Sutuoktiniai psichologo kabinete

 

Gyvenant poroje neišvengiamai kyla įvairiausių nesutarimų. Darnų poros gyvenimą dažnai sujaukia sutuoktinių lūkesčių neatitikimas, nuomonių išsiskyrimas svarbiais gyvenimo klausimais, anksčiau patirtos nuoskaudos ir daugybė kitų dalykų. Natūralu, kad visa tai veikia poros gyvenimą, kuris ilgainiui apkarsta abiems. Nors meilė – galinga jėga, būna situacijų, kai jos nebepakanka tam, kad būtų įveikti sunkumai. Ne visada du vienas kitam svarbūs žmonės yra pajėgūs savarankiškai atsisakyti praeities nuoskaudų, asmeninių principų ir drauge su nauja viltimi kilti rytojui.

Ko niekaip nepakeisime

 

Uostamiesčio aikštėje, toli, prie Viduržemio jūros, ratas po rato sukasi švytinti Kalėdų karuselė. Atrodo, tuščias, tik dėl vaizdo jos suktinis, nes arkliukai kinkuoja be raitelių, vienui vieni – vaikų nėra, galbūt dar ne laikas ar nė nenumatyta, nepritaikyta. Bet kvapą užgniaužia, lyg išvydus ką nors neprieinama žmogiškam žvilgsniui. Juk šimtą metų nemačiau gyvos karuselės, paskutinioji – dar Jaunimo sode Vilniuje, išgaravusi kartu su sodu ir tarybų valdžia. Ir, aišku, su visu jaunystės saldumu.

Politologas V. Vobolevičius: šeimų organizacijos turėtų siekti didesnio sutelktumo

Visas Lietuvos šeimos politikos srityje veikiančias nevyriausybines organizacijas (NVO) vienija nuoseklesnės šeimos politikos bei geresnių sprendimų šeimos politikos srityje siekis.

Mokslininkai savo ruožtu teigia, kad politikos klausimus reikšmingus šiuo metu gali padaryti aktyvi pilietinė visuomenė. Taigi daugelio reikšmingų pokyčių šeimos politikoje galima pasiekti efektyvios šeimų NVO advokacijos dėka. Tam organizacijos privalo gilinti gebėjimus komunikuoti problemas bei prisidėti prie sprendimų formulavimo įstatymų leidyboje.

Nestandartinė pora – arfa ir fleita

Arfos ir fleitos, AISTĖS BALIUNYTĖS ir VYTENIO GURSČIO, duetas H2F gyvuoja jau trejus metus. Gruodžiui įpusėjus jaunieji muzikai, kurių talentas kasdien vis labiau skleidžiasi, surengs koncertą.

A. Baliunytė šiandien – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro arfininkė, šiais metais magistro laipsnį apgynusi Nacionalinėje Paryžiaus muzikos konservatorijoje (CNSMD de Paris), profesorės Isabelle Moretti klasėje, kur 2016 m. įgijo bakalauro diplomą. Arfininkė yra daugybės tarptautinių konkursų laureatė, prizinių vietų laimėtoja, tarptautinių festivalių dalyvė, žymių fondų stipendininkė. A. Baliunytė – vienintelė Lietuvoje arfininkė, įrašiusi ir išleidusi kompaktinę plokštelę. Tai įvyko 2008 m. merginai bendradarbiaujant su Japonijos kompanija „King International Inc.“ 2011-aisiais už pasiekimus A. Baliunytė apdovanota Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Kalėdos tremtyje: tikėjimas ir papročių puoselėjimas

Pradėjome susikaupimo ir rimties laikotarpį – Adventą, kuomet tikintieji laukia Jėzaus gimimo akimirkos ir ruošiasi jai. Tai laikas, skirtas apmąstymams, įvertinti per metus nuveiktus darbus. Rodos, mums Adventas yra įprastas ir kiekvienais metais pasikartojantis. Tačiau būta ir kitokių Advento laikotarpio išgyvenimų bei patirčių.

Tikriausiai buvę tremtiniai sutiks, kad tremtyje Adventas, galima sakyti, tęsėsi ištisus metus, nes žmonės kiekvieną dieną laukė šviesios vilties ir naujo gyvenimo pradžios. Įdomu, ar tremtiniai, patyrę netektis, praradimus bei gyvendami nuolatiniame sielvarte ir skausme, laikėsi senovės papročių?

M. Mikutavičius – apie vaikystės Kalėdas ir ko po eglute laukia jo sūnus Majus

 

Paklaustas apie savo vaikystės Kalėdas, dainininkas Marijonas Mikutavičius pasakoja ilgą ir gražią istoriją. Jis taip pat išduoda, kokios dovanos labiausiai bijodavo būdamas vaiku ir kokią nesąmonę yra gavęs jau suaugęs. Atlikėjas atskleidžia, ką po eglute tikisi rasti jo pustrečių metų sūnus Majus bei kodėl šiemet žiemą jis rengia tik vienintelį koncertą arenoje, rašoma pranešime spaudai.  

Nusiminusi siela

Kažkas beldžiasi mano viduje. Kažkas prašo atkreipti dėmesį. Kažkas yra apleistas ir užmirštas. Kažkas tyliai verkia. Kažkas nematomas sudejuoja giliai viduje. Kažkas virpa paliktas vienas. Kažkas vienišas meldžiasi Dievui. Be manęs. Be mano sąmoningo pasirinkimo. Mano siela, glūdinti manyje, laukia kada aš ją pajusiu. Ir tada, kai savo sielą pajuntu, suprantu, kad ji yra neatskiriama nuo mano suvokimo, neatskiriama nuo mano esybės – ir kai ji meldžiasi – meldžiuosi aš.

Sąžinė – draugė, pagalbininkė ar... priešas?

 

Kasdienoje palyginti dažnai vartojame žodį „sąžinė“. Sakome – „mano sąžinė rami“, „švari sąžinė“, „žmogus be sąžinės“, sąžinės balsas“, „sąžinė neleidžia“ ir t. t. Sąžinė ilgus amžius buvo svarstymų ir susidomėjimų objektas. Akivaizdu, kad vieni žmonės panašiose situacijose elgiasi vienaip, kiti kitaip. Vėliau, bandant suprasti vieno ar kito žmogaus elgesį, ištariamas nuosprendis – elgėsi pagal sąžinę ar prieš ją. Taigi, žinome, kad toks „vidinis mechanizmas“, „vidinis balsas“ žmoguje veikia. Kaip ir kodėl?

Kuo naudinga vienatvė

Nemažai žmonių nuoširdžiai baiminasi vienatvės, tačiau vienumoje praleistas laikas, ypač keliaujant, gali būti išties prasmingas ir grąžinti jėgas. Leidyklos VAGA neseniai išleistoje „The New York Times“ kelionių skilties autorės Stephanie Rosenbloom knygoje „Vienumos metas“ (2018 m.) atpasakojami vienumą branginusių menininkų, rašytojų ir novatorių įspūdžiai ir kelionių po keturis žavingiausius pasaulio miestus – Paryžių, Florenciją, Stambulą ir Niujorką, istorijos.

Ką reiškia gyventi savo gyvenimą?

Ruošdamasi į darbo susitikimą su mažai pažįstamais žmonėmis keliskart persirengiu, kruopščiau nei įprastai pasidažau blakstienas, nors namuose prie savo vyro visai puikiai jaučiuosi ir susivėlusi, apsimovusi ne pirmo švarumo sportines kelnes. Kuo mažiau saugi situacija, tuo geriau norisi atrodyti. Arba, štai, netaktiškas, grubesnis kokio nors mažai pažįstamo asmens komentaras gali suktis mintyse ir sugadinti visos dienos nuotaiką. Dar vienas panašus pavyzdys – šeimoje juokaujame, kad kviestis svečius „apsimoka“ jau vien dėl atsirandančios progos idealiai susitvarkyti namus. Kažkokiu mistiniu būdu mintis apie kitus savuose namuose paskatina ryškiau pamatyti vaikų nučiupinėtus langų stiklus ar antros dienos maisto trupinius po stalu, ir neduoda ramybės.

Žinau, ką reiškia, kai nesulauki pagalbos. Nenoriu, kad tai patirtų kiti

Vilnius, koncerto pabaiga, arenos koridoriuje spaudžiasi žmonės. Vyras remia merginą prie stalo, ji šaukia. Visi mato, bet apsimeta, kad ne. Jos ginti stoja nepažįstama mergina – jaunesnė, mažesnė, bet jaučianti, kad turi padėti. Kad taptų ta mergina, Justinai teko išgyventi tėvo smurtą prieš mamą, įveikti miego sutrikimus ir panikos priepuolius. Tai jos istorija apie siekį sukurti saugesnę visuomenę.

Kad neatsitrenktum į plikų plytų sieną

 

Kiekviena mūsų pradžia, kiekvienas darbas turi vienokį ar kitokį interesą, mes tokie esame, mūsų tokia prigimtis. Žmogus, kad ir ką darytų, daro dėl ko nors. Dažnai dėl materialinės gerovės. Sakoma, tik Dievas veikia veltui, o žmogaus veiksmas, net ir pats nekalčiausias, net motinos, besirūpinančios savo vaiku, nevisiškai veltui atliekamas.

Troškimas gyventi, žinant, kad mirsi. Pokalbis su psichoterapeutu R. Petroniu

 

Artėjant dar vienų metų pabaigai ne vieną aplanko mintis apie nenumaldomą laiko tekėjimą. Apie gyvenimo pabaigą, fizinio kūno dūlumą, užmarštį ir... visos mūsų egzistencijos prasmę nebūties akivaizdoje. Kiekvienam su tokiomis mintimis tenka dorotis savaip. Žymus rusų rašytojas Levas Tolstojus, apie penkiasdešimtuosius gyvenimo metus susidūręs su mirties klausimu, patyrė didžiulę dvasinę krizę, kuri apvertė jo paties ir daugybės kitų žmonių gyvenimą. Austrų rašytojas Stefanas Zweigas biografinėje esė apie L. Tolstojų rašo, kad, susidūręs akis į akį su Nieku, L. Tolstojus pasiryžo daryti žmones geresnius. Žinojimas, kad mirsime, regis, turėtų apversti aukštyn kojomis mūsų gyvenimą, tačiau gyvename toliau, kartais ištverdami net ir neįmanomas sąlygas – toks stiprus tas noras gyventi!

Draudimas kalbėti apie savižudybes neatitinka pasaulinių rekomendacijų

 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto surengtoje diskusijoje paaiškėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo pataisos dėl informacijos apie savižudybių ir bandymų nusižudyti atvejus neatitinka Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų. Pataisas priėmę politikai nesitarė nei su psichologais, nei su žurnalistais.

Kokios pagalbos reikia išgyvenančioms krizinį nėštumą

„Atsidūrusieji krizėje netiki, kad jų situacija gali pasikeisti. O mes iš patirties žinom, kad beveik visais atvejais vaikas atsineša kraitį ir naujų galimybių, apie kurias tie žmonės net nenutuokia“, – šypsosi Zita Tomilinienė, Krizinio nėštumo centro vadovė. Per penkerius organizacijos gyvavimo metus į centrą kreipėsi daugiau nei tūkstantis moterų. Daugiausia – tų, kurios išgyvena neplanuotą nėštumą ir svarsto jo nutraukimą.

Kodėl įvyko karas?

Šių metų pabaiga visoje Europoje buvo pažymėta gausiais renginiais, skirtais paminėti Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-metį. Šio karo priežastys – mįslingos. Bet tuoj po jo žymusis psichoanalitikas S. Freudas, kaip ir didis prancūzų mąstytojas H. Bergsonas (ir daugybė kitų) ėmė kalbėti apie tai, kad karo ištakos – tam tikri psichinio ir dvasinio pobūdžio procesai, vykstantys kiekviename iš mūsų. Šalia politinių ir ekonominių karo priežasčių yra mūsų vidus.

Vaikų dienos centro savanorė: draugystė – iššūkis

 

Pokalbis su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Vaikų dienos centro „Vilties angelas“ savanore Migle Stanevičiūte. 

Kaip pradėjai savanoriauti?

Pradėjau savanoriauti prieš trejus metus, kai studijavau M. Romerio universitete pirmame kurse. Vienoje paskaitoje dėstytojas papasakojo apie įvairias įstaigas, o paskui mes, studentai, į jas ėjome. Jis kalbėjo apie „Vilties angelą“, ir tai mane sudomino... Pagalvojau, kad esu pirmakursė, turiu laisvo laiko, niekur nedirbu ir noriu pabandyti savanoriauti. Kartu su dėstytoju atėjom į „Vilties angelą“ ir man labai čia patiko. Pradėjau visko klausinėti. Vėliau susitikau jau konkrečiai susitarti dėl laiko, kada galiu ateiti pas vaikus.

Vaiko skausmas tėvams išsiskyrus. Kaip jį atpažinti ir kaip padėti?

 

Iki šiol nemaža visuomenės dalis dar mano, kad po skyrybų vaikui nereikalinga pagalba, kad jis pats susitvarkys ir užsigydys patirto skausmo padarytas žaizdas.
„Išties tėvų skyrybos vaikui sukelia skausmingų išgyvenimų, kurie vėliau gali sukelti dar sunkesnių pasekmių“, – teigia Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ psichologė, nuo 2013 metų dirbanti su vaikų grupėmis, Veronika Klimenkiene.

Vieną rudens vakarą

Nieko nėra jaukiau kaip ūžianti, žaižaruojanti vėjuotą rudens vakarą krosnis. Prietemoj išgirsti lyg kieno žingsnius, pamatai, kaip, blykstelėjus kambary šviesai, į kampus subėga keisti, paslaptingi šešėliai. Pakeli nuo ąžuolinio stalo storais viršeliais knygą ir bandai atspėti, ar ilgai dar bels į stiklus šiaurys vėjas. Verti knygos lapus, o raidės – didelės didelės – juda vakaro šviesoj. Skaitai ir girdi žodžių polifoniją. Ir staiga pasakai kažką gražaus. Tik – tyliai tyliausiai. Balsas skaidrus – lyg giliausiam dzūko šuliny vanduo.

Psichologas: baimė – vidinis signalas apie galimą grėsmę

 

Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją? Psichologas ir psichoterapeutas JUSTINAS BUROKAS teigia, kad bebaimių žmonių praktiškai nėra.

Koks yra suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikams? Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti? Apie tai – šis interviu su „Žmogaus studijų centro“ partneriu, psichologu ir psichoterapeutu Justinu Buroku.

Arturas Swanas neabejoja: kiekvienas turime savo galimybę

 

Sveikos gyvensenos iniciatyvos „Motyvuoti atletai“ įkūrėjas, sveikos mitybos specialistas Arturas Swanas įsitikinęs – valios pastangomis žmogus gali pakeisti savo gyvenimą. Reikia tik… pradėti ir nenuleisti rankų, ypač tuomet, kai įgūdžių nėra, o rezultatų norisi greitai ir akivaizdžių.

Dainininkas Vudis: savo gyvenimą reikia ir galima valdyti

 

Muzikiniame televizijos realybės šou projekte išgarsėjęs dainininkas, grupės DAR narys Arvydas Martinėnas-Vudis atvirai kalba apie savo nuopuolius: jis turėjęs rimtų problemų dėl alkoholio ir narkotikų.

Jau septynerius metus be svaigalų ir kvaišalų gyvenantis 34-erių metų vyras džiaugiasi, kad jam savo jėgomis pavykę išbristi iš šito liūno. Tačiau žmonėms, už kuriuos priklausomybės stipresnės, jis patarė nepulti į neviltį: išeitis – specialistų pagalba.

Vaikas yra stebuklas, bet ne šventasis

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūksta karštų ginčų ir diskusijų apie vaikų auklėjimą su „proporcingu“ smurtu ar be smurto. Tai nekelia nuostabos, nes esame posovietinė ir potrauminė visuomenė, kurioje bent kelios kartos išaugo „sovietinės matricos“, akcentavusios griežtą auklėjimą ir dresūrą, sistemoje. Tuo tarpu pasaulis ėjo tolyn: galų gale buvo suvokta, kad vaikas pražysta, kai jo klausomės, norėdami suprasti.

Apie tai laidoje „Republic Talk“ kalba prof. Julija Gippenreiter, Maskvos valstybinio universiteto profesorė, garsi mokslininkė ir talentinga pedagogė, daugybės straipsnių, monografijų, mokomųjų priemonių autorė. Siūlome jos paskaitos „Kiekvienas vaikas yra stebuklas, bet ne šventasis“ atpasakojimą.

Dirbti negalima streikuoti

 

Streikas. Vienose mokyklose jis vyksta, kitose – ne. Kodėl? Juk, ko gero, visi mokytojai vienodai jaučia ore tvyrančią neteisybę. Kokia ji – nėra lengva apibūdinti. Daug dalykų susimaišė – ir pailginti mokslo metai, ir egzaminų darbų taisymo tvarka, ir vadovų kadencijos (juk yra mokyklų, kur vadovai mėgstami), ir etatinis, įteisinęs mokyklų ir mokytojų nelygybę atliekant tą patį darbą, ir beprasmis valandų skaičiavimas, ir neskaidrūs naujo ugdymo turinio konkursai, ir universitetų pertvarka, kur tie patys profesoriai gali gerai rengti mokytojus ne savo mieste, o važinėdami į kitą už šimto kilometrų, ir mokytojų rengimo ateitis... Nė vienas iš šių pokyčių švietimo bendruomenėje nesukėlė teigiamų emocijų. Viešojoje erdvėje plinta epitetas – ABSURDAS. Kodėl?

Kalbėti ar tylėti?

 

1991 m. „Mintis“ išleido Andrė Morua knygą „Esė“. Ten aš perskaičiau tokią istoriją:

„Kartą Šumanas, pakvietęs moterį paplaukioti valtimi ir per ištisas dvi valandas neištaręs nė žodžio, atsisveikindamas pasakė: „Kaip gerai mes vienas kitą šiandien supratome!“

Apie tai mąstydamas gana dažnai vis rasdavau, mano manymu, naujesnių argumentų, naujesnių aspektų. Bene prieš pusmetį pagaliau supratau, koks yra didžiausias būties prieštaravimas. Ne tarp svajonės ir tikrovės, ne tarp jausmo ir proto, ne tarp kūno ir dvasios, o tarp kalbėjimo ir tylėjimo. Niekam apie tai neprasitariau dėl įvairiausių priežasčių. Staiga pajutau, jog pats laikas prabilti. Kas atsitiko? 

Neužgesinti savyje noro bendrauti

Artėjančios šventos Kalėdos vieniems didžiulis džiaugsmas, kai susirenka visa šeima, kitiems – skaudus susitikimas su vienatve, kai atrodo, visas pasaulis nuo tavęs nusigręžęs. Simboliška, kad Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ nauja tradicija gimsta jau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui. Lapkričio 29 dieną „Bendrakeleiviai“ dalyvavusius įvairių grupių veikloje kviečia į pabuvimą „Vakaras sau, su savais“.

Ir visgi – kas tie pinigai?

 

1921 metais kaip reta lyriškai Vladimiras Iljičius Leninas proletarams davė tokį pažadą: kai tik komunizmas ims dominuoti pasaulyje ir auksas neteks savo vertės, kiekvienas gaus po auksinį unitazą. Dvejopas simbolis. Pačios nereikšmingiausios komunistinės visuomenės vietos taptų prašmatnios it buržuazijos rezidencijos. Bet svarbiausia – darbininkų klasė būtų išvaduota nuo žmogiško gobšumo įsikūnijimo – prakeiktų pinigų, kurių sąsają su išange pabrėžė Freudas. Socializmas nurungtų ir diskvalifikuotų kapitalizmą vienu ypu.

Powered by BaltiCode