Reklama 2

Prabudimas

Tą ankstyvą šventadienio rytą ji nubudo anksti. Kur kas anksčiau už pastaruoju metu tinginiauti įpratusią saulę. Kur kas anksčiau nei įprastai, nors lepintis ir ilgai vartytis lovoje niekada nebuvo pratusi. Juolab, kad į pilkų sapnų karalystę nugrimzdavo kartais net „Panoramos“ nesulaukusi. O kam čia laukti – ilgi vakarai ir taip tartum sūrstelėjusio vandens kupinas debesis retkarčiais apgaubdavo ilgų metų naštos pasidabruotą sielą. Liūdesys jautrią širdį paglostydavo. Ir dar kažkas. Kažkas panašaus į neišvengiamos vienatvės grybštelėjimą. Lavina ajerų duona kvepiančių prisiminimų atverdavo aksomu apkaltas didingos praeities duris, vedančias į gyvenimą...

 

Buvo visko: nuo sultingo, rojumi kvepiančio saldinio obuolio vaikystėje iki karčios, peršalusios bulvės Sibiro platybėse. O kur dar motinišką širdį draskantis kūdikio verksmas gūdžią žiemos naktį vilkų staugimo persmelktoje vienkiemio bakūžėje, kur neviltimi čiurlenantys ašarų upeliai ant artimųjų kapų. Nesuskaičiuosi visko. Ji ir neskaičiuodavo. Tiesiog leisdavo viską sutvarkyti miegui, nes anūkų taip garbinamo televizoriaus, padedančio užmušti laiką, nemėgo. Ne todėl, kad nė per žingsnelį neatsiliekantis sąžinės balsas rekomendavo saugoti gerokai pavargusias ilgesingas akis. Ne todėl. Paprasčiausiai brutalus smurtas, lėkštumu alsuojantys serialai ir beprasmės, tik dėl reitingų tarpusavyje besipliekiančios laidos nebuvo tas penas, galintis užpildyti gyvenimo saulėlydyje atsivėrusią tuštumą. Be to, ji jau seniai buvo išmokusi vertybių veltui neleisti.

Ji nubudo. Kartkartėmis senoji mėgindavo įsivaizduoti tą rytą, kai jau nebenubus. Kai vokai, praradę visus jėgų likučius, daugiau nebepakils. Ar bus tamsu? O gal saulė kaip tik nepagailės akinančios šviesos... Ji puikiai, iki nepakeliamo skausmo žinojo, ką reiškia prarasti. Nebesugrąžinamai prarasti. Jos išmintimi pasidabinusios lūpos šimtus kartų rėkte rėkė: „Kodėl?“ Tačiau jokia patirtis, jokie išbandymai, likimo smūgiai ir net sovietmetis neleido suvokti, ką reiškia tapti prarastąja...

Šventiškai pasidabinusi, užsirišusi išeiginę skarelę, ji išėjo. Surinkusi laiptinės aikštelėje besimėtančius alaus butelius, bylojančius apie eilinį kaimynų pasilinksminimą, įkvėpė šalto, bet pavasariško ir gaivaus, išmetamosiomis automobilių dujomis prisodrinto miesto oro. Pasukusi prie netoliese esančių šiukšlių konteinerių, kur keletas apdriskusių stovyklų be išeiginių dirbo sau įprastą darbą, ji tylomis padėjo butelius ir gerą puskepalį duonos. Po to apledėjusiu šaligatviu patraukė bažnyčios link – ten, kur žinojo rasianti atsakymus į visus klausimus. Nenustebo, šventovėje išvydusi tik savo amžiaus publiką. Taip būdavo visada. Jaunimas turėjo kitus prioritetus. Po pamaldų nuėjo pareikšti savo valią savivaldybių tarybų rinkimuose. Čia taipogi pasijuto kaip senelių prieglaudoje. Net spontaniška mintis šovė apie greitai išmirsiančią Lietuvą. Nesusigundžiusi netikėtai atsiradusia galimybe parduoti balsą, tvarkingai užpildė biuletenį, įmetė balsadėžėn ir ramia širdimi grįžo namo. Pareiga buvo atlikta. Vakare ji visgi įsijungė televizorių. Žinia apie rinkėjų amžiaus vidurkį ir jų aktyvumą pasirodė įdomi, leidusi bent trumpam užmiršti nežinia iš kur atsiradusį įkyrų skausmą krūtinėje ir prieš miegą susimąstyti apie ateitį.

Ji taip ir nesužinojo, kas nugalėjo...

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode