Reklama 2

Sofija Šviesaitė – negęstanti išminties šviesa

In memoriam

Lietuva, tavo vardas švenčiausias –

Išdidi ir karališka Tu!

Išauginus vaikus, išnešiojus,

Vadinies paskui save sekt.

Šie iškilios amžinos atminties poetės Sofijos Šviesaitės žodžiai atgyja, kai žvelgi į Jos, taip didžios savo kūryba ir mylinčia širdim, gyvenimą.

Ir sekė, ir bėgo, ir kentėjo, ir mylėjo tą Švenčiausią, Dangaus palytėtą, Lietuvą! Tik dėl Jos gyveno, tik Jai save atidavė. Todėl drąsiai galiu sakyti, poetė Sofija Šviesaitė – tai Lietuva!

 

Esame įpratę didžius žmones matyti kažkur toli, nepasiekiamus. Esame įpratę manyti, kad šventieji tik iš šventų paveikslų žvelgia. Tačiau tiesa, kad visa tikra didybė ir tikras šventumas telpa mylinčioj širdy, tokioj mažoj kaip didžios šventos poetės S. Šviesaitės. Ir tą žmogaus gelmių didybę jautėme visi, kuriems nusišypsojo laimė savam gyvenime sutikti poetę. Ir tą Dangaus šventumo grožį juk jau regėjome visi, kurie tik žvelgėme į josios mylinčias akis.

Didžiuojuosi esąs lietuvis, nes ši tauta dovanojo pasauliui didžių žmonių, didžių poetų. Mes esame laimingi turėdami Maironį, Justiną Marcinkevičių, Bernardą Braždžionį, bet, patikėkite manim, tokios gilios kūrybinės minties, prasmės, gelmės poezijos dar neregėjau niekur ir tik atvertęs kuklias poetės S. Šviesaitės knygas išvydau Dangaus galybės paslaptis, Tėviškės sodų baltumą, dangų siekiančius žodžių sparnus, žaliuosius Lietuvos laukus ir pakelės Smūtkelį:

Paskutiniam rožės žiedo lapui

Leisk nukristi ant manų delnų.

Dar laukinių dobilėlių kvapui

Vasara apsaugok nuo šalnų.

Vėjas blaško sūkurius ant kelio,

Baigia giesmę pilkas vyturys.

Tu paklauski kryžkelės Smūtkelio:

Į Gimtinę kelias – kurs, kuris?..

Ne veltui ši Ppoetė yra gavusi ypatingą Popiežiaus Benedikto XVI palaiminimą, apdovanota daugybe poezijos premijų. Lietuva negali jos pamiršti. Kviečiu, prašau, atverskite jos poezijos knygas ir skaitykit ir pamilkit, kaip aš pamilęs myliu vis labiau.

Ir atminkim jos taip didį darbą – knygą „Šaknys“. Juk visam pasauliui atskleista tiesa apie šv. Jono Pauliaus II (Karolio Voitylos) kilmę – istorijos pamirštą mamą Emiliją Kačerauskaitę iš Leckavos, Mažeikių r. Juk žinome, kad dar kardinolas Karolis Voityla, vos tik išrinktas į Petro Sostą, savo kardinolišką pijusę liepė išsiųsti į Lietuvą, į Vilnių, į Aušros Vartus – miestą, kuriame buvo 1906 m. vasario 10 d. palaiminta jo tėvų Karolio Voitylos ir lietuvės žemaitės Emilijos Kačerauskaitės santuoka. Apie tai liudija knygoje „Šaknys“ išspausdintas kun. Eugenijaus Gerulio (JAV) laiškas S. Šviesaitei, kuriame aprašomi kunigo susitikimai ir pokalbiai su šv. Jonu Pauliumi II: „Nuvežiau Popiežiui dovanų lietuvišką Šv. Rašto vertimą <...> šią dovaną priėmęs Popiežius susimąstęs žvelgė į tolimą horizontą ir lėtai ištarė: „Šventasis Raštas lietuvių kalba.“ <...> Vėliau Popiežiaus atsiklausiau, ar Jis Vilniaus Katedroje palaimintų atminimo lentą, kuri būtų toje vietoje, kur susituokė Jo tėvai. Į tai Jis atsakė, kad, kol gyvas, tokiais dalykais nesirūpina. Dabar, kai Jis jau miręs, būtų gražu, jei tą lentą Vilniuje turėtume!“ Apie neabejotiną Šventojo Popiežiaus lietuvišką kilmę liudija ir šviesios atminties didysis žemaičių vyskupas Antanas Vaičius, kuriam šiemet, balandžio 5 dieną, būtų suėję 90 metų, kuris dar nuo gūdžių sovietinių laikų bendravo su poete Sofija ir buvo ypač mylimas Popiežiaus Jono Pauliaus II. Man ir daugeliui kunigų vysk. Antanas Vaičius su jauduliu pasakodavo apie susitikimus Vatikane su Popiežiumi. Ypač atmintyje išliko vienas pokalbis, kuriame Vyskupas kalbėjo: „Apkabinęs mane Šventasis Tėvas tarė: „Galvoju ir galvoju apie Lietuvą, ypač apie Telšių vyskupiją... joje kas dieną vaikštau kryžiaus kelius.“

S. Šviesaitė, pati nukentėjusi nuo sovietinės okupacijos ir visomis priemonėmis siekusi Lietuvos nepriklausomybės, suvokė Popiežiaus milžinišką įtaką sovietų imperijos žlugimui. Savo knygoje „Šaknys“ ji rašė: „Jeigu ne Šventojo Tėvo maldos, rūpestis ir prašoma Dievo Malonė, nei Lenkija, nei Lietuva nebūtų nusikračiusios sovietų okupantų raudonojo teroro. Tik Popiežiui ir Dievo Šv. Dvasiai veikiant mūsų Tautos Didvyrius, jų drąsą ir aukas, atgauta Laisvė ir Nepriklausomybė.“ Galiu teigti, skaitant S. Šviesaitės poeziją ir veikalus, jog ji buvo pranašė rašydama dar 2005 metais: „Šventasis Tėvas Jonas Paulius II – pati švenčiausia ir iškiliausia Žvaigždė, kurią Dievas atsiuntė šiam pasauliui. Reikia manyti, kad Jis bus kanonizuotas ir atsistos šalia Karalaičio Globėjo šv. Kazimiero altoriaus garbėje. Juk šis Popiežius yra ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos Globėjas, kuris nuolat sakė, jog „pusė mano širdies Lietuvoje“, ir viešai tai skelbė. Jis ją savo širdies kampelyje visą amžių nešiojosi ir mylėdamas ją išsinešė Trispalvei plevėsuojant į pačią Amžinybę...“ Simboliška, kad S. Šviesaitė Amžinybėn iškeliavo šv. Kazimiero šventės išvakarėse.

Tiesa, tiek S. Šviesaitė, tiek vyskupas Antanas Vaičius, tiek daugelis žemaičių jautė nuoskaudą, kad Popiežiui lankantis Lietuvoje Jis negalėjo aplankyti savo Mamos tėviškės Telšių vyskupijos. Štai vysk. Antanas Vaičius savo knygoje „Pašaukimo keliu“ rašė: „Išgyvenau ir dėl to, kad Šv. Tėvas negalėjo apsilankyti Telšių vyskupijoje. Ne kartą Jis man buvo sakęs, kad, jei Dievas leis, būtinai pas mus užsuks. Deja, programoje buvo numatyta, kad Šv. Tėvas apsilankys net trijose Kauno arkivyskupijos vietose ir ketvirtoje – Šiauliuose – nakvos, o Telšių vyskupija taip ir buvo palikta nuošalyje...“

Nepamirškim, kad S. Šviesaitė yra antros kartos šv. Jono Pauliaus pusseserė iš mamos pusės, kad jos iniciatyva buvo pradėta statyti Mažeikių naujoji Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Atminkim, kad ji laisvės kovų dalyvė. Sudėtingu ir sunkiu Lietuvai metu įsiliejo į Lietuvos laisvės armiją. Su inteligentija ir dvasininkija aktyviai gynė tautos laisvės idėją. Dar 1945 metais viename eilėraštyje rašė:

Kilkime, broliai,

Kilkim arais.

Ginkim Tėvynę

Aštriais sparnais.

Eikim į žygį

Visi visi

Su vėzdais, dalgiais,

Nuogi, basi.

Broli ir sese,

Duokit rankas!

Kančios ar mirtys

Teisins raudas.

Viešpats palaimins

Žygį Tautos,

Pakils Tėvynė

Iš priespaudos!

Religinė-tautinė poezija, lietuviškumo puoselėjimas neliko nepastebėtas okupantų valdžios. Buvo persekiojama, suimta, tardymų metu žiauriai mušama, kaip pati pasakojo, tiesiog spardoma, kalinta. Tačiau niekada neišdavė nei Lietuvos, nei bendražygių. Slapta rašyta poezija, pogrindinis darbas dėl Lietuvos laisvės, gilus tikėjimas ir kasdienė malda buvo jos gyvenimo prasmė ir tikslas.

Savo autobiografijoje poetė rašė: „Eiles pradėjau rašyti nuo trylikos metų, mamos, siuvėjos ir ūkininkės – poezijos mėgėjos – nuolat skatinama. Rašiau tik sau ir niekam nerodžiau.“ Intensyviau kurti pradėjo nuo 1943 metų. Iš pradžių jos žodžiai ėjo į žmones pogrindyje spausdinamų eilėraščių posmais, skelbiančiais tikėjimo ir Lietuvos laisvės idėją. Pirmasis eilėraštis „Motinos meilė“ išspausdintas rajono laikraštyje 1977 metais. Ir tik kartu su Atgimimu (1989 metais) pasirodė lyrikos rinktinės „Mano žemė“ ir „Dienų kryžkelėse“. Pastaroji buvo išleista pogrindyje autorei nežinant. Knygelę parengė ir redagavo Panevėžio klebonas Robertas Pukenis, kuris surinko eilėraščius, pasirašytus Marijos Rasaitės slapyvardžiu iš pogrindyje spausdintų leidinių: antologijos „Nemuno vaga“, savaitraščio „Apžvalga“, iš ranka rašytų ir perrašinėtų lapelių. Laikotarpis nuo Atgimimo iki šių dienų – pats produktyviausias poetės biografijoje. Išleisti poezijos rinkiniai „Aušrų regėjimai“ (1997 metai), „Beržų laukimas“ (2002 metai), „Alyvmedžio šakelė“ (2006 metai), maldynėlis vaikams „Mano pirmoji Šventa Komunija“ (2007 metai). S. Šviesaitės eilėraščius nuolat spausdino lietuvių išeivijos savaitraščiai „Tėviškės žiburiai“, „Dirva“, „Draugas“, „Tėviškės aidai“, žurnalas „Pensininkas“. Daugeliui jos sukurtų giesmių muziką yra parašęs Šiluvos vargonininkas muzikologas Juozas Kavaliauskas. Rinkinys „...iš mano repertuaro“, kuriame yra dešimt S. Šviesaitės žodžiais sukurtų giesmių, paplitęs tarp užsienio lietuvių, tad gal ir nenuostabu, kad autorę iš Vatikano pasiekė jos dviejų giesmių vertimai į italų kalbą. Poetės posmams melodiją yra kūręs ir Australijoje gyvenęs kompozitorius Mečys Kymantas-Klajūnas. 2011 metais jos poezijos įkvėptas išleidau kompaktinę plokštelę „Į pažadėtas dienas“, sukurdamas muziką devyniolikai jos eilėraščių. Artimiausiu metu planuoju išleisti naują kompaktinę plokštelę, kuriame skambės Poetės posmai. Daugybėje Lietuvos vietų rengiu kūrybinius vakarus, kuriuose skaitoma jos poezija ir dainuojamos, giedamos jos eilės.

Dar daugiau poezijos posmų (keletas knygų spausdintos rašomaja mašinėle) liko neišleista dėl sovietmečio, o vėliau dėl finansų trūkumo.

Atgimimo laikais S. Šviesaitė aktyviai įsijungė į Krikščionių demokratų partijos, labdaringą „Carito“ organizacijos veiklą. Nuo 1995 metų ji buvo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Už poezijos rinkinį „Aušrų regėjimai“ 2000 metais paskirta Vinco Kudirkos premija. 2005 metais S. Šviesaitei įteikta Šatrijos Raganos premija už rašytojos atminimo puoselėjimą ir švietėjišką veiklą. Daug poetės pastangų įdėta, kad dienos šviesą išvystų kraštiečio kunigo Juozo Stasiulio-Džiugo (1895–1974 m.) tremtyje ant beržo tošies skiautelių ir cemento maišų lapelių parašyta istorinė poema „Danutė Rimgaudaitė – Apuolės pilies kunigaikštytė-karžygė“ (2000 metai). Rūpinosi, kad grįžtų gatvei Simono Daukanto vardas.

Garbinga giminė, garbingas gyvenimas, popiežių asmeninis dėmesys, daugybė apdovanojimų, jos išleistos poezijos knygos, maldynai, biografinės knygos, atrodytų, turėtų žmogų išpuikinti, bet keletą dienų prieš mirtį aplankęs poetę S. Šviesaitę, kun. Kęstutis Timofejavas, kuris su ja bendravo nuo savo vaikystės, atkartoja jos žodžius: „Esu aš tik dulkelė, pati mažiausia iš visų. Ir iš kur man tokia laimė žinoti, kad mylimas visų Šventasis yra ir mano giminaitis...“ Po šito jų paskutinio gilaus pokalbio jie klausėsi mano kompaktinės plokštelės, muzikoje skambančios poezijos. S. Šviesaitei akyse žibėjo džiaugsmo ašaros. Ir iki paskutinio atodūsio pati jau nebegalėdama rašyti vis klausė savo šventų poezijos žodžių ir vis prašydavo: „...įjunkit dar grotuvą.“

S. Šviesaitė – didis šventas žmogus, o kartu tokia paprasta. Daugelį metų buvo tradicija švęsti jos gimtadienį. Šios šventės pačių artimiausių jai žmonių apsuptyje buvo tikrai ypatingos. Ilgų pokalbių apie kūrybą, šv. Joną Paulių II, apie Lietuvą... Ir būdavo viskas taip skaniai paruošta, jog norėdavosi, kad tie gimtadieniai nesibaigtų. Ne išimtis buvo ir paskutinis jos gimtadienis dar lapkričio 23 d., kada ji buvo ypač žvali ir linksma. Ji visada pirmoji šv. Kalėdų ar šv. Velykų rytą telefonu paskambinusi pakviesdavo sutikt naujomis eilėmis. Visada jos balse girdėdavosi jaudulio ir graudulio akordai, kad sulaukė brangių švenčių. O šias šv. Velykas ji jau švęs Amžių Viešpatijoj, nors taip norėtųsi jai dar ištarti jos pačios eilėmis:

Dar pabūk, kur eisi naktį,

Vėtros perblokš, sutaršys.

Leisk delnuos įžiebsiu dagtį –

Takas tamsoje nušvis.

Dar pabūk, greit aušros skleisis,

Audros Saulės susigės.

Per Velykas Kristus kelsis,

Džiaugsmo žvaigždė užtekės.

Dar pabūk, pabūk šioj žemėj,

Šituos varganuos takuos.

Vilčiai neduok skęsti gelmėj,

Viešpats ranką tau paduos!

Dar pabūk!

Taip, ji buvo labai vaišinga, pažeidžiamai atvira ir nuoširdi tarsi žiedas Tėviškės daržely, bet josios žodžiais vėl tariu:

Jeigu tavęs nebūt žiedeli mažas

Nerastų laimės bitės aviliuos

Bereikšmiai kristų žemėn saulės lašas

Nerastų laimės nė žmogus keliuos.

Ir vis dažniau kaskart labiau suvokiu, kad didžiausias žmogui Dievo dovanotas turtas – Žmogus, keliaujantis, pasak S. Šviesaitės:

Į paskutinį didįjį kelią

Į pažadėtas dienas

Į amžinybės užslėptą šalį

Nugalėt pasaulio skriaudas

Tad šiandien tikiu, kad mylima Sofija toj Amžinoj Laimės Šaly yra laiminga. Nes ji gyvenimo tikėjimo ir laisvės vėliavą nešė aukštai iškeltą iki gyvenimo paskutinio atodūsio.

Viename paskutiniųjų eilėraščių „Dvasios skrydis“, kuriam prašė mane sukurti muziką, poetė S. Šviesaitė visiems ją mylintiems tarsi pasakė sudie:

Liepsnoki Viešpačiui, ugnele,

Amžiais negęstančia Šviesa.

Ji mano sielos sparnus kelia,

Į JĮ skrendu visa visa...

Nežiūrint žemės audrų, vėtrų,

Griaustinių, liūčių ir žaibų –

Pas Protėvius taku žvaigždėtu,

Pro sutemas prie jų skubu.

Ten Amžinybės Karalystė,

Ten šaukia prigimties dvasia.

JO Saulę noris ten išvysti,

Kur amžiais šypsos JI visa.

Ten „Glioria JAM inexcelsis“

Giedot su chorais angelų.

Šviesa DIEVYBĖS nesileis

Užstojama – tikėt galiu!

        TIKIU!

S. Šviesaitės gyvybė užgeso einant 89-uosius metus, kovo 3-iosios rytą, jos namuose Mažeikiuose.

Amžinam poilsiui atgulė kovo 4 d.Tirkšlių kapinėse, prie savo tėvelių.

Kviečiame kovo 10 d., ketvirtadienį, 14.30 val. pabūti kartu su poetės kūryba jos atminimui skirtoje popietėje „In memoriam. Poetė Sofija Šviesaitė – negęstanti išminties šviesa“ Mažeikių viešojoje bibliotekoje. Renginio metu dalinsimės šviesiu poetės S. Šviesaitės atminimu, skambės jos poezijos giesmės. Po renginio Švč. Jėzaus Širdies (senojoje) bažnyčioje 16.00 val. bus aukojamos šv. Mišios už a. a. Sofiją Šviesaitę.

Teišlieka šviesus S. Šviesaitės atminimas visų artimųjų, draugų ir jos talento mylėtojų širdyse. Juk Ji gyva savo KŪRYBOJE!

Visų nuoširdžiai laukiame!

Kun. Karolis PETRAVIČIUS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode