Reklama 2

Lopšinė

Mėnulio lopšinė... Ji visuomet miela ir beprotiškai patraukli. Pamažėle tilstant šilto vakaro dūzgesiui, uodams, persisotinusiems senų ir jaunų, geraširdžių ir savimylų, sveikų ir daugiau ar mažiau negaluojančių žmonių krauju slepiantis nakties poilsiui, gęstant ugninei žarai, tolstant nežinia kur dundančio, ilgą ir storą, benzinu kvepiančią anakondą primenančio traukinio žvangėjimui, varnėnams, kikiliams ir visiems kitiems sparnuočiams ramiai snaudžiant jaukiuose lizdeliuose, suskamba ji. Suskamba tyliai – taip, jog atidžiau neįsižiūrėjęs į bekraštę, beformę, begalybę surijusią padangę, vargiai sugebėsi išgirsti.

 

O ji klausėsi. Klausėsi atidžiai, užmiršusi net savo mažos širdelės neritmingą plazdenimą. Klausėsi atsidėjusi, vis giliau ir giliau, tarytum į šiltą, kaitrios vidudienio saulės glostomą raibuliuojantį ežero vandenį, panirdama tos stebuklingos muzikos link. Iš lėto, tarsi iš nebūties, ėmė ryškėti pavienės, tačiau netruksiančios sudaryti darnią orkestro visumą gelsvos, nedrąsios žvaigždelės. Matyt, baimindamosi sudraskyti švelnią mėnesienos melodiją, jos nesistengė išsišokti ar ekstravagantiškai sukliudyti dirigentui – nuolat ir nuolat gilėjančiai tamsai, pasirengusiai galutinai išskleisti savo beformius sparnus.

Tylėjo net miškas. Padūkėlis vėjas, visuomet pasiduodavęs įgimtam potraukiui lakstyti medžių viršūnėmis, šiuokart laikėsi nuošalyje. Tūnojo pasislėpęs lauko gale riogsančioje šaltų, grublėtų ir bemaž negyvų akmenų krūvoje, vaidindamas aktorių, įspūdingame nakties spektaklyje negavusį jokio vaidmens.

Ji klausėsi. Išplėtusi akis, pakeltomis į viršų rankomis, nelyginant iki pusės šiurkščiais žvynais aplipusi undinė, beviltiškai laukianti, kol viltis ją apleis. Nuo nakties glamonių pabalusiais jos skruostais viena po kitos staiga nusirito pora mažučių ašarų. Netrukus dar viena, ir dar... Ji verkė, nors to nejautė. Kaip nejautė ir pro šalį skubančių padrikų prisiminimų. Dienos, kai laimė buvo pasiekiama ranka (gi tiek vaikui ir tereikia): darni šeima, meile trykštantis tėvo žvilgsnis ir neišmatuojamai jaukus motiniškas apkabinimas, pulkas draugų, nerūpestingas bėgiojimas iki absoliučios pergalės prieš nuovargį.Vėliau mokykla. Kiek ten visko!.. Džiaugsmai ir nusivylimai, pykčiai ir koridoriumi aidintis juokas, pavydūs klasiokų žvilgsniai. Pagaliau – pirmoji meilė... Pirmoji ir vienintelė. Tas nežemiškas virpulys, užvaldantis susitikus dviems ilgesingiems žvilgsniams... Tos laukimo akimirkos, plėšančios krūtinę į mažus skutelius...Tas gebėjimas skristi, stovint po dar dorai nesuspėjusiu sužaliuoti liaunu berželiu, tvirtai spaudžiant auksakalio nulieto likimo delną savajame delne... Net tas lietus – šaltas, rudeniškas, užtat primenantis, jog pasaulis yra žavus.

Dabar nebėra nieko. Nieko, išskyrus užuojautą, kurios atsikratyti įmanoma vieninteliu būdu.

Ji nebyliai pasiryžo. Invalido vežimėlis pasviro ir per akimirką atsidūrė vandenyje.

Lopšinė baigėsi.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode