Dabar vis rečiau ir rečiau siunčiame bei gauname šventines ar progines atvirutes, nes jas jau beveik išstūmė kitokios pasveikinimo formos. Visgi dar visai neseniai tai buvo pagrindinė ir graži pasveikinimo priemonė. Kažkas tokias atvirutes saugo kaip relikvijas, kiti kolekcionuoja, o treti prie jų per daug neprisiriša ir labai nesaugo. O juk kiekviena atvirutė turi savo istoriją.

Jau kurį laiką Mažeikių muziejuje veikia tikrai unikali paroda „Degtukų dėžučių etiketės – mažoji grafika“ (iš Mažeikių muziejaus fondų). Šio projekto sumanytoja ir autorė yra muziejininkė Aldona Butkuvienė. Po parodos atidarymo į muziejų savo kolekcijas pristatė ir kolekcininkai Pranas Šilgalis bei Dalia Bliudžiuvienė, o tai šią ekspoziciją padarė tik dar įdomesnę ir vertingesnę.

Adentas – gražiausias ir prasmingas laukimo metas, o maža žvakės liepsnelė mus sutelkia rimčiai ir susikaupimui. Kiekvieną rytą žvakės uždegimas Mažeikių lopšelio-darželio „Delfinas“ „Ančiukų“grupėje vaikus padrąsindavo naujiems geriems darbams. Uždegėme Gerumo, Meilės, Laukimo ir Vilties žvakes savo sieloje.

Nebe pirmus metus Mažeikių nakvynės namuose prieš pat Kūčias – gruodžio 23-iąją – rengiama simbolinė Kūčių vakarienė, kurioje dalyvauja šios įstaigos personalas ir gyventojai. Pasak Nakvynės namų direktoriaus Antano Krivicko, susirenkame čia pabūti kartu, pakalbėti apie savo bėdas ir šiaip pabendrauti.

Lietuviški pieno baltymo pluošto ar alijošiumi prisotinti drabužiai, išmanus žvejybos sonaras, papildytos realybės knygelės vaikams, išmaniosios termožaliuzės – jau ne naujiena. Ką unikalaus šiemet sukūrė ar pristatė rinkai lietuviai? Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) siūlo susipažinti su kasdienai pritaikomų, šių metų įdomiausių lietuviškų inovacijų apžvalga.

Nežinau kodėl, bet tą angelą dažnai sapnuoju. Gal atmintyje įsirėžęs vaikystės bažnyčios paveikslas, kurį vis rodydavo mama, primindama, kad ir aš turiu savo angelą sargą. Paveikslas buvo didelis, kabojo aukštai palubėje, virš šoninio altoriaus, ir vaizdavo siauru liepteliu einantį vaiką, lydimą jauno sparnuoto angelo. Abu basi, gražūs.

Vienas bičiulis kartą gražiai ir teisingai pasakė: reikia mylėti ir gerbti kasdienybę. Suprask, visur ir visada būk, elkis ir atrodyk taip, kaip pats nori, kad kiti apie tave galvotų ir kalbėtų.

Domas Boguševičius, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojas

Per dvylika metų nuo 2004-ųjų iki šiemet istorijos valstybinį brandos egzaminą laikančiųjų skaičius sumažėjo nuo maždaug 17,5 iki 10 tūkstančių. Todėl totalitarinio patriotizmo šalininkai šaukia: „Istorijos egzaminas turi būti privalomas!“ Panašu, kad jie nuoširdžiai tiki galimybe biurokratinės prievartos ir kontrolės priemonėmis atkurti disciplinos prestižą ir sustiprinti patriotinius jaunimo jausmus.

Nebūk naivus kelyje sąjunga (NNKS), matydama, kad taika tampa vis trapesnė sąvoka pasaulyje bei mūsų aplinkoje, 2017 metais skelbia akciją „Mums reikia taikos“.

Prieš adventą Romos katalikų bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus Vatikane priėmė pasaulio dvasininkijos ir kilmingų pasaulio organizacijų atstovus. Piligriminėje kelionėje į Vatikaną kaip Lietuvos atstovas dalyvavo mažeikiškis, šv. Adalberto ordino garbės riteris, komturas Kazys Strazdauskas.

  Gruodžio 16 dieną Mažeikių Sodų pagrindinėje mokykloje vyko tradicinė popietė – „Advento skaitymai 2016“, kurios idėją pasiūlė bibliotekininkės Ilona Dvarionienė ir Eglė Jokubauskienė.

Artėjančios šventės neretai tampa tikru galvos skausmu šeimininkėms, ant šventinio stalo bandančioms suderinti tradicinę ir šiuolaikinę virtuves. „Kūčių stalas turi daugybę simbolių ir prasmių, tačiau net ir senosios receptūros neretai patobulinamos naujais ingredientais. Pavyzdžiui, tradicinės pupelės, žirniai keičiami į avinžirnius, lęšius, o patiekalai  pagardinami įvairiais daigais, bolivinių balandų ar ispaninio šalavijo (čija) sėklomis. Pats seniausias patiekalas - Kūčia -  šiandien taip pat turi dešimtis skirtingų variacijų“, – teigia „Bernelių užeigos“ gamybos vadovė Rasa Vasiliauskaitė.

Dar prieš prasidedant adventui, laukdami Jėzaus gimtadienio, mes šeimoje pasigaminam advento kalendorių. Jame – kiekvienai advento dienai surašytos gerų darbų užduotėlės. Močiutei labiausiai patinka, kai užduotėlės siūlo padaryti gerą darbą jai: vienais metais padarėm siurprizą, iškepdami močiutei pyragą, kitais metais slapčia papuošėm Kalėdoms jos kambarį. Būna užduotėlių ir visai šeimai – tai drauge papuošti eglutę ar, iškepus sausainių, nuvežti prie bažnyčios ir išdalinti elgetaujantiems.

Akcijos „Vaikų svajonės“ sumanytojai šiemet viršijo savo pačių lūkesčius – beveik 13 tūkstančių vaikų iš visos Lietuvos jau džiaugiasi gavę išsvajotas dovanas. Iki Kalėdų planuojama įgyvendinti dar kelių šimtų sunkiai gyvenančių vaikų svajones – tuomet bus išpildytos visos šiemet pasirinktos vaikų svajonės, iš viso jų – 13 131. 

Apdovanojimai skirami:

⦁ Už geriausią piešinį savo amžiaus grupėje – Ernestai Šneideraitytei, Mažeikių Gabijos gimnazijos mokslaivei;

⦁ Jauniausiam dalyviui už aktyvumą – Kauno r. Ilgakiemio mokyklos-darželio vaikams;

Ukrinai–gatvinis kaimasMažeikių rajone, 5 km į rytus nuoŽidikų, šalia kelio Mažeikiai–Skuodas, kairiajameVarduvoskrante, tiesKvistėsžiotimis. Iš čia kilę nemažai žinomų žmonių, čia saugomas akmens meistro Stepono Gailevičiaus atminimas, kultūros paveldo objektai.

Kaimo istorija

      Kaip rašoma virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje, pirmieji rašytiniai duomenys apie Ukrinus yra XVI a. 1585 m. birželio 17 d. buvo įvykdytas Grigorijaus Ukrino prašymas ir apžiūrėti seni žemės riboženkliai palei Varduvos ir Kvistės upes. Iš kito, 1593 m., dokumento galima įsitikinti, kad prie Kvistės buvęs Ukrino dvarelis vadinosi Pavarduvys. XVI a. pabaigoje minimos pavardės Ukrinas, Ukrinaitis, Ukrinovičius. XVII a. Pavarduvio dvarelis nuo savininkų pradėtas vadinti Ukrinais.

Įvairiai susiklostė gyvenimas toli nuo namų jau milijonui lietuvių. Ieškodami geresnio bei sotesnio gyvenimo savęs įprasminimui ir savirealizacijai, jie paliko gimtus namus.

„Būdas žemaičių“ savo pašnekovų klausė: „Kas turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad jie sugrįžtų?“

Viktorija ir Marius Sabeckai (Norvegija)

Turėtų pasikeisti požiūris į žmogų, didesnė pagarba dirbančiam ir nesvarbu, kokias pareigas jis užima. Antra, atlyginimo ir paslaugų/prekių santykis. Galų gale reikalingos paprastos šypsenos, o ne tik neigiamos emocijos. Besąlygiškas ir vienodas įstatymų laikymasis, o ne, kaip dažniausiai būna: „Turiu pinigų ir esu teisus.“

Sunku sugalvoti geresnį laiką, kai kartu su ramiu snaigių šokiu šventiniame danguje gali pamatyti dar ir... angelus.

Žmonės nuo seno tikėjo angelais, jų galiomis ir šventa misija padėti. 2003 m. leidykla „Naujoji Rosma“ išleido „Angelų knygą“, o kiek dar žinome populiarių kūrinių, kuriuose „gyvena“ šie mistiniai dangaus sutvėrimai. Pasaulyje rasite sukurtą ne vieną kino filmą arba populiarias dainas (Kelly Family „An Angel“, 2006 m.) su tuo pačiu pavadinimu „Angelas“. Savo repertuare dainas turi ir lietuvių atlikėjai: Taja – „Angelas baltas“, „B`avarija“ – „Angelai“, Romas Dambrauskas – „Angelas“, Eglė Jurgaitytė – „Angelas“ ir pan.

Naujųjų paminėjimui kasmet ieškome įdomių vietų ir neužmirštamų patirčių – juk sakoma, kad kaip sutiksime Naujus metus, taip juos ir praleisime. Štai vienus įsimintiniausių įspūdžių garantuoja šventės svetur. Apie tai, kaip Naujieji švenčiami skirtinguose Europos miestuose, pasakoja Edmundas Pavlovas, patyręs keliautojas ir tarptautinių kelionių autobusu organizatoriaus „Eurolines“ vadovas.   

Dvejus metus trukę tarptautinės siuntų pristatymo bendrovės „DPD Lietuva“ valdytojų – bendrovės „GeoPost“ – bandymai sukurti inovatyvius būdus pristatyti siuntas pasiekė sėkmingų rezultatų – siuntinius jau galima pristatyti ir bepilotėmis skraidyklėmis.

Prieššventiniu laikotarpiu verslo rengiamos gerumo akcijos, dalinama labdara – puikios iniciatyvos, tačiau nepakankamos siekiant tapti tikrai socialiai atsakinga įmone (SAĮ). KTU Apskaitos katedros docentė Alfreda Šapkauskienė teigia, kad socialiai atsakingu tampama tik tada, kai investicijos į visuomenės gerovę nėra vienkartinis, o nuolatinis procesas.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, kone 62 proc. Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 55-eri, gyvena po vieną. Tačiau vienatvė paliečia visas amžiaus grupes: tyrimai rodo, kad jauni žmonės ją išgyvena dar giliau nei vyresni. Ypač vienatvė išryškėja per šventes – tai rodo ir skambučių pagausėjimas pagalbos telefono linijose, ir padidėjęs žmonių, išgyvenančių nerimą, depresiją, besikreipiančių pagalbos į psichologus, skaičius.

 Atrodytų, kad smulkiųjų paslaugų teikėjų dabar prireikia vis mažiau, o jų perspektyvos – vis niūresnės. Nes rankų darbą jau seniai beveik visose srityse pakeitė serijinė gamyba, o ir remontuoti žmonės savo daiktus ryžtasi vis rečiau – geriau perka naujus. Tačiau vis dar yra nišų, kur toks darbas nepakeičiamas. Viena iš jų – siuvimo paslaugos.

Tam, kad tikrai pažintumei naują šalį ar vietovę, apie kurią galbūt esi girdėjęs tik iš kelionių žurnalų ar pasakojimų, neužtenka keleto dienų ar net ilgų atostogų. Net ir nusiėmus turisto kepurę bei įsimaišius į vietinių kasdienį gyvenimo ritmą, keliautojo akis tesugers dalį neatrastos vietos grožio. Jeigu jis bus akylas, galbūt jam pasiseks apčiuopti vietovės dvasią, tačiau namo jis grįš, kaip ir kaskart, surinkęs įspūdžius ir prisiminimus kaip pabirus trupinius. Visgi svarbiausia, jog jis bus turėjęs galimybę pajusti naujos, keistos vietovės savastį, kad ir kaip toli ar arti jo namų ji būtų. Štai tokios mintys mane dar lėktuve apėmė grįžtant iš trumpos kelionės po Hagą. Prieš keletą mėnesių į Olandiją vykau ne kaip turistė. Tačiau pasirūpinusi kitais reikalais buvau pasiryžusi skirti laiko atradimams naujame mieste, kuriame tuomet lankiausi pirmą kartą. Ilgi pasivaikščiojimai ir geriausi bičiuliai – žemėlapis bei fotoaparatas abiejose rankose, štai kaip aš atradau Hagą, Olandijos antrąją sostinę.

Reikia keisti normas, kaip jaučiamasi darbo vietoje ir nebijoti iškelti to į viešumą – jei liūdna ar graudu, reikia bandyti parodyti net ašaras. Taip LRT RADIJUI sako „Jaunimo linijos“ Vilniaus padalinio vadovas psichologas Antanas Grižas. Anot jo, susiduriant su sunkumais, nereikia iš savęs tikėtis 100 proc. efektyvumo, jo pakanka 50–60 proc.

Yvan Gastaut – Monake gimęs šiuolaikinis prancūzų istorikas, dirbantis Nicos universitete. Prancūzijoje jis žinomas kaip migracijos ir... futbolo ekspertas. Y. Gastaut yra vienas svarbiausių savo srities akademikų Europoje. Neseniai Y. Gastaut viešėjo Lietuvoje ir dalyvavo Prancūzų instituto organizuotoje konferencijoje apie migraciją. Su juo kalbamės apie, pabėgėlių krizę, migraciją ir identiteto problemas Europoje.