Reklama 2

Ar šiandien mes kitokie?

Už lango balta žiema. Visatos laikas nenumaldomai skrodžia per šviesmečius, o Žemės laikrodžiai jau tiksi naujus metus. Pražygiavo Trys karaliai ir nejučia prabėgo pirmoji 2017–ųjų metų savaitė. Pirmosios dienos buvo gražios ir žiemiškos, o naktys šaltos bei žvaigždėtos.

Pagal kiniečių kalendorių Ugninio (arba Raudonojo) Gaidžio metai prasidės 2017 metų sausio 28 dieną. 

Tuomet įvyks pirmoji 2017 metų mėnulio jaunatis. Gaidys – šventas paukštis, kovojantis prieš tamsos jėgas. Ne veltui lietuvių mitologijoje pragydęs gaidys iš ryto išvaiko naktį ir visas blogybes. Tikėkimės, kad taip ir bus. Kad gyvensime geriau ir turtingiau, sočiau ir laimingiau.

Tačiau negailestinga statistika byloja, kad per praėjusius metus svetur dirbti išvyko 22 tūkst. šalies piliečių, t. y. tiek, kiek gyvena Ukmergėje. Nei naujai iškeptai valdančiajai daugumai Seime, nei paprastiems piliečiams Lietuvoje ir emigracijoje, deja, neaišku, kas šiais metais turėtų atsitikti, kad ši tendencija galėtų nors šiek tiek pasikeisti.

Naujieji Lietuvos valdantieji jau baigia maudytis praėjusių rinkimų šlovės spinduliuose ir pamažu apsipranta su visu svoriu užgulusia pažadų ir darbų vykdymo našta. Prezidentė rodo pasitikėjimą ir visakeriopai skatina galimas naujas permainas. Gal toks pasitikėjimas duos gerų rezultatų, nes Lietuvos žmonės pavargo gyventi skurde ir stebėti vis didėjantį atotrūkį nuo politikų ir įtakingų asmenų, toliau atvirai išvaginėjančių Lietuvą.

Tuo tarpu šalies visuomenė labai nevienareikšmiškai reaguoja į gana keistus valdančiųjų sumanymus: kiekvienam moksleiviui – tautinis kostiumas, kiekvienam namų ūkiui – Lietuvos vėliava ir pan.

Reaguodamas į šiandieninę situaciją daugkartinis „Auksinio scenos kryžiaus“ nominantas bei „Boriso Dauguviečio auskaro“ premijos laureatas Artūras Areima siekia pradėti kūrybinį dialogą apie padėtį šalies ugdymo įstaigose, apie mokinių ir mokytojų pareigas, atsakomybes bei laisvių ribas, apie vienoje jautriausių visuomenės institucijų – mokykloje – klestinčią prievartą ir pagarbą bet kurio, net ir jauno, žmogaus orumui. „Ar nuo tautinio kostiumo, privalomo karinio rengimo ar prievartinio ėjimo į teatrą reikėtų pradėti žadėtąsias švietimo sistemos permainas? Ar mokykloje – neabejotinai, vienoje jautriausių kiekvienos visuomenės institucijų – dar nepakankamai sumaišties, baimės ir prievartos? Juk priverstinis jaunimo pilietinio sąmoningumo ugdymas visada būdavo tironiškų režimų savotiška vizitinė kortelė! Ar vis dėlto mes čia, Europos centre, kuriame savotišką Šiaurės Korėjos filialą?“ – klausia režisierius.

Kitas intelektualas antrina ir teigia, kad kiekvienas turime teisę rinktis žmogišką klaidą. Jokia valdžia, net ta, kuriai vadovauja neklystantys antžmogiai, neturi teisės atimti iš žmogaus jo pamatinės laisvės – teisės individualiai daryti klaidas ir taip pat individualiai už jas atgailauti. Gal mintis ir šiek tiek gruboka, bet teisinga.

Ateinanti Sausio 13-oji – gera proga sugrįžti į tuos laikus ir prisiminti, kokie buvome nepalaužiami ir vieningi, kai tikėjome ne tik Laisvės ir demokratijos idealais bei siekiais, bet ir pačiais savimi. Ar šiandien mes esame kitokie? Kiekvienas tegul pasako už save.

Jau seniai gyvename tokiame globaliame pasaulyje, kur valstybių politika ir daromos įtakos neturi jokių sienų, o dažnai ir moralės. Galingieji režisuoja bei diktuoja naujas karų ir perversmų „madas“, o dabar netgi išmoko „dalyvauti“ kitų šalių rinkimuose. „Žalieji žmogeliukai“, „humanitarinės“ vilkstinės, kibernetinis karas – tai šių dienų realybė, kuri gali būti panaudojama bet kur ir bet kada. Štai kodėl visomis išgalėmis šiandien reikia kovoti už taiką. Pažymėtina, kad kova už taiką tikrai nėra tik valstybės militarizavimas ir skurdinimas, veliantis į nesibaigiančias ginklavimosi varžybas ir priešišką propagandinę retoriką. Ar Lietuva viską daro teisingai ir proporcingai? Retorinis klausimas.

Vien dėl karų ir įvairių konfliktų pasaulyje kasmet žūva milijonai žmonių, tiek pat praranda pastogę, namus ir Tėvynę. Begalė žmonių ir vaikų negailestingai suluošinama. Ar Ugninio Gaidžio metais tai gali kažkaip pasikeisti? Vargu. Bet vis tiek norisi tikėti...

      Na, o kuo šiandien alsuoja mūsų mažas provincijos miestas? Politinę padangę čia retkarčiais sudrumsčia skundai, piktos rietenos ir skandaliukai. Visai neseniai iš posto pasitraukė pirmoji Savivaldybės viešųjų ryšių vadovė. Savo Feisbuko paskyroje moteris parašė: „Dešimt metų vyliausi, kad politikai, Savivaldybės darbuotojai, visuomenė gali susitelkti šviesiam siekiui. Buvau velniškai naivi. Neįmanoma anomalinio šalčio sustingdytų širdžių beištirpdyti...“

Ar tai ką nors sako? Ko gero taip.

Būkime pilietiški ir išdidūs.



Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode