Romas

Mokslininkė apie meilę darbui: pasisodinkite darbą kaip sutuoktinį ir paklauskite, ką veiki mano gyvenime?

Jeigu manote, kad nemylite savo darbo, gali būti ir taip, jog šiandien – diena lyg tyčia. Socialinių mokslų daktarė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė teigia, jog meilė darbui – kintantis dalykas, o liguistai į darbą įsitraukę žmonės geresnių rezultatų nepasiekia. Mokslininkė pasidalijo įžvalgomis apie tai, kokią įtaką turi (ne)meilė darbui – pasak jos, dažniausiai nemeilė darbui kenkia visai ne darbui.

Pastaraisiais dešimtmečiais visoje Europoje labai intensyviai vykdomi tyrimai ir ieškoma atsakymų į klausimą – kas gi vyksta su dirbančiu žmogumi? Ką tai reiškia – įsijungti išmanųjį telefoną viduryje nakties ir atsakyti į darbinį laišką? Arba paryčiais gauti vadovo laišką, kuriame sakoma: „Atsakyk, kai galėsi.“ O kai pasieki puikių rezultatų ir pareini namo – kas nutinka tavo namuose?

Kai kurie atsakymai, kaip LRT darbuotojams skirtoje konferencijoje sakė Vilniaus universiteto docentė J. Lazauskaitė-Zabielskė, yra labai praktiški: jeigu vienas yra laimingas, ilgainiui laimingas tampa ir kitas. Tiesa, pažymi ji, yra lyčių skirtumų: jeigu vyras parsineša gerą arba prastą nuotaiką namo, moteris ją perima, tačiau vyras iš moters nuotaiką perims nebūtinai.

„Pastaruoju metu mokslas į žmogų žiūri kaip į visumą. Jeigu paklaustume šiuolaikinės organizacijos, kokių darbuotojų ji nori, ji pasakytų labai aiškiai: tokių, kurie ateitų su darbui atlikti reikalinga kompetencija ir ją atiduotų. Moksliškai tai – meilė darbui“, – kalba J. Lazauskaitė-Zabielskė.

Socialiniai mainai vyksta visose gyvenimo srityse, net jeigu mums taip neatrodo.

Kodėl organizacijos nori mylinčių savo darbą? Nes jie: deda daugiau pastangų, yra pasirengę atlikti daugiau ir geriau, dažniau imasi iniciatyvos, yra kūrybiškesni, produktyvesni, labiau įsipareigoję organizacijai ir apskritai – laimingesni.

Mokslininkės teigimu, tyrimai aiškiai rodo: kai myli savo darbą, pasieksi geresnių rezultatų. Tačiau kas yra darbas ir meilė darbui?

Docentė kviečia darbą įsivaizduoti kaip žmogų, o meilę ar nemeilę darbui – kaip santykį su kitu žmogumi: „Pabandykite kada pasisodinti savo darbą priešais save kaip sutuoktinį ir paklausti: ką tu veiki mano gyvenime? Kaip mums sekasi? Ar mūsų santykis – abipusiai naudingas?“

J. Lazauskaitė-Zabielskė tikina – žmonės yra praktiški, jie visada apskaičiuoja, ką jie gauna ir ką už tai turi atiduoti. „Socialiniai mainai vyksta visose gyvenimo srityse, net jeigu mums taip neatrodo“, – pabrėžia ji.

Diagnostiniai klausimai, kuriuos sau uždavus galima išsiaiškinti, kokio lygmens jūsų meilė darbui:

– Ar darbas suteikia man energijos?

– Ar dirbu atkakliai, net kai nesiseka?

– Ar šis darbas vertas mano pastangų ir laiko?

– Ar mane mano darbas įkvepia?

– Ar aš didžiuojuosi savo darbu?

– Ar dirbdamas susitelkiu taip, kad pamirštu viską aplinkui?

„Jeigu į visus šiuos klausimus atsakėte „taip“, sveikinu – jūs mylite savo darbą. Jeigu atsakėte „ne“ – ne ta diena. Būna dienų kaip tyčia – ir patys geriausi darbuotojai turi išeiginių. Tai įrodyta, kad darbas pirmadienį nėra tolygus darbui penktadienį. Kiekvieną dieną išgyvename pakilimų ir nuosmukių, ir tai normalu: po sočių pietų būti mažiau kūrybingam yra natūralu“, – kalba socialinių mokslų daktarė.

Jeigu esi aplinkoje, kurioje tau negera – labai greitai gali pamatyti poveikį sveikatai. Vienas iš rodiklių, kad organizacijoje nebegerai – padidėjęs sergamumas sezoninėmis ligomis.

J. Lazauskaitė-Zabielskė pasakoja, kad agentūra „Eurofound“ kartą per keletą metų visoje Europoje atlieka tyrimus apie darbuotojų įsitraukimą. Anot jos, Lietuvos rezultatas šiame tyrime – net 4-a vieta, ir tai sunku paaiškinti.

Labiausiai įsitraukę į darbą:

– vyresni nei 60 metų,

– moterys,

– aukštesnio išsilavinimo,

– dirbantys mažiau arba daugiau,

– sveikatos, švietimo ir žemės ūkio atstovai.

Kalbant apie meilę darbui svarbu išsiaiškinti ir tai, kada meilė darbui yra normali, o kada – nebe. Juk tiek tie, kurių meilė – normali, tiek pernelyg stipriai į darbą įsitraukę žmonės yra atsidavę savo darbui. Tad kas skiria normalią meilę darbui nuo patologinės?

„Motyvas dirbti. Dirbi dėl to, kad jauti malonumą ar negali nustoti dirbęs? Atrodo, jeigu paleisi darbą, viskas – pasidaro neramu. Žmonės ima ir nešiojasi darbą, nes jam gali kas nors nutikti – pavyzdžiui, kas nors jį nudirbs už tave. Darboholikai nedeleguoja darbų“, – pasakoja J. Lazauskaitė-Zabielskė.

Ji pažymi, jeigu jums atrodo, kad tokie žmonės pasiekia geresnių rezultatų – netiesa: tai įrodančių tyrimų nėra. Be to, tokie žmonės dažniausiai nesukuria gerų santykių nei su kolegomis, nei su vadovais. Jie taip pat neturi intensyvaus asmeninio gyvenimo.

Taigi meilės darbui turi būti normaliai, kitaip sakant, meilės darbui ir meilės gyvenimui santykis turi būti geras. Kuo tai naudinga?

– Mylintis savo darbą susikuria palankesnes darbo sąlygas. „Kai darbas motyvuoja, žmogaus prigimčiai natūralu palaikyti teigiamą būseną: jeigu tau gerai, ieškosi būdų, kaip tą gėrį palaikyti“, – sako mokslininkė.

– Sunkumai tampa iššūkiais. „Įdomi mintis – ar mes turime problemų? Ne, turime iššūkių. Bet iššūkiai bus tik tuo atveju, jei turėsime energijos jiems įveikti. Kai neturi energijos, tai yra problemos“, – aiškina docentė.

– Tokie žmonės didina efektyvumą, pilietiškumą organizacijoje. Mylintys darbą ne tik gerai atlieka savo darbą, daro daugiau, bet ir daro kitų gerų dalykų, pavyzdžiui, jiems svarbu, kas vyksta organizacijoje.

J. Lazauskaitė-Zabielskė pažymi, kad, kai nebeturima jėgų, žmonės neima blogai dirbti – jie tiesiog susiaurina savo veiklą: „Truputį nepakelsiu telefono. Sutrikdytas balansas dažniausiai kenkia ne darbui, bet visam kitam.“

– Organizacijos pasiekia geresnių finansinių rezultatų. Tomis dienomis, kai žmonių motyvacija didesnė, jie padaro didesnį pelną, taip teigia socialinių mokslų daktarė.

– Meilė darbui užkrečiama. „Pavaldiniai vadovų, kurie yra be nuotaikos, užtrunka maždaug tris kartus ilgiau susitarti, lyginant su grupėmis, kurių vadovai yra geros nuotaikos. Vien vadovo nenuotaika, pasirodo, labai daug reiškia“, – teigia ji.

– Gali atsitraukti nuo darbo ir atsipalaiduoti. Energijos turime ribotai, tad mokslininkė pabrėžia, kad išteklius, kuriuos išnaudojome, būtina atstatyti. Be to, pageidautina daryti tai, kas visiškai arba mažai susiję su darbu.

– Geresnė sveikata. „Jeigu esi aplinkoje, kurioje tau negera – labai greitai gali pamatyti poveikį sveikatai. Vienas iš rodiklių, kad organizacijoje nebegerai – padidėjęs sergamumas sezoninėmis ligomis“, – tikina J. Lazauskaitė-Zabielskė.

– Teikia laimės sau ir artimiesiems, t. y. tai veikia ne tik dirbančiojo asmeninį gyvenimą, bet ir partnerio ar sutuoktinio darbinį gyvenimą kitą dieną.

Tad išvados dvi: meilė darbui – kintanti, o geram santykiui su darbu ir geriems rezultatams pasiekti būtinas poilsis.

Kada nors kas nors man pasakė, kaip aš gerai dirbu? Ne, nepasakė. Ar tai reiškia, kad man nereikia grįžtamojo ryšio? Aišku, kad reikia. Ką darau? Einu ir pasiklausiu. Sakau: klausykit, kaip aš jums?

Ko reikia geram santykiui su darbu? Socialinių mokslų daktarė tikina – svarbiausia, balansas tarp to, ko darbas iš manęs reikalauja, ir to, ką darbas man suteikia.

„Jeigu darbas nori, svarbu, kad ir duotų. Kai klausi žmonių, kurie dirba su sunkią fizinę, protinę negalią turinčiais vaikais ir paaugliais, kas jiems padėtų dirbti geriau, jie sako: vadovo palaikymas, galimybė išgerti kavos su kolegomis.

Nesu girdėjusi, kad sakytų: padėtų pinigai. Jeigu paklausi, ar esi patenkintas alga, sakys „ne“ nepriklausomai nuo algos dydžio, bet tai nebus pagrindinis dalykas“, – aiškina ji.

Pasak mokslininkės, pastaruoju metu tyrimai nukreipti į tai, kaip galime padėti sau susikurti geresnes darbo sąlygas: „Dažniausiai sakau savo pavyzdį. Ko man trūksta darbe? Turiu kokius 5 vadovus. Galvoju, kada nors kas nors man pasakė, kaip aš gerai dirbu? Ne, nepasakė.

Ar tai reiškia, kad man nereikia grįžtamojo ryšio? Aišku, kad reikia. Ką darau? Einu ir pasiklausiu. Sakau: klausykit, kaip aš jums? Kartais reikia įdėti pastangų, kad gautum tai, ko tau reikia darbe.“

Jos teigimu, savo darbe galime keisti 3 dalykus: užduotis, santykius su žmonės, t. y. vengti mums nenaudingų ir rūpintis mums tinkamais, ir didinti prasmę – tai dažniausiai mūsų vidinis supratimas.

J. Lazauskaitė-Zabielskė taip pat pasidalijo 4 strategijomis savo darbo aplinkai pakeisti:

– tobulėti: siekti, stengtis išmokti naujų dalykų,

– siekti paramos, grįžtamojo ryšio,

– siekti iššūkių,

– išvengti to, kas nemalonu.

Apie pastarąją strategiją ji sako taip: „Tai blogai, kad nepaisant to, jog tuo metu palengvėja, krenta motyvacija. Tampi dešimtukininkas, nevertas dešimtukų, nes neįveikei iššūkio. Bet tai dažniausiai daro žmonės, kurie saugo savo sveikatą.“

Taip pat ji pažymi, kad yra toks dalykas, kaip „laimėjimų“ ciklas: keičiant darbo aplinką, užsisuka pozityvus ratas: „Jeigu organizacijoje yra tam tikros bazinės sąlygos, kurios sukuria motyvaciją, mylime savo darbą, pasižiūrime, ką reikėtų pakeisti, ir keičiame.“

Tad meilė darbui naudinga, žalinga ar (nebe)madinga? Pasak J. Lazauskaitės-Zabielskės, meilė darbui yra tiesiog neišvengiama – ji būtina, jeigu norime būti ir geri darbuotojai, ir laimingi bei sveiki žmonės.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Lrt.lt

Powered by BaltiCode