Reklama 2

Vaistai nelaimingo žmogaus širdžiai

 

„Kataliko balsas“ pristato Popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezėmis paremtas trumpas meditacijas apie viltį. Šias meditacijas galima naudoti tiek maldos grupelėse, tiek asmeninės maldos metu, siekiant „apčiuopiamiau“ gyventi tikėjimu kasdienybėje, kurioje esame pašaukti tapti šventaisiais.

Meditaciją sudaro ištrauka iš Popiežiaus katechezės, pagal ją suformuluoti klausimai apmąstymui, malda ir konkretūs pasiūlymai, kaip galime gyventi tai, ką mąstėme bei už ką meldėmės.

Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus 2017 m. birželio 14 d. bendrosios audiencijos katechezės Mylimų vaikų viltis:

Nė vienas negalime gyventi be meilės. Mums visiems gresia tapti aukomis tokios blogos vergystės formos, kai manoma, jog meilę reikia nusipelnyti. Veikiausiai daug šiandienos žmogaus baimių kyla iš to: tai manymas, kad jei nesame stiprūs, patrauklūs, gražūs, tai niekam nerūpime. Mūsų dienomis daugelis žmonių siekia būti matomi tik tam, kad užpildytų vidinę tuštumą, tarsi mums nuolat reiktų patvirtinimo. Bet ar galime įsivaizduoti pasaulį, kuriame visi ieško būdų, kaip patraukti kitų dėmesį, ir nė vienas nenori laisvai dovanoti kitam žmogui meilės? Įsivaizduokite tokį pasaulį: pasaulį be laisvai dovanojamos meilės! Toks pasaulis gali atrodyti žmogiškas, bet iš tikrųjų jis yra pragariškas. Iš vienišumo ir našlaitystės jausmo kyla daugelis žmogiškojo narciziškumo formų. Už daugelio iš pažiūros nepaaiškinamų elgsenos apraiškų slypi klausimas: ar įmanoma, kad aš nenusipelnau būti pavadintas vardu, tai yra būti mylimas? Nes meilė visuomet pašaukia vardu...

Kai jaunuolis nėra mylimas arba nesijaučia mylimas, tai gali vesti jį į smurtą. Po daugybe socialinės neapykantos ir piktadarybės formų labai dažnai glūdi širdis, nepatyrusi pripažinimo. Nėra blogų vaikų, panašiai kaip nėra visiškai pagedusių jaunuolių, tačiau yra nelaimingų žmonių. O kas gali mus padaryti laimingus, jei ne meilės davimo ir priėmimo patirtis? Žmogaus gyvenimas yra pasikeitimas žvilgsniais: kažkas pažvelgęs į mus išgauna pirmą šypseną; ir mes, dovanodami šypseną tiems, kurie užsisklendę liūdesyje, atveriame jiems kelią į išsivadavimą. Pasikeitimas žvilgsniais: žvelgimas į akis atveria širdies duris.

Dievo žengiamas pirmutinis žingsnis mūsų link yra išankstinė ir besąlygiška meilė. Dievas myli mus pirmas. Jis myli mus ne todėl, kad mumyse kažkas sukelia meilę. Dievas myli mus, nes jis pats yra meilė, o meilė pati savaime linkusi skleistis ir dovanotis. Dievas netgi nesąlygoja savo palankumo reikalaudamas iš mūsų atsivertimo: tai yra Dievo meilės padarinys. Šventasis Paulius tai tobulai išreiškia: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Kai tebebuvome nusidėjėliai. Tai besąlyginė meilė. Buvome „nutolę“ panašiai kaip sūnus palaidūnas palyginime: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino“ (Lk 15, 20). Dėl meilės mums Dievas išėjo iš savęs, kad ateitų ir rastų mus dykynėje, kur buvo neįsivaizduojama, kad jis eitų. Dievas pamilo mus, kai buvome nuklydę.

Kas iš mūsų myli taip, jei ne tėvas ar motina? Mama tebemyli savo sūnų, net jei jis yra kalėjime. Dirbdamas ankstesnėje vyskupijoje matydavau daugybę motinų, stovinčių eilėje prie įėjimo į kalėjimą. Jos nesigėdijo. Motinos sūnus buvo kalėjime, tačiau jis buvo jos sūnus. Joms tekdavo pakelti daug pažeminimų per kratas prieš įleidimą į kalėjimą, tačiau: „Jis yra mano sūnus!“  – „Bet, ponia, jūsų sūnus yra nusikaltėlis.“ – „Jis mano sūnus!“ Tik tokia motinos ar tėvo meilė padeda mums suprasti, kokia yra Dievo meilė. Motina nereikalauja atleidimo nuo žmogiškojo teisingumo, nes kiekviena klaida reikalauja atlyginimo. Tačiau motina niekuomet nesiliauja kentėjusi dėl savo vaiko. Ji myli vaiką, net jei jis yra nusidėjėlis. Dievas panašiai elgiasi su mumis: esame jo mylimi vaikai! Ar įmanoma, kad Dievas turėtų vaikų, kurių nemylėtų? Ne. Visi esame Dievo mylimi vaikai. Mūsų gyvenimo neslegia prakeikimas, tik gero linkintis žodis iš Dievo, kuris iš nieko pašaukė mus gyventi. Visa grindžiama meilės santykiu, susiejančiu Tėvą su Sūnumi per Šventąją Dvasią: tai santykis, į kurį mes priimami per malonę. Jame, Jėzuje Kristuje, visi esame norimi, mylimi, trokštami. Yra Tas, kuris įdiegė mumyse pirminį grožį, jo niekuomet negali visiškai išdildyti jokia nuodėmė, joks blogas pasirinkimas. Dievo akyse visuomet esame mažos versmės, sukurtos tam, kad iš mūsų trykštų geras vanduo. Jėzus sako samarietei: „Vanduo, kurį [tau] duosiu, taps [tavyje] versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (plg. Jn 4, 14).

Kokių vaistų reikia norint pakeisti nelaimingo žmogaus širdį? Kokie vaistai gali pakeisti nelaimingo žmogaus širdį? [Žmonės atsako: „meilė“.] Garsiau! [Jie šaukia: „meilė“.] Gerai, labai gerai! O kaip mes galime leisti žmogui pajusti, kad jis yra mylimas? Turime pirmiausia jį apkabinti. Padėkime jam pajusti, kad jis norimas, svarbus, ir jis nebus liūdnas. Meilė šaukiasi meilės labiau negu neapykanta mirties. Jėzus mirė ir prisikėlė ne dėl savęs, bet dėl mūsų, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos. Todėl visiems yra prisikėlimo laikas: laikas prikelti varguolius iš jų nusivylimo, ypač tuos, kurie kape gulėjo daug ilgiau negu tris dienas. Į mūsų veidus dvelkia išlaisvinimo vėjas. Čia skleidžiasi vilties dovana. O viltis kyla iš Dievo Tėvo, kuris myli mus tokius, kokie esame: jis myli mus visus ir visada. Ačiū!

Klausimai meditacijai:

  1. Dievas vienintelis myli tobula, nekintančia, amžina meile. Net jei sudėtume viso pasaulio motinų ir tėvų meilę savo vaikams, Dievo meilė tau vienam/-ai yra didesnė už jas visas kartu paėmus!.. Ar į šią meilę sudedu visas savo viltis? Ar leidžiuosi į tylų, asmenišką pokalbį su dangiškuoju Tėvu ir leidžiu Jam pasotinti mano meilės trokštančią širdį? Ar nešvaistau jėgų, ieškodamas/-a savo vertės patvirtinimo ir pripažinimo žmonių akyse, kai iš tikrųjų siela ilgisi atilsio Dieve?
  2. Ar savo aplinkoje pastebiu žmogų, kuriam/-iai nedrąsu būti su kitais, jis/ji yra užsisklendęs/-usi ir pan.? Gal žinau, kad kažkas patiria sunkumų šeimoje, darbe ar kurioje kitoje gyvenimo srityje? Ar pasistengiu tokį žmogų užkalbinti ir pakviesti veikti kažką prasmingo, džiuginančio? Galbūt galiu jį/ją pakviesti į svečius ar į savo draugų būrį, kad galėtų atsikvėpti nuo to, kas slegia, ir patirtų buvimo su kitais teikiamą džiaugsmą? (Ypač tai reikalinga vaikams, kurie auga sudėtingomis sąlygomis ir neturi kas juos nesavanaudiškai mylėtų, domėtųsi jais ir paskatintų.)
  3. Ar kai pradedu jaustis neįvertintas/-a, vienišas/-a, nesuprastas/-a, kreipiuosi į Mergelę Mariją, kuri savo motiniška globa yra visuomet pasiruošusi padėti jos besišaukiantiems? Ar pasitikiu, kad toji, kuri mylėjo Dievą taip, jog net širdį jai pervėrusiomis Sūnaus Kančios ir mirties akimirkomis liko vienybėje su Juo, padės ir man visa matyti ir gyventi Dievo šviesoje, ves tiesiausiu keliu pas Jėzų?

Malda: Švenčiausioji Mergele Marija, kurios gimtadienį šiuo laiku švenčiame, užtark mus, Jėzaus tau pavestus vaikus, kad teiktume kitiems meilę ir patys ją iš kitų priimtume, o labiausiai - kad priimtume meilę iš paties Dievo, nes būtent tada mūsų širdys bus ramios ir gebės būti Jo meilės tarpininkėmis.

Konkretūs žingsniai, ką galiu padaryti:

1. Kiekvieną dieną palaikyti pokalbį su Dievu maldoje, nes toks pokalbis būtinas, kad galėčiau priimti Dievo meilę, kurios Jis nori man parodyti ir padovanoti nepaprastai daug. Tad kuo daugiau melsiuos, tuo daugiau gebėsiu priimti.

2. Pasimelsti su šia Šventojo Rašto ištrauka (1 Jn 4:7-21):

„Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo.

Kiekvienas, kuris myli,

yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo,

nes Dievas yra meilė.

O Dievo meilė pasireiškė mums tuo,

jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų,

kad mes gyventume per jį.

Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą,

bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų

kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.

Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo,

tai ir mes turime mylėti vieni kitus.

Dievo niekas niekuomet nėra matęs.

Jei mylime vieni kitus,

Dievas mumyse pasilieka,

ir jo meilė mumyse tobula tampa.

Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse:

jis yra davęs mums savo Dvasios.

Taigi mes matėme ir liudijame,

kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją.

Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus,

Dievas tame ir tas Dieve pasilieka.

Mes pažinome ir įtikėjome meilę,

kuria Dievas mus myli.

Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje,

tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.

Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą,

kad mes turime tvirtą pasitikėjimą teismo dieną,

nes koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje.

Nebėra meilėje baimės,

bet tobula meilė išveja baimę.

Baimė bijo bausmės,

ir kas bijo, tas dar netobulai myli.

Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.

Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“,

o savo brolio nekęstų, – tasai melagis.

Kas nemyli savo brolio, kurį mato,

negali mylėti Dievo, kurio nemato.

Taigi mes turime jo įsakymą,

kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode