Reklama 2

Kitokios mintys

Pasaulio didieji miestai jau nekantrauja ir, pasipuošę įspūdingomis eglėmis bei šviesomis, laukia Didžiosios metų šventės. Šventės reikia laukti ir būti vertam šio laukimo. Mažeikiai nėra labai jau naujametiškai išraiškingas ar didesnių puošybos pretenzijų turintis ištuštėjęs paribio miestas. Pasnigus ant šaligatvių lieka vis mažiau ir mažiau paliktų pėdų įspaudų, nes nemenka, nuolat didėjanti funkcionierių dalis važiuoja tik tarnybiniais automobiliais. Dažniausiai jų maršrutas baigiasi prie kokių nors valdiškų paradinių ar „kitokių“ durų. Kita gyventojų dalis po miestą vaikšto vis rečiau, nes prekybos centrų ir turgaus kainos jau seniai viršijo jų gaunamą pragyvenimo minimumą. Vienas milijonas Lietuvos gyventojų ir mūsų kraštiečių gyvena kitose šalyse, todėl jų pėdų ant balto Lietuvos ir Mažeikių sniego aptikti tiesiog neįmanoma. Tai beveik tas pats, kaip ieškoti... sniego žmogaus.

Adventas, po to ir Kalėdos, o paskui Naujieji metai. Kažkam tai labai didelė Viltis ir Prasmė. Kaip norisi, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Ir reikalingas! Tačiau ar reikia ir ar verta kiekvienam neemigravusiam gyventojui mokėti „išlukštenti“ pataikavimo ir prisitaikymo mechanizmus. Sakoma, kad visada šalia vienas kito kartu eina gėris ir blogis, laimė ir nelaimė, turtas ir skurdas. O kur slepiasi laimė?

Kaip būtų galima sušildyti sielas be kvailokos, banalios ir politinės savireklamos? Ogi normaliame gyvenime kiekviena tyra siela eina ir pagal savo išgales šildo kitus, aukojasi ir neprašo dėmesio arba atsakomojo veiksmo – pataikavimo. Vaidinimui skirtas teatras arba į jį panaši vieta.

Kažkada Mažeikiai buvo daug vilčių teikiantis miestas. Apie 1980 metus per purvynus ir sniegą čia vis dar tiesėsi naujos gatvės ir statėsi gyvenamieji kvartalai, plėtėsi naftos perdirbimo gamykla, socialinės bei kultūrinės įstaigos. To meto žmonės neturėjo nieko tokio, ką dabar turi naujai užaugusi mažeikiškių karta, bet jie buvo laimingi. Dažno jų siela buvo karšta ir nepriklausoma. Daugelis dabartinių, jau senstelėjusių mažeikiškių, būdami jauni, atvyko į Mažeikius dirbti į tuometinę Kompresorių, Elektrotechnikos ar Naftos perdirbimo gamyklą. Jie, jaunatviškų iliuzijų ir naivaus tikėjimo dėka, sukūrė dabartinį Mažeikių miestą, jo šiuolaikinę istoriją ir Savivaldybės vadukus. Kas gi šildo ir ar šildo šiandieną jų sielas? Prisiminimai, netektys, abejonės ar tikėjimas? Kiekvienai valdžiai svarbu išlikti, o žmogui – nenustoti kovoti, nelikti pasyviam stebėtojui.

Netikra ar vaidinama poza žeidžia labiausiai. Savivaldybės tarybos valdančiųjų akcija „Sušildykim sielas“ negali turėti ilgalaikio tęsinio, nes ji neatliepia advento šventumo dvasios. Politinis socialdemokratų ir jai pataikaujančios daugumos „spektaklis“, pasinaudojant Savivaldybės viešaisiais ryšiais ir žmogiškaisiais resursais yra ne kas kita, kaip lėta politinė mirtis.

Bet šis straipsnis yra apie Viltį. Kas penktas Lietuvos gyventojas tiki, kad jo finansinė padėtis pagerės. Statistikos departamento teigimu, tai yra aukščiausias pasitikėjimo rodiklis per pastaruosius 20 mėn.
Iki Ugninio gaidžio metų lieka 25 dienos, o iki šv. Kalėdų – tik dvi menkutės savaitėlės.

Nauji metai būtinai iškels į aukštumas naujus vadovus ir lyderius, visuomeninius veikėjus, subrandins naujas idėjas ir siekius. Bet dar luktelkime.

Laikraštį „Būdas žemaičių“ skaitantys žmonės tiki, kad mes ir kitąmet išliksime tokie pat paprasti, nuoseklūs ir nuoširdūs. Stengsimės nenuvilti. O kaip seksis, parodys laikas.

Ramaus laukimo!

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode