30 metų

Baigiasi paskutinis vasaros mėnuo, kai ne tik aktyviai imame derlių, bet ir pradedame ruoštis kitiems metams.

Naujiems mokslo metams ruošiasi ne tik studentai, mokiniai, bet ir jų tėvai bei pedagogai. Nedžiuginanti daugeliui jų Švietimo ministerijos žinia, kad mokslo metų trumpinti neketinama. Savivaldybių asociacijos duomenimis, du trečdaliai savivaldybių bei tėvai nepritaria užpernai trimis savaitėmis pailgintais mokslo metais, Moksleivių sąjunga teigia, kad birželį mokslas nekokybiškas. Ministerija žada keisti finansinę paramą, reglamentavimą, bus rengiamos konsultacijos, seminarai, padedant mokyklai įgyvendinti ugdymo programą, žadama daugiau lėšų neformalioms mokinių veikloms. Tik ar tai kompensuos neprotingą buvusios ministrės sprendimą?

Rugpjūtis

Į antrą pusę perkopė rugpjūtis. Jo paskutiniąją dieną planuojamas tarybos posėdis. Labai svarbus. Jei jame nebus patvirtintas antrasis vicemeras arba panaikinta ši pareigybė, mažeikiškių lauks nauji savivaldos rinkimai, nes dabartinė taryba neteks galių. Apie tai jau įspėjo raštu Vyriausybės atstovų įstaiga.

Išversta oda

Naujai Savivaldybės tarybai pasitvirtinus didesnius įkainius už darbą, susidaro įspūdis, kad kai kurie politikai tuo manipuliuoja. Pavyzdys – užvakar pustrečios valandos vykęs Kontrolės komiteto posėdis. Iš septynių klausimų verti dėmesio tik du. Kiti penki – prigalvoti, galimai pasirašant anoniminius skundus arba neva gauti anoniminiai skambučiai. Ir tai, neabejotinai, opozicijos „išradimai“, nes tuose skunduose bandoma kaip nors rasti galimybę įkąsti tik valdantiesiems.

Neeilinis posėdis

 

Šimtadienio sukakties sulaukusi naujoji Savivaldybės taryba antradienį rinkosi į posėdį, kuris labiau buvo panašus į krepšinio rungtynes nei į rimtą darbą. Pertraukėlių prašė ir vieni, ir kiti, netrūko piktų ir linksmų emocijų. Negana to, užuot dirbę atsakingai, socialdemokratai ir konservatoriai, išskyrus vienintelį šios frakcijos narį, Paulių Aurylą, pasielgusį pagal sąžinės balsą, vidury posėdžio išėjo... Pasivaikčioti. Mat jiems per sunkus buvo klausimo svarstymas dėl Savivaldybės skyrių pertvarkymo. Tą norėta padaryti, optimizuojant darbą, nes, pasak mero, kai atsakomybė už tą patį tenka keliems skyriams ar darbuotojams, jos nelieka, ir darbai ar jų priežiūra nevykdoma ar prastai vykdoma.

Tarsi tarp dviejų auklių, vaikas lieka be galvos...

Keičiant struktūrą akcentuota, kad nė vienas darbuotojas nebus atleistas, tik, naikinamų skyrių funkcijas pavedant atlikti kitiems skyriams, darbuotojai taip pat bus perkelti į juos. Naikinamų skyrių vedėjams siūloma pavaduotojų, ką leidžia įstatymas, pareigos. O šito jie nenori, nes jau reikėtų dirbti, o ne tik vadovauti. Nenuostabu, kad toks rajono vadovų noras jiems nepriimtinas ir dedamos pastangos sumanymą boikotuoti. O tam pasitarnauja progą radę prieštarauti nesantys tarybos valdančiojoje daugumoje ir opozicija.

Grįžtant prie Savivaldybės skyrių pertvarkos, net 6 skyriai naikinami. Tačiau sumanytojams labiausiai koją pakišo Ryšių su visuomene skyriaus atkūrimo planas ir darbuotojų jame skaičius. Nors administracijos vadovė įvardijo, kad šiam skyriui priklausys ir kalbos tvarkytoja, tai negelbėjo. Opozicijos lyderė ironizavo, kad paskui vadovus laksto trys fotografai. Dviem frakcijoms palikus salę pritrūko kvorumo ir nepritariančiųjų džiaugsmui šį kartą sprendimas nepriimtas. Klausimas atidėtas kitam posėdžiui.

Iki šiol tuščia ir antrojo vicemero kėdė. Nesuskubus jo išsirinkti arba panaikinti etatą, visa taryba gali būti perrenkama iš naujo, t. y. neteks įgaliojimų.

Ilgai drožiant iešmą, šuo kepsnį nusineša...

Sunku dirbti, kai balansuojama ant ribos. Tik vienintelis žmogus lemia daugelį sprendimų. Ir šįsyk pritrūko vieno tarybos nario, nesvarbu, iš pozicijos ar opozicijos. Dėl kvorumo. Nereikėjo ir balsuoti, o tik pasėdėti. Į posėdį neatvykus dviem valdančiojoje daugumoje esantiems „valstiečiams“, darbas sutriko. Vieno jų keistas požiūris: „Man savi darbai svarbiau nei taryba.“ Šitaip kalba jau kelintą kadenciją rinkėjų pasitikėjimą gavęs, bet šįkart juos nuvylęs politikas. Ir dar, kai priiminėjami svarbūs klausimai. Gal ne be pagrindo nuo pat koalicijos formavimo pradžios visuomenėje kalbama, kad „valstiečiai“ nepatikimi, gali išduoti arba parsiduoti.

Keistai atrodė jų pozicija ir kai buvo paparašyta dėl šeimos nario laidotuvių leisti klausimą pristatyti anksčiau. „Valstiečiams“ prireikė pertraukos pasitarti, kaip balsuoti: pritarti, kad būtų klausimas atkeltas į darbotvarkės pradžią, ar ne. O juk čia tik paprastas žmogiškumas. Deja, dar jo mūsuose labai trūksta.

Atlikta net 11 auditų. Vienas iš jų pačioje Savivaldybėje. Išvados klaikios. Vien pažeidimai, tyčiniai ar netyčiniai. O tai tiesiogiai atsiliepia rajono gyventojams. Neskaniai kvepia. Ypač dabar, po neprotingo boikoto. Gali tekti už juos atsakyti pagal įstatymus.

Gražios savaitės!

Spragos

Paprastai ilgus dešimtmečius buvusį ramesnį liepos mėnesį šiemet politikai neatostogavo. Ypač jiems darbinga ši savaitė: vyko Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiai. Nors jų darbotvarkės dideliu svarstomų klausimų kiekiu nepasižymėjo, tačiau dėl kai kurių diskutuota. Netrūko ir piktesnių replikų bei pasisakymų.

Išmanus laikmetis

Priesaiką Seime davęs Gitanas Nausėda penktadienį pradėjo eiti Respublikos Prezidento pareigas. Iškilmingame parlamento posėdyje naujasis šalies vadovas padėjęs ranką ant Konstitucijos prisiekė būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Ar taip pavyks, parodys laikas.

Mažeikių rajono šios kadencijos tarybai – trys mėnesiai. Greitai sukaks politinio korektiškumo laikotarpio pabaigos – 100 dienų – laikas. Paprastai tiek duodama įsidirbti be kritikos. Iki šiol valdančioji dauguma lyg labai ir neprisidarė nieko tokio negero. Žmonės kaltina dėl mokyklų uždarymo, verslo liudijimų kai kurių įkainių pakėlimo, atlygio sau už darbą pasikėlimo. Įsigilinus į tai, kritika būtų ne visai pagrįsta. Juolab, kad ne tiek eiliniai mažeikiškiai skeptiškai žiūri į tokius, sakytume, neišvengiamus sprendimus, kiek nuo „lovio“ patraukti buvusieji valdžioje – socialdemokratai. Ir didžiausia dėmė tenka praėjusios kadencijos merui Antanui Teniui, nors jam kiaulystes vieną po kitos darė jo paunksmėje bujojantieji. Keista, kad dabar dėl mokyklų uždarymo garsiai rėkia būtent socialdemokratai, kai faktai rodo, kad daugiausia rajono mokyklų uždaryta būtent jų sprendimu per jų valdymo laikotarpį. Antroje vietoje – konservatoriai, rajoną valdant tuometiniam merui Vilhelmui Džiugeliui. Tačiau čia būtina pastebėti, kad Savivaldybės administracijai vadovavo tas pats socialdemokratas Bronius Kryžius. Negana to, Krakių mokyklą uždaryti buvo nuspręsta 2017 m. Socialdemokratai, norėdami laimėti šių metų rinkimus nuo tokio savo pačių drastiško sumanymo susilaikė, tačiau, jei būtų valdžioje ir toliau išlikę, neabejotinai tą patį būtų padarę. Smarkiai mažėjant mokinių skaičiui, mokyklų uždarymas neišvengiamas. Nesulaukus net politinio korektiškumo laikotarpio pabaigos tuo „arkliuku“ jojama ant koaliciją sudariusių „tvarkiečių“, „žaliųjų“ bei „pavasariečių“. Gal ne veltui sakoma, kad sovietų sąjungos santvarka buvo pagrįsta kone visišku melu. O joje vadovavo tie patys, tik dabar kitaip pasivadinę.

Kitaip

Vasara – atlaidų laikas. Žemaitijoje ypač garsūs gerą savaitę vykstantys Kalvarijos atlaidai. Juose kiekviena diena skirta atskiriems vyskupijos dekanatams. Liepos 10-oji buvo Mažeikių dekanato diena. Mažeikiškiai nepasidarė gėdos ne tik gausa piligrimų, bet ir Savivaldybės administracijos vadovės apsilankymu. Tą dieną buvo įteiktas religijos mokslų magistro diplomas naujosios bažnyčios klebonui, kurį, be kitų sveikintojų, pagerbė ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorė. Nors atlaidų viena diena būna skirta ir valstybės bei savivaldybių vadovams ir tądien dalyvaudavo garbūs politikai, Mažeikių valdžios atstovų tarp jų nebūdavo. Dabar – kitaip.

Poreikiai

 

Vainikais nuplaukė Joninės. O jų būta rajone įvairių. Mažeikiuose pirmą kartą surengta netradicinė Rasų šventė. Nors gal ir nereikėtų žvilgčioti į gilią Lietuvos praeitį – pagonybę, kai krikščionybei per 600 metų, tačiau ta dvasia organizuotas Kultūros centro renginys tikrai pavyko, nors sulaukė mažeikiškių skeptiško vertinimo. Ir greičiausiai dėl to, kad neįsigilinta į rengėjų sumanymą. Tikėtasi, kaip ir kaimuose, linksmų Joninių, visai nekreipiant dėmesio į kitokį šventės pavadinimą ir skelbtą programą. Dalis šventės dalyvių buvo patenkinti, pasak jų, kultūringu renginiu. Ir su jais nesutikti negalima. Nebuvo nereikšmingų vedėjų, o ypač politikų kalbų, lėkštų juokelių, dažnai pasitaikančios į provinciją atvažiavusių ir į publiką iš aukštai žiūrinčių atlikėjų arogancijos, alkoholio. Viskas vyko sklandžiai, ramiai, subtiliai ir net, ypač kalbant apie vandens ir ugnies elementus, įspūdingai. Prie to prisidėjo ir dangus, žmones nustebinęs raudonu it kraujas stulpu ir tokiais pat debesimis.

Tegyvuoja prekyba?!

 

Prieš kurį laiką šalies žiniasklaida buvo susidomėjusi istoriniu Mažeikių geležinkelio tiltu, mažeikiškių taip vadintų „vaivorų“ buvusia gyvenviete prie naftos perdirbimo gamyklos, kur buvo siunčiami darbus atlikti gavę „laisvų statybų“ nuteistieji. Lietuvos dienraščių žurnalistų dėmesį patraukė kalbos apie vaiduoklius. Tikrus. Esą prie šių objektų jų būna.

Mažeikiai iš tiesų garsėja vaiduokliais. Tik nebūtinai tikrais. Taip žmonės vadina apleistus pastatus. O jų mūsuose gausu. Vakar rytą Mažeikiuose, Naftininkų gatvėje, šalia turgelio stovinčiame buvusiame  prekybos centro „Norfa“ pastate, nukrito plokštė. Pasak liudininkų, tik vos per metrą nuo žmogaus. Plokštė krisdama išdaužė langą, pažiro šukės, kurios taip pat galėjo sužeisti praeivius ar po jo stogu besibūriuojančius ir laukiančius transporto žmones. Sakoma, kad tai ne pirmas atvejis, kai nuo buvusios parduotuvės krenta detalės. O jų, vos besilaikančių, yra ir dar.

Galvos

 

Pasak vienos dainos žodžių, „vasarėlė jau atėjo“... Tikra vasara. Šilta, gražu ir gera. Žiniasklaida gąsdina neregėtais karščiais, tačiau realybėje, bent jau mūsuose, ne taip ir baisu. Besišypsančią saulutę retkarčiais uždengia vienas kitas debesėlis, padvelkia gaivinantis vėjelis. Smagu.

Nuo gamtos teikiamų malonumų grįžtant į darbinį gyvenimą Mažeikiuose ne taip ir smagu bei gera. Vairuotojų nuotaiką kone porą savaičių drumstė atsiradęs diskomfortas dėl uždarytos pagrindinės miesto pervažos. Su tokiomis kliūtimis susidūrė ir Laižuvos link vykstantieji. Toje pusėje dar dvi geležinkelio pervažos remontuojamos. Negana to, kaip jau kalbėta, kad dėl visiškai nemąstančių (galbūt sąmoningai) buvusių valdininkų pasirinktas, pavadinkim, „piko“ metas, kai padidintas įvažiavimo į senamiestį poreikis, bet dar ir užsitęsę darbai. Dabartiniams Savivaldybės vadovams Rengės geležinkelio ruožo darbus atliekančią firmą „paspaudus“, buvo pažadėta darbus miesto pervažoje baigti viena diena anksčiau, nei buvo numatyta. Padaryta atvirkščiai – darbai užtęsti. Tą pripažino ir atvykę garbūs svečiai, kurie, beje, dar ir patys sutrukdė. O dar kiek sugaišta ruošiantis jų priėmimui. O darbai, kalbama, užtęsti dėl rangovų „nupjauto grybo“: norėta prakišti netinkamas, greičiausiai, pigesnes, medžiagas, tačiau, kelininkams pasipriešinus, teko parvažą perdaryti.

Bendrininkai

Prasidėjo kalendorinė vasara. Šiluma vargina ne tik senelius, ligonius, bet ir jaunimą. Buvusi švietimo ministrė panorėjo pratęsti mokslo metus. Tokio jos įnorio išdava – mokyklose trumpinamos pamokos. Nors ministrė atstatydinta, jos nepopuliaraus vadovavimo pasekmės liko. Įstatymų neatšaukė niekas. Kiekvienas ministras ar kitas valdininkas įveda savo, nebūtinai geras, tvarkas, nepabūdami vykdytojų kailyje. Dažna kaita apkrauna biurokratiniais darbais pavaldžias institucijas. Nors naujos technologijos turėtų spartinti darbą, išeina atvirkščiai – darbuotojai apkrauti kaip niekad. Ypač sveikatos ir švietimo sistemoje.

Naujas požiūris

 

Sekmadienį išsirinkome naują šalies vadovą. Pasikartojo Mažeikių mero rinkimų antrojo turo scenarijus: konservatorių atstovė kone sutriuškinta. Priežasčių neanalizuosime. Tą daro šalies žiniasklaidos priemonės ir politikos apžvalgininkai.

Vaikai

Rytoj gegužės 25-oji –Tarptautinė be žinios dingusių vaikų diena. Ji pasirinkta dėl JAV sukrėtusios istorijos, kai 1979 metų gegužės 25 dieną šešiametis Etan Patz dingo be pėdsakų eidamas į mokyklą autobusų stotelėje, vos už poros kvartalų nuo savo namų. Dingusių žmonių šeimų paramos centro iniciatyva LR Seimas 2006-aisiais įtraukė šią dieną į atmintinų dienų sąrašą. Vaikų dingimas yra reali, dinamiška, didelio masto problema visame pasaulyje. Per metus Europoje dingsta be žinios apie 250 000 vaikų. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje 2019 m. I ketvirtį užregistruota 418 vaikų dingimo atvejų. 90 proc. visų dingusių vaikų sudaro pabėgimai iš namų.

Netrukus, birželio 1-ąją, minėsime Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Ši diena – priminimas visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises. Tai pagrindinė sąlyga kuriant ir formuojant humanišką, teisinę ir dvasiškai sveiką visuomenę.

„Dovanėlės“

Pagaliau Mažeikių valdžioje – pokyčiai. Turime ne tik kitą merą, bet ir naują administracijos direktorių, tiksliau, direktorę. Nors Savivaldybėje šis žmogus dirbęs nėra, tačiau jos politinė karjera ir šios srities patirtis, ne vienus metus būnant Ekonomikos komiteto vadove, leidžia suprasti ir matyti neiškreiptą rajono vaizdą.

Atsakomybė

Pabaigon skuba dar viena gražuolės gegužės savaitė. Nors orai privertė „atsiprašyti“ jau į tolimesnę spintos lentyną padėtų šiltesnių drabužių ir vėl juos išsitraukti (tikėkime, trumpam), bet žiedų spalvų grožis ir taip išsiilgta žaluma gamtoje pranoksta bet kokį diskomfotrą dėl mus palikusios (tikėkime, trumpam) ir dar nesugrįžusios šilumos.

Palikimas

Nauja Savivaldybės komanda pradėjo darbą. Taip jau atsitiko, kad jiems tenka priimti ir nepopuliarius, tačiau dar anos valdžios inicijuotus ir parengtus sprendimus. Įstatymai, įsigaliosiantys nuo gegužės 1-osios, verčia skubėti, todėl ir tarybos posėdis šaukiamas dar šį mėnesį.

Nepopuliarūs ir skaudūs kaimo gyventojams, ypač mažiesiems, mokyklų likvidavimo klausimai. Gerai, kur nors skyriai patiems mažiausiems paliekami. Mūru stoja už išgyvenimą krakiškiai, tačiau viena paguoda, kad jie netoli miesto. O štai ką reikia daryti Pikelių vaikams: Mažeikiai toli, ne ką arčiau ir Židikai, o ten dar ir trankytis kasdien po porą kartų (o tėveliams patiems vežant tai dar ir 4 kartus, nes negi sėdėsi mokykloje su vaiku iki pamokų pabaigos) reiktų akmenuotu ir duobėtu žvyrkeliu.

Įspūdis

 

Pirmasis naujos kadencijos tarybos posėdis – šventiškas. Tai pajuto ne tik nauji ar patirtį turintys politikai, bet ir kiti jo dalyviai. Šventiškas išskirtinai: be pompastikos, liaupsių ir ilgų kalbų, konkretus, atviras ir pakankamai nuoširdus. Išskyrus teisinius aspektus, nelabai panašus į ankstesnių kadencijų „inauguracijas“. Galbūt tai geras ženklas ir ateičiai.

Kitaip susidėliojo ir valdančioji dauguma, tiesa, gali būti, kad dar negalutinė. Viena aišku, kad tris dešimtmečius valdžioje buvę socialdemokratai į ją nepriimti. Dėl ambicijų, savo, o ne rinkėjų norų pildymo. Sugriuvo kurti planai, negelbėjo net nauji žmonės, per kuriuos ketinta vadovauti ir toliau „pumpuoti“ valstybės ir mokesčių mokėtojų lėšas savo išraizgytu voratinkliu. Iki šiol nejudinami Savivaldybei priklausančių įstaigų ir organizacijų darbuotojai, ypač vadovai, dabar jau ne taip ramiai miega. Naujasis administracijos vadovas taip dirbti, kaip iki šiol, tikrai neleis. Daug pasikeis pavardžių. Tik laiko klausimas. O ir iš likusiųjų dauguma privalės pakeisti savo požiūrį į darbą.

Auditas


Mokytojų streiką jau pradedame pamiršti. Tačiau tai nėra reiškinys, kurį reikėtų vertinti kaip vieną iš daugelio sensacijų, nes tai yra vaiko ugdymo aplinkos reiškinys, kuris rodo, jog verta susimąstyti, kokioje terpėje programuojama ateities visuomenė.

Edukologų visuomenė – intelektuali, turinti sugebėti analizuoti, vertinti ugdymo situaciją, puoselėti dorovines vertybes, streiko metu atkreipė dėmesį, kad ji nėra laiminga. Tačiau be išorinio audito neatsirado asmenybių, kurios pasisakytų prieš tokius reiškinius kaip nepotizmas, neracionalus lėšų panaudojimas, konkursų imitacija.  Mokykla – jautri sistema, ją analizuojant reikalingas ir diskretiškumas, ir taktas, todėl ir apie audito rezultatus nėra noriai kalbama. Teigiama, kad trūkumai pradėti šalinti anksčiau, negu pateiktos išvados. Atrodo, kad lobių skrynia, iš kurios galima semti lėšas ir mokėti mokytojams solidžius atlyginimus, nerasta. Matyt, valstybė turės keisti požiūrį į profesijas ir nebeskirstyti jas į vertas atlyginimo bei normalaus jo didėjimo ir tas, kurios neužtikrina elementaraus pragyvenimo lygio, o atlyginimų didinimas – toks menkas, kad jį gavęs žmogus užuot apsidžiaugęs pasijunta pažemintas. Auditas atliktas, dabar žodį turėtų tarti metodinio vadovavimo ir etikos grandys. Jei atsiranda neteisingo lėšų paskirstymo, nepotizmo reiškinių, tai bendruomenė nėra principinga, atsiranda modeliavimas, kad sistema tokia ir išliktų. Tada sunku kalbėti apie iniciatyvumą, pažangą, teigiamą mikroklimatą, teisingą kylančių konfliktų sprendimą.

Kaukės

 

Valdžiai jaučiant vis labiau artėjančią atsisveikinimo dieną, balandžio 14-ąją, kai baigiasi jos galios, nepavyksta nuslėpti blogų emocijų. Užkulisiuose jos liejosi per kraštus jau nuo rinkimų dienos, tačiau ypač tai buvo akivaizdu paskutiniame tarybos posėdyje. Ketverius ir daugiau metų sėdėję su „kaukėmis“ politikai jas nusiėmė jau nesulaukę valdystės pabaigos. Ramesni buvo tik tie, kuriems rinkėjai patikėjo valdžios „vairą“ ateinantiems ketveriems metams.

Tyro oro gurkšnis

 

Paskutinis kovo penktadienis. Štai ir pralėkė pirmasis pavasario mėnuo, nusinešdamas šaltuką, niūrias nuotaikas ir rinkimų atodūsius. Ateina balandis – su gaiviu oro, saulės spinduliais, įnešdamas naują oro gurkšnį į gamtą, širdis, valdžią...

Šiandien senoji valdžia atsisveikina – paskutinis Savivaldybės tarybos šios kadencijos posėdis. Per 4-erius metus, o kai kam ir 8 ar daugiau nuveikta ar bent jau stengtasi nuveikti daug. Dalis visuomenės būtų sutikusi, kad viskas liktų kaip anksčiau. Bet, kas per daug, tas nesveika. Visgi nuveikti darbai valdantiesiems nedavė bilieto toliau tęsti politinę, rajono valdymo, kelionę. Rinkėjai atseikėjo tiek, kiek, matyt, buvo nusipelnyta. Dabar iškelta galva pasitiksime permainas ir tikėsimės, kad bent kartą sėdintys ten, aukštai, pateisins mūsų lūkesčius.

Galva nauja, o kūnas?..

 

Mažeikiai turi naują merą. Galima sakyti, šiek tiek ir seną. Mat šis žmogus rajono vadovo pareigas ėjo prieš kone du dešimtmečius. Dalį kadencijos. Ir išvyko į Panevėžį, vėliau – į Vilnių. Namo, kaip pats sako, sugrįžo prieš rinkimus ir, spėjęs įšokti į jų verpetą, mažeikiškių valia, pamėtėtas iki aukštumos. Gerokai pamėtėtas. Net dvigubai aukščiau už savo konkurentę.

Vieni, tikina, balsavę už jį, prisiminę jo gerus darbus dirbant Mažeikių naftoje, Termofikacinėje elektrinėje, kiti girdėję, jog tai geras, teigiamai jį pažįstančiųjų vertinamas žmogus, dar kiti jį rinkosi trečiuoju variantu, nenorėję balsuoti nei už dabartinį merą, nei už jį kritikavusią opozicijos lyderę. Ne veltui sakoma, kur du pešasi, trečias laimi.

Tikėjimas

Vis labiau glostomos šiltesnių saulės spindulių ištirpo paskutinės snaigių liekanos... Nekantriai laukiame iš tolimų kraštų vis daugiau parlekiančių pirmųjų pavasario šauklių, kurie savo giesme jau džiugina širdis ir mėgina praskaidrinti gripo viruso apraizgytą mūsų savijautą. Lengviau atsikvėps kelininkai, nuolatos ne pačiais gražiausiais žodžiais keiksnojami dėl nevalytų nuo sniego kelių. Nors jie turbūt neprastesne pusiau rusiška kalba bus minimi dėl gausėjančių bei didėjančių duobių važiuojamojoje dalyje. Lengviau atsikvėps ir paprastas žmogelis, kurį šildymo išlaidos ne tik privertė apriboti maisto racioną, bet ir įgalino sapnuoti jokiuose sapnininkuose neišaiškintus košmarus.

Nauja – sena

 

Praūžė rinkimai. Nors šiemet jie vyko kitaip nei anksčiau. Ir ne tik dėl gausesnio rinkėjų skaičiaus. Rezultatų tendencijas būdavo galima matyti beveik nuo pradžių. Šiemet ir prognozuoti buvo sunku. Niekas nesitikėjo, kad viena skaitlingiausių partijų taip žemai kris. Niekas nesitikėjo, kad konservatoriai taip aukštai iškils.

Su pavasariu!

Už langų jau žvalgosi ankstyvas pavasaris. Pagaliau jau galime nebesirengti šiltų storų rūbų, megztinių bei vaikščioti apsitūtulavę šalikais. Gimtinėn jau grįžo paukščių, smagiai uždainavo giesmininkai, nepastebimai ištirpo sniegas ir pabudo visa gamta.

Daugeliui žmonių pavasaris asocijuojasi su laisve ir laime. Rytais vis dažniau pažadina ne smarkaus ir šalto vėjo gūsiai, bet saulės spinduliai, atsargiai pasibeldę į langą. Po nuobodaus ir tamsaus žiemos laikotarpio, kuris visada atrodo be galo ilgas, atsibundame ir keliamės su visiškai kitokia ugnele. Intuityviai jaučiame naujų jėgų antplūdį, tikimės, kad šiandien nuveiksime ką nors neįtikėtino ar bent jau labai linksmo ir gero… Apsivelkame pačius lengviausius ir patogiausius drabužius, kažkaip kitaip į save pasižiūrime veidrodyje, nes norime būti tokie pat gražūs ir jauni kaip šis pavasaris.

Biudžetas

Daugelis mažeikiškių pastebi ir kiekvienas jau galime pajusti, kad praktiškai viskas, kas šiandien vyksta mūsų krašto gamtoje, pranašauja nenumaldomai artėjantį pavasarį. Vis garsiau gieda zylės, dalis paukščių skraido poromis, vartosi, džiūgauja ir pradeda savo vestuves. Socialiniuose tinkluose jau dalijamasi sugrįžtančių pilkųjų žąsų nuotraukomis. Netrukus susprogs lazdynų žirginiai... Gal šiek tiek per anksti, bet užtat smagu.

Pavasarėja...

 

Rytoj – Vasario 16-oji – šventė, kai prisiminsime sudėtingą, bet garbingą savo krašto istoriją. Rinksimės į renginius, kur turėtume jausti tautos širdžių vieningą plakimo ritmą, dainuosime patriotines dainas, sakysime oratoriškas kalbas...

Na, o iki to – kasdienybė. Pilka. Gal tik paįvairinta rinkimų laukimo dvasia. Nekokia. Kandžiojamės it pikti šunys. Net ten, kur visiškai nėra jokio pagrindo. Keista, kai išsilavinę ir užimantys atsakingas pareigas žmonės vieni kitus kaltina absurdiškais dalykais, tokiais kaip reklaminių plakatų plėšymas. Ir pliekiasi išsijuosę socialiniuose tinkluose, kol vėliau paaiškėja, kad tas niekadėjas – blogas oras, labai greitai patikrinantis plakatų kokybę. Neišlaikė egzamino spaustuvės, išleidusios gaminius, kokybe prilygstančius tualetiniam popieriui.

Sūkury

 

Štai ir kalendorinė žiema jau skuba pabaigon. Ne tokia ir baisi ji buvo. Nebent dar parodytų savo nagus pasitraukdama. Tačiau dėl sniego pridarė nepatogumų. Ypač tai galima pastebėti Mažeikiuose. Čia nei gatvės, nei keliai nepravažiuojami. Ne vieną, ne dvi valandas ir net ne dvi paras. Jau kuris laikas. Giriamės turėdami naują techniką, bet kažkodėl ji stovi vieno UAB`o kieme. Gal ruošiamasi kaip posovietiniu laikotarpiu – prichvatizuoti? Juk ūkyje „susigadys“, kai baigsis kadencija.

Ne geresnė padėtis ir su šaligatviais. Jų grandymo garsą galima išgirsti tik prie privačių įmonių ir organizacijų pastatų, laiptų. Kitur eik nors ropom, atsakingiems asmenims dzin.

Žiema nesitraukia

Jau apsipratome, kad aplinkui daug sniego. O kadenciją baigė pirmasis šių metų mėnuo. Dangų dažnai uždengia tankūs debesys arba nepermatoma ūkana. Krituliai, sniegas, lijundros ir besikeičiantys vėjai neleidžia atsipalaiduoti kelių tvarkymo tarnyboms, tačiau gyventojai pastebi, kad šiais metais gatvės ir šaligatviai dažnai palikti likimo valiai, dėl to nuolatos patiriama visokių rūpesčių bei nepatogumų.

Nenumaldomai artėja dar vieni savivaldos, o vėliau LR prezidento rinkimai, todėl nuo „saldžių ir spalvotų“ pažadų, priekaištų arba kaltinimų vieni kitiems jau „kaista“ įvairūs informaciniai portalai, televizijos ir net „Feisbukas“. Visoje šitoje „šiupinynėje“ vėl sunku įžvelgti ką nors naujo: kažkas vėl „pabudo“, o kitas „žino“ trumpiausius kelius į šviesų ir sotų rytojų, trečiasis „tikrai“ sugrąžins po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius...

Įpusėjo žiema

      Žiema baltu drabužiu apvilko visą Lietuvą. Kiekvienas šalies kampelis paskendęs žiemos pasakoje. Apsnigti miškai, laukai, sušalę upeliai ir šaltiniai. Gamta, žiema ir šaltis mums kasdien dovanoja išties pasakiškus vaizdus. Po balta paklode paslėpti miškai ir šalčio sustingdytos ledo skulptūros puošia įvairius Lietuvos kampelius. Ne išimtis ir mūsų kraštas. Kokio tik meno nesukuria gamta, todėl niekas turbūt nepaneigs, kad kuriamas gamtos grožis nuostabus.

Trapumas

Štai ir įpusėjo lietuviška žiema. Kai kuriuose namų languose vis dar matyti, o vakarais dar šviečia kalėdiniai papuošimai. Matyt, žmonėms trūksta jaukumo ir nerūpestingos nuotaikos, kai nereikia galvoti apie varganą, pilką kasdienybę.

Jau jaučiame pamažu ilgėjančią dieną ir mėgaujamės vis šviesesnias rytais. Orai dabar labai permainingi ir nenuspėjami, bet tai galima išnaudoti mažiems žiemos malonumams. Jei nėra galimybių pakeliauti kur nors toliau, tai galima nusilipdyti senį besmegenį, susirasti senas rogutes arba slides. Galima visai nieko neveikti, o tik stebėti, kaip gražiai iš dangaus leidžiasi snaigės ir pamažu apkloja miestą. Tokia ramybė labai trapi, bet dažnam žmogui ji labai reikalinga. Ar vertiname tai?

Powered by BaltiCode