Reklama 2

Artėjančios Velykos

Įsilėkė pavasaris. Diena po dienos, savaitė po savaitės kovas tarytum tas pražuvėlis sniegas greitai baigs ištirpti, o tirpdamas turėtų dovanoti šilumą. Kol kas dar beveik nebuvo progos pasilepinti vaiskioje saulės atokaitoje. Užtat šiurkštoko vėjo sulaukiame pernelyg dažnai. Jei kalbėtume apie reikalus anapus lango.

Visai kas kita – mūsų tarpusavio santykiuose. Čia šiluma galbūt reikalinga dar labiau. Nes lietų įmanoma apgauti išsiskleidus skėtį, šaltį – apsimuturiavus šaliku ir storesne striuke, pabėgus į šiltesnę patalpą ar automobilį, o sustingusį ir aprasojusį akmenį vargiai iš širdies išmestume. Aprasojusį nuo peršalimo. Dažnai žiūrime vieni į kitus, bendraujame, bendradarbiaujame, tačiau vis – atskirai. Vis su savimi, vis į save...

Kovas dovanoja šilumą. Akimirką sužibėjusi Moters dienos šventė ne vienam ir ypač – ne vienai turbūt pamėtėjo šilumos kibirkštėlę, kuri prisiminimų verpeto blaškoma nuolat grįžta, nuolat džiugina ir pagelbsti mėginant kartkartėmis ištrūkti iš nepaperkamos rutinos akiračio. Pagelbsti kaip ir viskas, kas nekasdieniška, įdomu, malonu ir šventiška. Kas suteikia progą lyžtelėti saldžiosios gyvenimo meduolio pusės, kurios norisi vis daugiau ir daugiau. Kol neapsąla gerklė ir nepasidaro koktu.

Iki kitos – didžiosios pavasario šventės – vienas menkutis žingsnis. Velykos su visais savo religiniais ir pasaulietiniais atributais dundėte atidunda. Vėl mėgausimės laisvadieniais, vėl praleisime daug laiko su artimaisiais, draugais, bičiuliais, marginsime, valgysime, ridensime margučius. Galbūt vedini pareigos, kylančios iš krikščioniškojo gyvenimo prasmės suvokimo, užsuksime į šventovę, idant su visa bendruomene pasidalintume Prisikėlimo džiaugsmu. Gal net prikelsime kažką savyje ir, pasidavę pakiliai aplinkos nuotaikai, stryktelėsime, trumpam kilstelėsime save nuo purvinos žemės, stengdamiesi nuraškyti vieną kitą žvaigždutę, pastūmėjančią svajonės išsipildymo link.

O kol kas – tarpušventis, paprasti dalykai. Žiūrime, ką turime. Sekmadienį įvykęs savivaldybių merų antrasis rinkimų turas niekuo nenustebino, tik patvirtino ir po pirmojo turo visiškai aiškią situaciją dėl laimėtojo. Kai kurie šalies laikraščiai bei interneto portalai jau buvo paskelbę, jog Mažeikiai merą išsirinko pirmu balsavimu. Paskelbė neįsigilinę į įstatymus, jog neatėjus balsuoti balsavimo teisę turinčių žmonių per 40 proc., nors ir kandidatas surinko daugiau nei pusę basavusiųjų balsų, išrinktas negali būti. Tik tam, kad būtų laikomasi įstatymų, prireikė antrojo turo, po kurio jį palaikiusiųjų procentas šoktelėjo kone iki 80. Tokiu dideliu skirtumu prieš savo konkurentą nėra laimėjęs nė vienas šalies meras pirmuosiuose tiesioginiuose mero rinkimuose. Matyt, dabartinio mero Antano Tenio darbai savam kraštui byloja patys už save.

Taigi – kažkas seno ir kažkas naujo. Ir gero. Galbūt artėjančios Velykos, labiau nei Kalėdos, galėtų būti nominuotos tapti stebuklų metu. Iš tiesų, stebuklų būtų apstu, jei pamėgintume ne teisti, o spręsti, ne grūmoti, o patarti, ne pavydėti, o mokytis. Ir žengti koja kojon. Su pavasariu. Su gyvenimu. Su žmogumi.

Džiugių ir šiltų dienų!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode