Bus gerai

 

 

    Kadangi saulėta vasara Lietuvoje dar neišskleidė savo šiltų sparnų, o dažnas lietus išbando atostogaujančiųjų kantrybę, tenka konstatuoti, kad šiluma ir gražus oras yra reta šios vasaros prabanga. Tai labai sutampa su nenuspėjama šalies politine-ekonomine perspektyva ir tolstančiomis viltimis, iš šios kadencijos Seimo sulaukti kažkokio stabilumo bei permainų. Visgi, pastebima tendencija, kad Lietuvos politikai po truputį pradeda realiai vertinti padėtį bei politiškai „pagiriotis“. Buvęs Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, Seimo narys Algirdas Butkevičius žiniasklaidai teigė, jog jau pasigailėjo, kad po rinkimų nuėjo į koaliciją su Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Pasak politiko, po rinkimų į Seimą derantis dėl koalicijos, socialdemokratų poziciją jungtis prie valstiečių nulėmė tai, kad pastarieji „deklaravo kairiąsias idėjas, rūpestį paprastais žmonėmis, darbo vietų kūrimą, regionų stiprinimą“. Dabar Seime jaučiamas tam tikras atoslūgis, o tikroji abejojančių ar nusivylusių  Seimo narių „medžioklė“ prasidės neužilgo – rudenį. Visais laikais čia yra tam tikri stebėtojai, analitikai ir derybininkai, kurie dirba individualiai ir stengiasi kaip įmanoma labiau pakeisti rinkimų balansą sau palankia linkme.

    Liepos 6 d. paminėjome Valstybės dieną. Viena iš naujesnių buvo iniciatyva „Tautiška giesmė aplink pasaulį”.  Nuo Australijos iki JAV Vakarinės pakrantės lietuvių lūpomis keliavęs Lietuvos himnas paskelbė mūsų valstybės atkūrimo 100-mečio šventės pradžią. “Tautiška giesmė“ buvo giedama ir ant Lietuvos piliakalnių, gamtoje bei viešose erdvėse. Sunku pasakyti, ar tik taip buvo galima sau ir pasauliui pademonstruoti savo didybę, vienybę ir pasididžiavimą. Kita vertus, akivaizdu, kad didžioji skurstanti Lietuvos žmonių dalis į tai sureagavo vangiai, kadangi bet kokia pompastika akivaizdžiai prasilenkia su realiu gyvenimu.

    Daug realios tiesos ir pastebėjimų apie savo šalį ir miestą sužinome iš žmonių, visam laikui palikusių Lietuvą. Kol čia gyvena tėvai ar giminės, jie atvažiuoja ir aplanko vaikystės bei jaunystės vietas, buvusius draugus. Ne vienas užduoda klausimą, ar tikrai verta išlikti lietuviais, gal labiau verta susijungti su visu pasauliu ir judėti atvirumo, multikultūriškumo kryptimi? Taip pat taikliai pastebi, kad šiandien lietuviams reikia išsivaduoti iš provincialumo, kad lietuviai nėra nei labiau užgrūdinti, nei yra kažkuo išskirtiniai, kaip mes mėgstame save parodyti pasauliui.

   

   Dažnai bandome nepamatuotai kabintis į senąją  istoriją, Vytauto ar Mindaugo laikus, tačiau tai dažniausiai buvo kitų žemių užkariavimas, žiauri bei negailestinga kova dėl valdžios ir įtakos, beprasmės žūtys bei tragedijos. Ne vienam iš mūsų anksčiau atrodė, kad turime nerealią istoriją, esame kažkas labai savito su išsigalvotomis gintaro pilimis, Jūrate ir Kąstyčiu. Vėliau sužinojome, kad tikrieji gintaro klodai yra visur – Meksikoje, prie Kaliningrado, Latvijoje, Kinijoje, Afrikoje. Tad kas gi čia lietuviško?

    Kovo mėnesį, Mažeikių viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su rašytoju, advokatu ir keliautoju Donatu Januta. Svečias pastebėjo, kad žmogus Amerikoje gali kalbėti ispaniškai, gali kalbėti lietuviškai ir dėl to nekompleksuoti bei puikiai jaustis, nes čia žmonės į tai nekreipia dėmesio. Tu gali kalbėti savo kalba, eiti į pamaldas gimtąja kalba, rengtis tautiniais drabužiais, šokti, dainuoti, išlaikyti kultūrinį paveldą, bet vis tiek integruojiesi į kitos šalies gyvenimą.
     

      Mūsų svečiai jau pastebi, kad Lietuvoje trūksta paslaugumo. Kažkuriuo metu jis buvo atsiradęs, atėjus į parduotuvę, žmonės šypsodavosi vienas kitam ir paslaugiai padėdavo, dabar tai dingo, o aptarnavimo kultūra, kuria tikrai galėjome džiaugtis, po truputį nyksta.
Ne vienam, ieškančiam darbo, yra tekę siųsti darbdaviams savo CV ir paprastai po to nesulaukiama jokio mandagaus atsakymo. Mažeikiškis, ilgiau pabuvęs Kinijoje ir čia turintis verslo reikalų, tvirtino, kad parašyk laišką į šią šalį – nepraeis 12 valandų ir gausi atsakymą, užsakyk prekę ir ją taip pat neužilgo gausi. O parašyk elektroninį laišką į Lietuvos instituciją – stebuklas, jei tau kas nors atrašys kitą dieną. Paskambink kažkur darbo reikalais – pirma pasakys, kad to nereikia, nedarysime, negalima. Kodėl kinai užkariauja pasaulį ir Lietuvą?  Nes jie dirba, stengiasi ir nepraleidžia jokios galimybės. Kinų kalboje nėra žodžio „ne“, jei jiems reikia pasakyti ne, jie vis vien sako „taip“. Ir tai yra išskirtinis tautos bruožas, padedantis judėti į priekį.

      Dažnai susidaro įspūdis, kad mes, lietuviai, save įpratę laikyti nuskriaustųjų tauta. Mums vis kažkas trukdė, neleido, trėmė, o galiausiai viską sužlugdė sovietmetis. Mėgstame ieškoti kaltų dėl to, kad kažkas gyvenime nepasisekė. Bet viską tą patį išgyveno ir estai, ir latviai, ir kitos tautos. Lietuvos žiniasklaida ir šalies televizijos per mažai rašo bei rodo apie pozityvius įvykius, daug pasiekusius žmones, kurie padarė kažką gero ir gerokai išsiveržė į priekį. Kyla paprastas klausimas: kodėl neišnaudojami kitų šalių greito išsivystymo keliai, kodėl nuolatos išradinėjamas dviratis, kai užtektų tik atlikti veiksmus „copy“ ir „paste“.
  

      Pažiūrėkime į šiandieninį Lietuvos jaunimą – džiaugsmas širdžiai ir akims matyti jį per įvairius jaunimo renginius, miestų gatvėse, sutikti Mažeikiuose, Europoje ar Niujorke. Jie žavūs bei nepakartojami! Ir tai buvo pasiekta be didelių strategijų ar investicijų, vien tik atsivėrus galimybei keliauti, pamatyti ir išmokti. Tai džiugina ir yra puiku.
      Mūsų jaunimas labai gražus, jame matosi daug pažangos ir tobulo potencialo. Viskas bus gerai, jei Lietuva visiškai nesusens ir neišsivažinės.

Likime optimistai!


Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode