Šiandien

 

Katalikų bažnyčiai ir tikintiesiems Lietuvoje praėjęs sekmadienis buvo didelė istorinė šventė. Nuo šiol Lietuva turi naują palaimintąjį. Juo ypatingai gražiai ir su didele pagarba paskelbtas arkivyskupas Teofilius Matulionis.

Naująją savaitę sutikome kiek kuklokais saulės spinduliais. Po savaitgalio šurmulio, Joninių laužų ir gausių renginių gamta taip pat nori atsikvėpti bei apsiprausti. Jau praeityje paliko dar viena vasaros saulėgrįža (ilgiausia diena ir trumpiausia naktis). Atrodo, tarsi nepastebimai apvertėme smėlio laikrodį, tam, kad šį mistinį saulėgrįžos ritualą vėl pakartotume jau metų pabaigoje. Tačiau juk visiškai nebūtina laukti šio gamtos reiškinio, kurį kažkodėl laikome kažkuo ypatingu ir netgi mistiniu, kad  mums pavyktų savyje pažadinti glūdinčias dar neatrastas bei neišsenkančias vidines jėgas, gyvenime pakankamai daug laiko ir kitokių puikių progų. Juk kiekvienas žmogus nuolatos gyvena su savais iššūkiais, svajonėmis ir viltimis. Deja, kasdieniame, beprotiškai skubančiame laike bei gyvenimo tėkmėje ne visada berandame, o dažnai jau ir neieškome tam laiko.

Šių metų vasaros saulėgrįža sutapo su reikšmingais bei garsiais politiniais įvykiais ir tarytum susipynė į  vieną žalią Joninių vainiką, kurį norėjosi kuo greičiau sudeginti.

Kultūros ministrė birželio viduryje, remdamasi ministerijos tyrimo komisijos rekomendacija, už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus pagaliau atleido 15 metų Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) vadovavusį Gintautą Kėvišą 

Baigėsi ir daug kam ilgai laukta Zenono Vaigausko epopėja. Komjaunimo, partinis bei politinis veikėjas VRK sistemoje išbuvo net 25 metus (narys nuo 1992 m., pirmininkas nuo 1994 m.).

Socdemams žemiau juosmens smogta ir kitoje karalijoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praėjusį ketvirtadienį paskelbė, kad vadinamasis Vijūnėlės dvaras Druskininkuose turi būti nugriautas. Tai reikia padaryti per 6 mėnesius.

Štai ką padaro politinė valia ir čia nėra jokios mistikos.

Nuolatinis bėgimas, rutina, kova dėl geresnės vietos po saule (kartais nepaisant taisyklių) šiandien yra daugelio mūsų palydovai ir varomoji jėga. Dėl abejotinų savanaudiškų paskatų ir vienadienių malonių dažnai paminamos didžiausios prigimtinės vertybės, sumaitojama darna ir harmonija. Jeigu nuolatinį skubėjimą ir bėgimą nors retkarčiais pakeistume į nuoširdų pokalbį su žmogumi, kurį mylime arba kuriam trūksta dėmesio bei paguodos, o vertybes prisimintume dažniau, nei norą turėti daugiau, negu pakeliame, tai paveikslas aplink mus tikrai būtų spalvingesnis, gražesnis ir draugiškesnis. Mūsų akys spindėtų visiškai kitaip, o gyvenimo kokybė įgautų įvairesnių teigiamų atspalvių.

Neseniai vienas mažeikiškis grįžo iš trijų savaičių kelionės po Kiniją ir Tibetą. Kinijos progresas tiesiog fenomenalus. Vidutinis atlyginimas – 1500 dolerių, pensija – 800 dolerių. Kinijos mastais, tokie miesteliai kaip Seda ar Tirkšliai turi per milijoną gyventojų. Traukiniai lekia 300 km per valandą greičiu, o įlipti į juos irgi reikia sugebėti žaibiškai. Lengvųjų automobilių amžius negali viršyti 8 metų. Miestų gatvėse žmonių masė tokia didelė, kad atrodo jog jie ne eina, o plaukia.

Kokie mes maži pasaulio platybėse, bet vis tiek dar likome savaip žavūs ir originalūs. Kiekviena mūsų gyvenimo akimirka gali būti magiška, kiekvienas potyris paslaptingas, o kiekvienas žmogus tapti laimingas, jeigu tik pats leis patirti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Neatidėliokime to rytdienai. Tegul tai vyksta jau šiandien.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode