Reklama 2

Būties nuskaidrėjimai

 

Recenzija perpublikuojama iš penktojo žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ 2018 metų numerio.

Marius Burokas, Švaraus buvimo: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018, 103 p., 800 egz. Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Didžiųjų maištininkų kūrybos vertimais, šmaikščiomis knygų apžvalgomis ir plačiais socialinio tinklo ryšiais garsėjančio Mariaus Buroko ketvirtasis eilėraščių rinkinys Švaraus buvimo jau savo pavadinimu rodo, kad tarsi pradedama nuo balto popieriaus lapo, pasiekiama estetinė branda ir pereinama į kiekvienam tikram menininkui neišvengiamą apoloniškojo klasicizmo etapą. Lyrinio subjekto pasaulėvokos optika darosi sudėtingesnė, atsiranda dviguba perspektyva – į pasaulį žvelgiama su jautraus vaiko nuostaba ir patyrusio erudito atlaidumu. Knyga erdvi, skaitytojas neužkliūva už ilgų eilučių, gali mėgautis pauzėmis išvagoto teksto ritmika. Šiek tiek primena XX a. pradžios anglakalbį imažizmą, nuo metaforų apvalytą grynojo vaizdo minimalistinę poetiką (Ezra Pound, e. e. cummings). Ne vienas eilėraštis paveiktas kinematografinių efektų, kai kadrų jungtis atspindi tam tikrą scenarijų, paryškina laiko ir erdvės orientacines ašis.

Burokas – šiuolaikinio miesto, pirmiausiai Vilniaus poetas. Didmiesčio kartografinis ornamentas įamžintas ir ant viršelio – reljefiškas raizginys, ištatuiruotas popieriuje, virsta pulsuojančiu kapiliaru, kurio dinamišką virpesį paryškina melsvas upės vingis ir ta pačia melsva spalva užlieti gatvių kontūrai. Viršelio ornamentiką pratęsia konceptualios iliustracijos, kuriose dominuoja skilinėjančio mūro, korėjančio ledo, šerkšno, erdvę įrėminančių skliautų, tvorų, grindinių faktūros. Tai sava teritorija, suvokiama jusliškai, kūniškai, susitapatinant ir įsiliejant į pažįstamą erdvę: „atpažįstu / mano šis betoninis žarnynas“ (p. 6). Čia traukia sugrįžti, nors tai neturistinis, nereprezentacinis rajonas, kur nėra vietos simetrijai, sentimentams, elementariems patogumams: „mano šis kiaurai vėjo košiamas peizažas / kreiva perspektyva / kančia akiai“ (p. 7). Tačiau chaosas čia tik tariamas, už jo slypi griežta architektūrinė logika, miesto planas primena pikto genijaus sukonstruotą mechanizmą: „liūdesys čia paklotas / tvarkingai, seniai – suskilusiom pilkom plytelėm; net / žalumos ryškumas prisuktas“ (p. 70). Privatumo ir saugumo trūksta net šeimyniniuose miegamuosiuose: „ir butų tamsoj / jau sumigus / vaikšto piktieji / sugniaužę delnuose / tyliai švilpaujančių / arbatinukų rankenas“ (p. 19). Tuo tarpu šventadieniais viešąsias erdves užplūsta atsipalaidavusi miestelėnų minia, puikiai žinanti, kad karnavalo siautulys trumpas, o lemtis nenumaldomai kvėpuoja į nugaras. Ši minia tik atrodo stichiška, jai diriguoja nematoma, nieko gero nežadanti ranka: „nes rytoj / mus suskirsto / į raudonus ir / mėlynus. // nes rytoj / mes kibsim / artimui savo / į gerk­lę“ (p. 51). Kaip neprisiminsi kito urbanistinės dvasios poeto Henriko Radausko smurtingo „mugės dievo“, kuris užgesinęs šviesas „įduoda miestą valdžiai venerų ir vagių“.­

Ironiškų trilerių scenarijus (paminėtas net nutolęs vaikystės Eldoradas – „ramus miestelis siaubo / filmo pakrašty“, p. 18) kartais keičia teatrališka senamiesčio scena, primenanti Alfonso Nykos-Niliūno kai kuriuos nostalgiškus eilėraščius („Priešaušris“, „Rytas Nemeikščiuose“ ir kt.): vaizdų seka pristabdoma, apsimiegojusio vaiko akyse atsispindi magiškas ryto pažadas, aplinkos ritmas muzikalus ir įkvepiantis tikėtis stebuk­lo. Nykai-Niliūnui tokia utopinė erdvė buvo gimtieji Nemeikščiai, o Burokui – visomis spalvomis žėrintis Vilnius, toks, kokį jį neišvengiamai pamatys nustebęs svetimšalis (p. 69).

Žinoma, poetui neužtenka vieno miesto, jis smalsus ir mobilus, nors netiražuoja „turistinio“ žanro lyrikos. Paviešėjęs kūrybinėje komandiruotėje Gotlando saloje įsitikina, kad „kraujas čia seniai užsnigtas“, dramos ir konfliktai taikiai išspręsti, tarsi pasiekta istorijos pabaiga (p. 36). Čia nėra siautulingų karnavalų, kurie pasibaigtų skerdynėmis. Vašingtone didžiausią įspūdį palieka Nacionalinės galerijos paveikslo aliejuje amžiams įklimpusios musės kojelės ir estetiški, magnolijų žiedais aplipę parkų gyventojai – valkatos (p. 71). Lankomi ir „karštieji taškai“: Paryžiuje aidi sirenos po teroristinio akto, sutrikdžiusio niekada negęstančių šviesų didmiesčio ritmą, ir spengia įtempta nervų styga kraugerės istorijos akivaizdoje. Į sotų interneto eros hedonistą prabylama Sirijos karo, bombarduojamo Alepo vaizdais – į tą, kuris tuo pat metu ir smalsus, ir nusigręžęs nuo tikrovės, „pelės suriestais pirštais“ (p. 95).

Dar viena ryški erdvinė nuoroda – jau nebe kultūrai, o viską ištrinančiai gamtai palikta žydų kapų Zarasuose vizija. Tai apleisto gamtovaizdžio eskizas, tačiau už jo slypi pasakojimas apie Holokaustą, kuris kreipiasi į jautriuosius, atsimenančius, ne tik į kompiuterinės pelės valdomus virtualybės vartotojus. Atmintis – kultūros kategorija, apnuoginanti skaudantį nervą. Trūkčiojantį, punktyru virstantį tekstą papildo emocinę reakciją reiškiančios pauzės: „jau matom / juos // išgenėtus // nuluptom samanom // nuo vardų / nuo atminties“ (p. 96).

Apsamanojusios sąmonės/sąžinės budinimas – viena esminių Buroko temų. Poezija – ne vien laisvalaikio skaitinys, ji keičia skaitytoją ir pačią kalbą, ir daro tai ne pačiu švelniausiu būdu – nukirsdama žodžius, ištampydama sintaksės sausgysles ir išmušdama saugų pagrindą iš po kojų. Skausmo įjautrintas žmogus gali be retorikos balasto kreiptis į Dievą kaip į tamsų vandenį, semiantį visą kasdienybės lukštą. Subjektas renkasi sunkiausią dievoieškos kelią – įveikiant kūnišką netobulumą ir kartu visomis juslėmis panyrant į nežinomas patirtis: „prašau, dieve, / visa kita – / ne dabar // dabar nuskusk mane vėju / kaip žuvį“ (p. 31). Nuo profaniškų žvilgsnių pasislėpusi metafizinė paslaptis galbūt kada nors nuskaidrės tam, kuris nebijo klausti ir rizikuoti, „laipioti tikėjimo pastoliais“ (p. 58).

Bene akivaizdžiausiai toji paslaptis iškyla vizualiuose tekstuose – dailėje, fotografijoje. Senųjų meistrų paveiksluose ji išbarstyta smulkiausiose detalėse, atspindžiuose, gerai užmaskuotoje pasaulio mechanikoje, kurios dėka „kiekvienas / daiktelis / pradeda būti“ (p. 80). Burokas poetine kalba „išverčia“ fotomenininkų kadrus: ieško giminystės sąsajų rašytojų portretuose, stebisi Fredo Herzogo sustabdyta akimirka iš Amerikos urbanistinio skruzdėlyno, mizantropiška Masahisos Fukasės varno didybe, pasąmonėje aidint Edgaro Allano Poe Nevermore ritmui. Lietuvių fotografijos tradicija primena dainuojamosios poezijos intonacijas – vaizdai dvelkia dvasinga archaika, paženklinti abejonės, pilni naivaus pasimetimo ir savigraužos, kad laikas eina, o gyvenimas nepalengvėja ir Dievas neatsisuka į žmones šviesiąja savo puse: „tiek metų // tiek metų / praėjo // tik variokuose keičiasi herbai“ (p. 77); „ant galinių klauptų // maudžiančiam / šalty // ar yra man vietos?“ (p. 78). Iš „užrašytų fotografijų“ galima rekonstruoti skirtingus literatūrinius intertekstus – nuo tamsiosios modernizmo klasikos iki Marcelijaus Martinaičio „Severiutės raudos“. Vis dėlto į literatūros kontekstų labirintą Burokas šįkart mūsų neišveda, jie pasilieka gilumoje, užkulisiuose, kaip natūrali užuovėja, kur galima slėptis nuo kultūrinio pamušalo stokojančio pasaulio: „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė“ (p. 56).

Dar viena saugi erdvė – šeima, ir poeto kūryba čia pasirodo asmeniška, autobiografiška. Nėra pavojaus nusileisti iki proginių atvirukų artimiems žmonėms banalybės, apsieinama be patetikos, nors savo kaip sutuoktinio ir dviejų dukrų tėvo misija suvokiama tradiciškai – saugoti, šviesti, ugdyti. Meilės tema beveik nuerotinta, siejama su abipuse harmonija, pastovumu, prisitaikymu ir literatūrinės išminties išsipildymu; vaizduotėje mylimoji virsta pamėgta knyga ar žemėlapiu – kaip Nykos-Niliūno „Mergaitės geografijoje“: „įsiskaičiau į tave / per tiek metų // į plonytes raukšles / kapiliarus / atvertis“ (p. 22). Nepervertinama savo galia, jaučiamas pastangų ribotumas, nesugebant prilygti vakarais skaitomų stebuklinių pasakų herojams: „tėvas / prigadinęs tiek popieriaus / praeities kaulavaisis / apgaubtas / ateities minkštimo“ (p. 25).

Gal čia ir slypi švaraus buvimo prielaida – atpažinti poeziją iš kūno linijų, artimos sielos kvėpavimo ir kartu jausti apoloniškos harmonijos dėsnius, egzistencijos trapumą, gailestį, kad kiekviena besibaigianti diena reiškia nebūties artėjimą: „vakarop man tavęs / vis mažiau“ (p. 54). Dionisiškoji gyvybės stichija šioje Buroko knygoje nurimusi, pasaulį užkloja griežta, speigo kartografiją lange braižanti žiema – metų laikas, kai reikia saugoti save ir artimuosius, kaupti išmintį, apmąstyti savo vietą judriame betoniniame žarnyne, sugrubusiais pirštais liesti šiurkščius kasdienybės paviršius, plėšyti samanas nuo atminties. Būti, buvoti, išlikti iš visų pusių apsiaustame kultūros lauke, neatsitrenkti „į akmenines / mums atsuktas / dievų nugaras“ (p. 57) – amžinieji imperatyvai, apibrėžiantys poeto brandžio­jo lai­kotarpio egzistencialistinę pasaulėžiūrą.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode