Reklama 2

Pasirokavėmā (teminis puslapis „Kasdienybės mozaika“)

Birutė Marčiauskienė

     – A galiejau kumat pamislītė, ka pu tėik mētu modvė susitėksem i galiesem tāp pasivakščiuodamas pasišnekietė? Ikiriej lig gīva kaula tas miest gīvenėms – va kōr nupulsi... Čė tāp poikē: tėik žalomuos, pats vuobelū, bezdū žīdiejėms... Palauk, a tėk ne gegužie kokou?

     – Dā ne vėin rt anō išgirsi, pakol apeisēm i rinki tū miškieli pri ōpė. Jug i to ėsi suoduo gīvenusi - nespieje tuo poikōm ožmė̄rštė...

– Noje, noje. Prisė̄mėno jaunas dėinas... Liuobam prašītė tievū, ka i gegužė̄nė išleisto – nevalna bov išeitė neatsiklausos.

 

– Ne dyvā – jug mokėniams negaliejė... Abelnā tuo muokīkluo vėsuokiū dīvu i tāp īr nutėkė̄. Tuoki vėina retkartēs prisė̄meno. A ātmini, ka mas septintuo klasie turiejuom tuokė jaun auklietuoj iš miesta? Ana tonkē liuob užsimintė, ka nuorinti pu mėšk pavakščiuotė, ta i pasiokatijuom mās, mergelkas, eitė karto. Išgėrd vaikiokā: i tėi okatnė – sāk dā vėinas pāčės auklietuoj paklaidinsėt...

– I išejuot? Tomat aš aba nebovau, aba neatmėno. Pasakuok...

– Par pėiva dā taralioudamė ejuom padrėkā. Va jau unt keliōka par apušruota žuoliū solig keliās, krūmu metougē vėsokėi... Augiesnis prabrė̄da tāka, ta kėtė anam iš paskuos šarpē mėnam. Vuors mėška smuoko atsėdoud. Mėškėnē balōnde olbau, kėtė paukštē kel ālasa. I nu mūsa lerma apušruots skomb. Va a to atmini, kāp mūsa tas dručkis Kazė liuob eitė?

– Tėkrā, ons kuojės diejė kažėkāp bātu galus i vėdo pasokdams, mas da lioubām jouktėis, ka kariūmenie paradou netėks...

– Tam Kazē tonkē tuos kuojės lioub pintėis. Va tomat anam einont, matītėis, vėina kuojė užšuok unt kėtuos, a rasėt unt kuokė keisal patruopėjė, i ons driebies vėso augomo unt tāk pu pat auklietuojės kuojuoms. Ta musiet pasilėnkė padietė anam atsistuotė, tou tarpo už anuos ējės nebsusilaikė, ka eismos sustuojė, vėrta vėršou, unt anuo – da kelė... Paskotėnē, biški atsilėkė̄, vaikiokā atliekie tekėnė tīčiuoms krė̄ta unt tuo tōmol šaukdamė: ,,Sūrī spaust! Sūrī spaust!“ Musiet apatėnē ne pakušietė nebgaliejė. Tou čieso mergelkas jiemiem šauktė, kriuoktė, ka i nuotrīnes sokrėtuom, muokituoj prispaudie mūčėjam, i anėi toukart pradiej keltėis. Vaikiokams ta kas? Va moms blauzdas ta plė̄kas! Kėik jouka paskou bov, ka sukėluom...

– Kāp ta auklietuoj, a daug nukėntiejė?

– Ruoduos, biški, tėk baisē sakies išsigondusi...

– Tuos nuotrīnės jug kond skaudē?

– Matā, tam īr pamačlīvė vaistā – patrintė tō vėita reik su žemiem, kōr anuos aug. Pamačėj – kap rōnka nujēm skausma... Neliekiem nomėi, apėnt ejuom toliau. Veikē priejuom pušinieli, va tė̄n jau bōv poikos kelielis.

– Apėnt gegužie kokou... Kap i sakē...

  Kokou – mūsa metus skaičiou...            

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

                                   

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode