Reklama 2

Miestas be veido

Kažkada buvo pastebėta, kad  Lietuvos miestams trūksta bendrų vizijų ir jų veidai – sugadinti. Tai lemia bendros vizijos neturėjimas ir tai, kad miesto veido kūrimas atiduotas į valdininkų rankas.
Prasidėjus aktyvesniam poilsio sezonui mažeikiškiai daugiau važinėja ir keliauja, todėl grįždami namo dažnai palygina, kokius jausmus jiems sukelia Mažeikiai. Jei lengvuoju automobiliu važiuojama nuo Skuodo pusės, tai pasitinka vienas iš baisesnių statinių griuvėsių – buvęs statybos trestas. Važiuojant iš Latvijos pusės visada pašiurpina buvusios Elektrotechnikos gamyklos karkasai. Keliaujant nuo Šiaulių ir sukant į Žemaitijos gatvę, pasitiks architektūros „šedevrai“: degalinės, nuobodžios prekybos centrų erdvės ir plokštumos. Nuo Šiaulių pusės važiuojant į senamiestį taip pat pasitinka buvusios alaus daryklos griuvėsiai, o tamsoje ši atkarpa pasitikėjimo taip pat nesukelia. Iš kurios pusės bevažiuotum į Mažeikius, neišvysi gražios panoramos, išradingų miesto vartų, skoningai ir jaukiai sutvarkytų gamtinių erdvių, poilsio aikštelių ir pan. Gerai, kad turistai tik retsykiais aplanko Mažeikių miestą ir rajoną, o dėl vietinių, sparčiai senstančių gyventojų kažin ar verta investuoti milijonus į kažkokią urbanistiką. Žymiai svarbiau ir patogiau plėtoti interesų (tarp jų ir finansinių) derinimo politiką. Skambus to atgarsis yra naujos degalinės statyba, nepastebimai dygstantis „Parko kvartalas“ už prekybos centro „Eifelis“. Vyresnieji mažeikiškiai, jaunystėje sodindami medelius, tikėjo, kad kada nors šioje vietoje bus parkas. Na, ne toks kaip Palangos Botanikos sodas, bet vis – žalia erdvė.
Susidaro įspūdis, kad miesto valdininkija turi paruošusi miesto gyventojams ir daugiau visokių staigmenėlių, nors dažnai teigiama, kad visuomenė buvo laiku ir tinkamai informuota. Interesai visada buvo politikos varomoji jėga. Paskui ir atsitinka taip, kad žmonės per vėlai nustemba, kodėl kažkurioje vietoje išdygo tas ar anas, nors lyg ir neturėtų jo būti, nes tai gadina miesto veidą.
Kažkuria prasme dalis blogos praktikos susiklostė natūraliai. Praradus nepriklausomybę pokario metu, kartu su tuo žmonės prarado ir privačią nuosavybę. Užtat atsirado laisvas planavimas, paneigiantis privačią nuosavybę. Visi miegamieji rajonai neturėjo tos nuosavybės. Kai mes ją vėl atgavome, nutiko kaip su alkanu žmogumi, griebiančiu maistą, kurio anksčiau neturėjo. Užtat esame nuėję ta linkme. Taip atsitiko daugelyje posovietinių šalių.
Kuriant miesto veidą daug kas priklauso nuo rajono savivaldybės politinės valios. Jeigu savivaldybė inicijuotų projektų, specialiųjų planų rengimą arba konkursus, tai tos idėjos išvystų dienos šviesą ir galėtų tapti reglamentuojančiais dokumentais. Tokiu keliu galima valdyti ir šiuolaikiškai vystyti miesto plėtrą.
  Na, o visame tame darinyje, kurį vadiname savo miestu, vis tiek verda gyvenimas. Gražų 55 metų jubiliejų paminėjo choras „Draugystė“. Kaip jau įprasta, savimi pasigrožėjo Savivaldybės atstovai. Direktoriaus pavaduotojas įteikė chorui rėmelį su užrašu „Kelionė“ vietoj to, kad žodžiu pasakytų apie tokią Savivaldybės (miesto bendruomenės) dovaną. Matyt, valdininkas, kaip ir daugelis kitų, nepatogiai jaučiasi nieko neturėdamas rankose. Savo „rėmelį“ įteikė ir vicemerė.
Savaitgalį, šviečiant smagiai saulutei, Ašvos malūne įvyko mažeikiškių jau pamėgta – ketvirtoji – „Pienių vyno“ šventė. Vyndariai iš visos Lietuvos pristatė lietuvišką tautinį paveldą – pienių vyną, skambėjo gera muzika, gaminius pristatė tautodailininkai ir amatininkai, o programą paįvairino šokėjai.
Žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad krentantys reitingai atspindi mažėjančią Lietuvos gyventojų kantrybę, nes su „valstiečiais“ ir konkrečiai jų lyderiais buvo siejami dideli lūkesčiai. Kaip matome, Vyriausybė jau dirba bemaž pusę metų, Seimas – dar ilgiau, kasdien girdime vis keistesnius pasiūlymus, o apčiuopiamų sprendimų, kurie pateisintų mūsų visų lūkesčius, nematyti.
Bet būkime optimistai. Tikėkimės, kad mus supantis pasaulis, kaip didžiulis veidrodis, atspindės visus troškimus bei pastangas ir grąžins jums tai, ką būsite pasiryžę dovanoti kitiems.
Pirmadienį smagiai nulijo ir nuprausė kaskart vis gražėjančią gamtą. Kai kada pamirškime savo kasdienius rūpesčius ir pasijauskime esantys tiesiog gamtos vaikai.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode