia yra naujamiesčio langų ir už jų gyvenančių žmonių bendrija. Unikali, įdomi ir savotiška.

      Dėl savo jauno amžiaus mūsų miesto senamiestis nėra įspūdingas nei savo architektūra, nei namų langais. Štai vieno namo antrame aukšte dega šviesa, o langas išpuoštas praėjusių Kalėdų snaigėmis, kito namo langą puošia išrikiuotos (matyt, per didelio formato) nuotraukos. Pilna palangė nuotraukų. Vis dažniau ne tik viduje, bet ir lauke, ant palangių, puikuojasi gausybė įvairiaspalvių gėlių vazonų. Tai mūsų drėgnam ir pilkokam kraštui suteikia spalvingumo, žaismingumo bei džiugesio.

      Tačiau senamiesčio gyventojai turi savų privalumų. Pro savo langus jie mato daugiau natūralios gamtos grožio, gali stebėti amžiną gamtos virsmą ir klausytis nepaliaujamo paukščių čiulbėjimo, dažnai tiesiog pro savo langą gali nusiskinti uogą ar pašnekinti kaimyną.

      Dabar įsivaizduokite, kad šioje skiltyje įterptumėme naujieną iš kasdienio Lietuvos gyvenimo. Praėjusią savaitę buvo skelbta, kaip gyventojai vertina šios vyriausybės darbą. Atsakymai tiesiog daugiau nei iškalbingi: puikiai 3 proc.; gerai 6 proc.; labiau teigiamai, negu neigiamai 12 proc.; labiau neigiamai, negu teigiamai 19 proc.; blogai 18 proc.; tragiškai 38 proc.; neturiu nuomonės 5 proc. (Atsakymai: 10839).
      Žinoma, tai visiškai nedera prie mūsų temos apie langus, bet, žiūrėdami kiekvienas pro savo langą, nuo realybės pabėgti vis tiek negalime. Gal mažeikiškiai dar pamena buvusią populiarią dainininkės Astos Pilypaitės dainą „Du langai“, kuriame yra tokie žodžiai: „Tu žiūri pro savo langą į mane / Juk tavo langas tiesiai prieš mane.“

      Už kiekvieno lango slepiasi nesuskaičiuojami žmonių gyvenimai, jų džiaugsmai ir viltys, netektys ir skausmai, komedijos, farsai ir tragedijos. Bet langai moka ir ištikimai saugoja visas paslaptis... 
      Naktį jie pasislenka arčiau,
      Mėnesiena kaip sapnais užkloja.
      Ką mačiau ir ko dar nemačiau
      Aš už viską tiems langams dėkoju.

      Nes ir šiandien vaikiškai ilgai
      Dar žiūriu į viską pro jų stiklą.
      Jie gyvi. Jie mato tie langai,
      Tik pro juos, deja, ne viskas tikra…

                                                                

                                                                 Justinas Marcinkevičius (ištrauka iš eilėraščio „Langai“)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode