Reklama 2

Ramybė

Gruodis, ko gero, būna pats triukšmingiausias metų mėnuo, o pirmieji jo akordai pasigirsta jau spalio ir net rugsėjo mėnesį. Pamažu įsisuka garsų, spalvų ir milžiniško gaivalo karuselė, kuri tiesiog sutraiško ramią gamtos būseną. Kasmet žmonės luošinami ar kitaip paveikiami milžiniška neigiama energija ir todėl gražiausia metų šventė – Kalėdos – galų gale virsta visuotiniu prekių ir visokio blizgančio šlamšto išpakavimu. Dar prisiminkime, kad nuo Naujųjų Lietuvoje keitėsi nacionalinė valiuta, tai psichologinis ir emocinis stresas daugeliui gyventojų buvo dviguba našta. O kiek šalia viso to teko pamatyti ir patirti bereikalingo apsimetinėjimo bei įvairių pigaus skonio savireklamos akcijų. Visa tai lengvabūdiškai užkraunama ant šventės, kurios prigimtis ir paskirtis visai kitokia. Kažkas taikliai pasakė: „Tikras gerumas tylus. Jo atsargose daug poelgių, bet nė vieno žodžio.“

O štai sausis ir vasaris – visai kitokie mėnesiai. Jau daugiau šviesos ir vilties, pailgėjo diena. Paprasta ir ramu, nėra jokio lėkimo (neskaitant šiemetinių rinkimų karštinės). Tokioje būsenoje lengviau išgirsti ne tik vienam kitą, bet ir paukščių kalbą, pažiūrėti į dangų ir netgi pabandyti suskaičiuoti žvaigždes.

Prieš šimtą dešimt metų (1905 m.) žymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis sukūrė paveikslą „Ramybė“. Jame pavaizduotas paslaptingas kalnas, labiau primenantis virš vandens išnirusią keistą būtybę, kurios priekinė dalis primena galvą. Šiek tiek virš horizonto linijos šviečia du žiburiai, o gal tai mistinės būtybės – kalno – akys. Vandeny atsispindi kalno siluetas ir du gyvybe bei šiluma alsuojantys žiburiai. Galima ginčytis, ko šiame paveiksle daugiau – amžinos paslapties, svajingos muzikos ar gamtos didybės. Visa tai genialaus menininko dėka virto šedevru ir sutilpo į trumpą žodį „Ramybė“. Nors darbas atliktas labai jautriomis ir laikui neatspariomis priemonėmis (pastelė, akvarelė, tempera), bet kūrinys išgyveno iki šių dienų. Deja, pats dailininkas M. K.Čiurlionis mirė 1911 m. tesulaukęs 36 metų.

Ramybės šiais laikais labai pasigendama. Visa žiniasklaida mirga viena už kitą žiauresnėmis sensacijomis. O per komercines televizijas net žinios tapo negatyvą ir smurtą propaguojančia laida. Turbūt nėra nieko blogiau, kai besišypsantis reporteris kiekvienas žinias pradeda nužudymais, avarijomis ir kitais kriminalais. O kultūra prasideda ir baigiasi seksualiais atlikėjais, silikoniniais implantais bei apatiniu trikotažu. Visas šis šlamštas veikia kaip tiksinti bomba ir šiandien jau turime „modernaus vystymosi“ rezultatą: nebesuvaldomi paaugliai, nesuvokiamas žiaurumas ir patyčios, narkomanija ir prostitucija, savižudybės, grobimai, prekyba žmonėmis, įsilaužimai, organizuotos gaujos ir pan...

Šių metų sausis savo dienų rezervą jau išnaudojo. Greitai įpusės vasaris. Tai nuolatinė, bet vis kintanti gamtos kūryba ir improvizacija. Gal eidami per girgždantį sniegą, sutiksime visiškai nepažįstamą žmogų ir palinkėsime jam ramios dienos. To tikrai nepamatys ir neužfiksuos koks nors dailininkas, tai neišliks amžinojo laiko matricoje. Bet juk tai ir nebūtina.

Pabūkime dažniau patys su savimi, su savo artimais žmonėmis, pabūkime ramybėje ir nors retkarčiais įsiklausykime į pasaulio tylą, kuri nuramina geriau nei milijonai nereikalingų žodžių ir sensacingų įvykių.

Tegul tai bus mūsų asmeninė improvizacija Ramybės tema...

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode