Reklama 2

Nejauki ta tyla

 

Turėjau gerai pagalvoti, ar apskritai reikia ką nors rašyti apie tą Pensilvanijos bylą. Situacija ir su ja susiję klausimai labai jautrūs, atrodo, taip nesunku pasakyti ką nors „ne taip“. Klausimų labai daug, nelengva išnarplioti, kaip jie susiję tarpusavyje. Galų gale ir tinkamą toną sunku parinkti, nedera menkinti situacijos keliamų jausmų, bet kartu nesinori kurstyti (ir, et, ką ten, pačiai prisišaukti) dar daugiau įniršio.

Mes diskutuojame apie tą cirką Turgeliuose, džiaugiamės naujuoju vyskupu ir laukiame popiežiaus vizito, tarsi tos istorijos anapus Atlanto visai nebūtų.

Už padrąsinimą dėkoju bičiuliui Benui Ulevičiui. „Nejauki ta tyla“, – sakė jis. Lietuvos viešojoje erdvėje – ir katalikiškoje, ir ne tik – kiek man pavyko aptikti, nepasirodė nė vieno komentaro, išskyrus verstinius pranešimus apie pačius faktus ir popiežiaus pasisakymus. (Kitą dieną po to, kai parašiau straipsnį, „Bernardinai.lt“ išspausdino Davido Minoto OSB komentarą šia tema.)Mes diskutuojame apie tą cirką Turgeliuose, džiaugiamės naujuoju vyskupu ir laukiame popiežiaus vizito, tarsi tos istorijos anapus Atlanto visai nebūtų. Bet skaitant amerikietiškąją krikščionišką ir pasaulietinę spaudą, kurioje tai yra turbūt „karščiausia“ tema šiuo metu, susidaro įspūdis, kad būtent pati pasisakymų, pamąstymų ir net tiesiog jausmų raiškos gausa yra svarbi priemonė išgyventi, suvokti, apmąstyti ir padaryti kokias nors išvadas bei sprendimus tokioje situacijoje – net jeigu su kuria nors nuomone nesutinki, net jeigu kartais pasikarščiuojama, net jeigu vienas kitas straipsnio autorius paprasčiausiai nusišneka. Tada ima atrodyti ir priešingai – nekalbėjimas, neaptarinėjimas darosi kažkuo giminingas pačiam nusikaltimų dangstymui, kuris šioje ir panašiose istorijose yra ne menkesnė problema ir papiktinimas už pačius nusikaltimus. Tai, galvoju, imsiu ir parašysiu tiesiog tai, kaip man atrodo. Iš anksto atsiprašau, jeigu kam nors tai pasirodys užgaulu. Taip pat atsiprašau, jeigu kam nors tai pasirodys per švelnu.

Nekalbėjimas, neaptarinėjimas darosi kažkuo giminingas pačiam nusikaltimų dangstymui, kuris šioje ir panašiose istorijose yra ne menkesnė problema ir papiktinimas už pačius nusikaltimus.

Pirmas ir svarbiausias dalykas, kurį reikia pasakyti, yra visai tiesmukas. Bjauru, gaila nukentėjusiųjų, pikta ant nusikaltėlių, liūdna ir baisu dėl Bažnyčios dabarties ir ateities. Nėra jokio pateisinimo. Ir neteisinga įsivaizduoti, kad tai tik konkrečių žmonių kaltė ir atsakomybė. Tokio masto problema yra sisteminė ir institucinė, dėl to negali kilti jokių klausimų. Ir todėl man asmeniškai labai gėda dėl savo Bažnyčios. Jeigu kam nors ką nors reiškia mano atsiprašymas, aš labai atsiprašau dėl to, kad mano Bažnyčioje dedasi tokie dalykai. Aš net galiu suprasti žmones, kurie po tokių įvykių – ir dabar, ir anksčiau, pavyzdžiui, kai panaši istorija prasiveržė Airijoje – apskritai nusprendžia, kad su šitokia Bažnyčia nebenori turėti nieko bendro. Bet pati taip nesijaučiu. Man taip pat labai liūdna, baisu ir gėda dėl to, kad Lietuvos valstybę baigia užvaldyti korumpuotas kolūkio pirmininkas, bet man nekyla noras atsisakyti Lietuvos pilietybės, ir net apie emigraciją aš greičiau svaičioju, negu rimtai svarstau, nes manau, kad Lietuva yra ne tik tai, kas šiuo metu jos valdžioje, bet ir aš, mano žmonės ir mano darbai. Taip pat, o gal net su dar didesniu prieraišumu galvoju apie savo Bažnyčią. Jaučiu atsakomybę ją kurti ir tobulinti, net ir tada, kai ištinka tokios katastrofos, dėl kurių ji pati kalta.

Tokio masto problema yra sisteminė ir institucinė, dėl to negali kilti jokių klausimų. Ir todėl man asmeniškai labai gėda dėl savo Bažnyčios. Jeigu kam nors ką nors reiškia mano atsiprašymas, aš labai atsiprašau dėl to, kad mano Bažnyčioje dedasi tokie dalykai.

Visa kita, ką noriu pasakyti apie šią situaciją, reikalauja atidėti jausmus į šalį. Todėl apie juos kalbu visų pirma. Visas skausmas, pasipiktinimas ir pasibaisėjimas yra pagrįstas ir turi būti pripažintas bei priimtas. O viskas, ką toliau pasakysiu, neturėtų būti suprasta kaip teisinimas(is) ar išsisukinėjimas – tik kaip apmąstymas, galbūt drįstant turėti šiokią tokią viltį ateičiai. (Viltis yra esminė krikščionių savybė, net ir tokioje situacijoje beveik neįmanoma jos nusikratyti.)

Klausimai apie padėtį Lietuvoje

Vienas klausimas, kurį pastebėjau kylant šioje situacijoje, yra kodėl tyli – ar net kaip drįsta tylėti – Lietuvos vyskupai. Man atrodo, dalis žmonių, keliančių tokį klausimą, tiesiog ne visai supranta Bažnyčios struktūrą ir hierarchiją. (Vis kartais išgirstu, kad galėtų gi tas „Lietuvos kardinolas“ duoti velnių vyskupams, ir būtų tvarka.) Pagrindinis Bažnyčios administravimo vienetas yra vyskupija. Dauguma vyskupijų neapima visos valstybės – pavyzdžiui, Lietuvoje jų yra septynios – išskyrus labai mažas šalis arba šalis, kur katalikai sudaro labai nedidelę dalį gyventojų. Daugumoje valstybių vyskupai labiausiai praktiniais sumetimais buriasi į vyskupų konferencijas, ir Lietuvoje tokią turime. Tačiau iš tikrųjų kiekvienas vyskupas turi labai daug įgaliojimų ir atsakomybės savo vyskupijoje ir beveik visai neturi kitose. Nėra tokio dalyko, kaip Lietuvos vyskupas – yra Kauno, Vilniaus, Vilkaviškio, Telšių ir t. t. – ir nėra tokio dalyko, kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčia (teisingai reikėtų sakyti: Katalikų Bažnyčia Lietuvoje). Todėl klaidinga įsivaizduoti, kad Lietuvos vyskupai yra kokie nors Bažnyčios ambasadoriai, kurie dabar privalo pakomentuoti šitą situaciją Lietuvos visuomenei. Kita vertus, ir turbūt dar svarbiau, jeigu nėra „Lietuvos Katalikų Bažnyčios“, tai reiškia, kad neprivalo būti kokios nors specialiai jai skirtos žinios tuo klausimu, kitaip sakant, Lietuvos katalikams ir nekatalikams, kaip ir visiems pasaulyje, yra skirta tai, ką Visuotinės Bažnyčios vardu sako jos galva popiežius: iškart žiniai pasklidus, jog jis yra aukų pusėje, ir po kelių dienų ilgesniame laiške. Formaliai Lietuvos vyskupai nieko prie to neprivalo pridurti. Aš turbūt ir save priskirčiau prie žmonių, kurie šioje situacijoje jaučia, jog vyskupų – in corpore ar pavienių – komentaras būtų svarbus sielovados arba politine prasme, arba abiem. Bet nors ne visų katalikų autoritetas toks svarus kaip vyskupo, išsakyti įžvalgas ir mėginti teikti paguodą gali visi, kam nejauki tyla.

Lietuvos katalikams ir nekatalikams, kaip ir visiems pasaulyje, yra skirta tai, ką Visuotinės Bažnyčios vardu sako jos galva popiežius: iškart žiniai pasklidus, jog jis yra aukų pusėje, ir po kelių dienų ilgesniame laiške.

Rimtesnis visai natūraliai šioje situacijoje kylantis klausimas ar priekaištas yra: o tai norit pasakyti, kad Lietuvos vyskupijose tokių dalykų nėra? Ir jeigu jau rimtai, tai reikia iškart atskirti, jog „tokie dalykai“ iš tikrųjų yra dvejopi: seksualinis silpnesniųjų išnaudojimas, kuris formaliai gali būti, o gali ir nebūti kriminalinis nusikaltimas (o galbūt teisinga galvoti ir plačiau – apskritai apie naudojimąsi galios padėtimi, skriaudžiant silpnesniuosius seksualiai, fiziškai, emociškai ir tuo, kas Atgailos akte vadinama „apsileidimais“, ko nors nedarymu, kai reikėtų daryti) ir nusikaltimų ar prasižengimų dangstymas nuo teisėsaugos, bendruomenės ir visuomenės. Pirmasis klausimas Lietuvoje iš tikrųjų keblokas. Ir dabartinei Pensilvanijos, ir ankstesnėms panašioms istorijoms Airijoje, JAV, Austrijoje ir kitur būdinga tai, kad prasiveržia žinia apie seksualinį išnaudojimą, pirma, per mažiausiai kelis dešimtmečius, ir antra, katalikiškose įstaigose – mokyklose, našlaičių globos namuose ar panašiai. Kaip tik XX a. antroje pusėje tokių įstaigų Lietuvoje nebuvo. Bažnyčia sovietų buvo ne vien persekiojama ir šmeižiama, bet ir nušalinta nuo sau įprastos visuomeninės veiklos, ir net sielovados bei sakramentinę tarnystę galėjo vykdyti su dideliais apsunkinimais ir apribojimais. Ir galbūt sovietų persekiojimai paradoksaliai apsaugojo Bažnyčią Lietuvoje nuo to, kas tampa vienu didžiausių jos iššūkių anuomet laisvuose kraštuose. Todėl galima beveik užtikrintai teigti, kad tokio masto seksualinio išnaudojimo Bažnyčios kontekste bylos Lietuvoje greičiausiai nėra. Man šiuo atveju prašosi toks a propos, kurio labai prašau nesuprasti kaip whataboutizmo, o tik kaip mąstymą apie tą pačią problemą kitu pavidalu: o ką mes žinome apie sąlygas sovietiniuose vaikų namuose, invalidų pensionuose, senelių namuose, ligoninėse, kalėjimuose, o gal net ir mokyklose ar pionierių stovyklose? Ieva Astromskaitė parašė magistro darbą ir jo pagrindu straipsnį Naujajame Židinyje-Aiduose apie vienus kūdikių namus sovietmečiu, Tomas Vaiseta tyrinėjo sovietinę psichiatriją, ir galbūt net ypač skaitant jų darbus, bent man kyla klausimas: ar tai tikrai yra tik istorija, ar tikrai jokio teisingumo klausimo čia kelti negalima ar neverta?

Bet vis tiek, o pavienių atvejų negi nėra? Deja, bet statistiškai beveik būtinai yra. Juolab kad vis pasigirsta visokių gandų ir miglotų šnekų apie juos. (Beje, svarbu žinoti visiems: šios srities specialistai teigia, kad ypač vaikai beveik niekada neišsigalvoja ir nemeluoja apie seksualinį išnaudojimą, o jeigu yra primokyti apie tai meluoti kitų suaugusiųjų, tinkamai parengtas specialistas tam skirtos apklausos metu tai gana tiksliai atpažįsta. Todėl visada, išgirdus bent menkiausią vaiko užuominą apie netinkamą suaugusio žmogaus elgesį su juo, į tai būtina žiūrėti visu rimtumu.) Praeitame dešimtmetyje, kai Bažnyčią krečiantys seksualinio išnaudojimo skandalai įsismarkavo, Vatikanas parengė „Procedūrines gaires nepilnamečių seksualinio išnaudojimo tyrimo atvejams, kai kaltinimai pateikiami dvasininkams ar Bažnyčios darbuotojams“ (deja, man nepavyko rasti šio dokumento teksto lietuviškai), ir Lietuvoje, remiantis šiomis gairėmis, atliktas vienas tyrimas. Pristatydamas tyrimo rezultatus (pagirtinai viešai!) spaudos konferencijoje, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas sakė, kad „surinkti duomenys leidžia turėti moralinį tikrumą“, jog kaltinimas pagrįstas, tarp eilučių lyg ir atsiprašė, kad pagalba nebuvo suteikta anksčiau („Atsižvelgdami į praeitį, šiandien visi, įskaitant ir mane, turime mokytis būti jautresni šalia esančiam žmogui, kuris kalba apie savo patirtą skriaudą, prieš jį įvykdytą nusikaltimą“), ir patikino, kad Arkivyskupija siūlė ir siūlo finansuoti nukentėjusiajam reikalingą psichoterapiją. 

Ypač vaikai beveik niekada neišsigalvoja ir nemeluoja apie seksualinį išnaudojimą, o jeigu yra primokyti apie tai meluoti kitų suaugusiųjų, tinkamai parengtas specialistas tam skirtos apklausos metu tai gana tiksliai atpažįsta. Todėl visada, išgirdus bent menkiausią vaiko užuominą apie netinkamą suaugusio žmogaus elgesį su juo, į tai būtina žiūrėti visu rimtumu.

Apskritai seksualinių nusikaltimų tyrimai sunkūs kaip tik dėl panašių priežasčių kaip šiuo atveju. Nukentėję žmonės (nesvarbu, ar nuo kunigų, ar nuo bet ko kito) dažnai dešimtmečiais niekam apie tai neprasitaria, o jeigu ir prasitaria, vengia inicijuoti formalias procedūras, pavyzdžiui, parašyti raštišką skundą ar nurodyti galimus liudininkus. Jeigu procedūros pradedamos, dažnai būna per vėlu, teisiškai yra suėjęs senaties terminas arba, kaip šiuo atveju, nusikaltėlis būna miręs. Pačios tokių nusikaltimų aukos – visai nepagrįstai, iš tikrųjų ne jos daro ką nors blogo – jaučia paralyžiuojančią gėdą ir kaltę. Kartais pati trauma gali būti priežastis arba pasekmė kokio nors sunkaus nukentėjusiojo būdo, dėl kurio jis atrodo „keistuolis“ ir „trenktas“, nepatikimas (jau nekalbant apie atvejus, kai auka iš tikrųjų yra psichiškai neįgalus ar sutrikusios raidos žmogus). Liudininkams bjauru veltis į tokius reikalus, arba jie netgi išgyvena moralinę dilemą, jei turi įduoti pažįstamą ir gerbiamą, o gal net artimą žmogų. Kai auka kam nors ima apie tai pasakoti, dažnai neiškart ir nelengvai pasakojimu patikima. Netikėjimas dar labiau pakerta jėgas ir norą ieškoti teisingumo. Ir taip toliau.

Iš tikrųjų be aiškių gairių ir procedūrų (kurias turime, nors galėtume ir viešai paskelbti, bent taip, kad Google rastų), ne kažin ką galime padaryti, kad palengvėtų tokių nusikaltimų išaiškinimas, išskyrus kurti kultūrą, kurioje auka būtų lengviau patikima, supratingiau su ja bendraujama, galų gale būtų lengviau tikėti teisingumu, matant jo pavyzdžius. Ir tikrai Bažnyčią Lietuvoje sunku pavadinti skaidria, atvira ir lengvai bendraujančia viduje ir su platesniąja visuomene, bet man atrodo, kad tokios kultūros visoje Lietuvoje nelabai yra. Net lietuviškasis #MeToo variantas taip lengvai ir greitai išsikvėpė, beveik be jokių apčiuopiamų padarinių. (Aš tikiu ir neapčiuopiamais. Vis tiek manau, kad visa tai ne veltui, kad tai ir yra būdas – potvyniais ir atoslūgiais – pamažu skaidrėti.) Tas neįvardytas advokatas, kaltinamas šią vasarą stovykloje priekabiavęs prie mergaičių, nebuvo suimtas (tik pasižadėjo neišvykti), o vienos nukentėjusių mergaičių tėvas laikraščiui teigia nemanąs, kad tyrimas apskritai pasieks teismą. Tokių straipsnių komentarai pilni šlykščių fantazijų apie kastraciją, kankinimus, mirties bausmę, piktdžiugos dėl to, „ką su tokiais kalėjime daro“, o tikras teisingumas neįvyksta. 

Tokių straipsnių komentarai pilni šlykščių fantazijų apie kastraciją, kankinimus, mirties bausmę, piktdžiugos dėl to, „ką su tokiais kalėjime daro“, o tikras teisingumas neįvyksta. 

Bet, sukus apsukus, skaidrumas ir atvirumas reikalauja, kad, kai nuskamba štai tokia istorija kaip dabar Pensilvanijoje, mes visi matytume progą pradėti šitą nelengvą pokalbį: ką reikėtų daryti, „kažką tokio“ sužinojus? O gal jau pletkiname apie kokią nors panašią istoriją ir nieko daugiau nedarome, šiaip sau pletkiname? Kas atsako už teisingumą ir „nenugesinimą“? Ar išeisim į gatves, jeigu tas mergaičių stovyklos reikalas tikrai nepasieks teismo? Kaip ten tas tyrimas viename VU fakultete, kur dėstytojas šimtą metų užkabinėja studentes, ir visi žino, ir dabar jau pagaliau tiria – tai ar ištyrė? Ir ką darys ištyrę?

Ir Bažnyčioje, žinoma, galioja tas pats. Katalikiška sąžinė – o dabar ir popiežiaus raginimai – reikalauja atjausti aukas ir siekti teisingumo, o ne sėdėti suskliaudus ausis, neprisigalvoti trukdžių ir trikdžių ir juolab tyčia nedangstyti nusikaltimų, jeigu apie tokius žinoma. Ir tai galioja ne tik vyskupams. 

Klausimai apie seksą

Toliau mąstau apie tai, kas aktualu ne vien Lietuvai, bet visai Bažnyčiai ir kultūrai, kurioje ji veikia. Kai nuskamba koks nors seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje skandalas, tučtuojau ima skardenti viena paika giesmelė: tai panaikinkit kunigų celibatą, ir viskas išsispręs. Paika vien dėl to, kad dauguma seksualinių nusikaltimų prieš vaikus padaroma – o dažnai dar ir slepiama – šeimose. Galimybė gyventi seksualinį gyvenimą su žmona nuo to neapsaugo.

Jeigu drįsčiau pranašauti, sakyčiau, kad privalomo kunigų celibato Vakarų apeigų katalikams panaikinimas ir taip yra iš esmės laiko klausimas. Daliai katalikų kunigų - pavyzdžiui, Rytų apeigų – jis ir dabar neprivalomas. Ir Vakarų Bažnyčioje tai palyginti vėlyvas reiškinys, atsiradęs gal ne vien dėl ekonominių (paveldėjimo) sumetimų, bet tikrai ir dėl jų – kitaip sakant, sąlygotas kultūros. Nebus jis panaikintas greitai, lengvai ir staigiai, bet anksčiau ar vėliau, manau, bus.

Bet kartu celibatas yra ir paprastesnis, ir mažiau reikšmingas gyvenimo pasirinkimas, negu daugeliui atrodo. Iš tikrųjų dauguma žmonių, nepriklausomai nuo religijos ir pašaukimo, kokią nors dalį savo gyvenimo laikosi celibato: kai patys apsisprendžia, pavyzdžiui, gyventi seksualinį gyvenimą tik santuokoje, o šeimos dar nesukūrė, arba susitelkti į karjerą ar kūrybą, o ne megzti santykius su galimais romantiniais (ir seksualiniais) partneriais; ir kai aplinkybės taip susiklosto, pavyzdžiui, kai vyras ar žmona sunkiai serga ar turi negalią, arba bent kurį laiką po sutuoktinio mirties nemezgant naujų santykių, arba tiesiog kai romantinis (ir seksualinis) partneris ar partnerė tikrai kažkur yra... bet ne čia. Galų gale ir ilgalaikėje santuokoje ar poroje seksualiniai santykiai nebūna visada tolygiai intensyvūs, ir kartais be jų apsieinama tikrai ilgai. Vieniems žmonėms tai sunkiau ištverti, kitiems lengviau, bet iš esmės niekas dėl to nenumiršta, o tokie gyvenimo etapai nebūtinai turi būti kokie nors kankinantys ir slegiantys – kartais net priešingai.  Be to, kai celibatas sąmoningai pasirenkamas kaip kunigo arba vienuolio(-ės) gyvenimo dalis, formacija paprastai apima pasirengimą ir tam. Lygiai taip pat nepagrįsta įsivaizduoti, kad celibatas yra svarbiausias kunigą ar vienuolį (-ę) ženklinantis bruožas. Iš tikrųjų abu šie pašaukimai reiškia visų pirma gyvenimą bendruomenėje – vienuolyno/kongregacijos ir tų, kam broliai ar seserys tarnauja, arba parapijos ir iš dalies visos vyskupijos. Nuo gyvenimo šeimoje tai labiausiai skiriasi tuo, kad atsisakoma išsirinkti vieną mylimą žmogų ir teikti jam pirmenybę prieš visus kitus irgi mylimus bendruomenės narius – šiuo požiūriu seksas ir yra tos pirmenybės išraiška. Visa tai nereiškia, kad, laikantis celibato, niekada dėl to nekyla sunkumų, kaip ir santuoka nereiškia, jog niekada nepatiriama jokių seksualinio gyvenimo problemų.

Visa tai nereiškia, kad, laikantis celibato, niekada dėl to nekyla sunkumų, kaip ir santuoka nereiškia, jog niekada nepatiriama jokių seksualinio gyvenimo problemų.

Kitaip sakant, vargu ar yra pagrindo teigti, kad seksualiniai nusikaltimai yra koks nors celibato padarinys, jo „tamsioji pusė“. Greičiau priešingai, seksualinius nusikaltimus akivaizdžiai daro tie, kas nesilaiko celibato. Kiek žinoma apie tokius atvejus, tai nebūna kokia nors silpnumo akimirka, kai žmogus iš visų jėgų tvardosi, bet libido kažkaip ima ir prasiveržia prieš jo valią ir dar nusikalstamu būdu. Deja, net priešingai, tie kunigai, kurie kaltinami seksualiniais nusikaltimais, dažniausiai tai daro nuolat, pakartotinai su ta pačia auka ar su skirtingomis, ilgą laiką, kartais dešimtmečiais. Man baisu įsivaizduoti, kaip jie tai sau paaiškina ir ką apie save galvoja, nors manau, kad kas nors, tvirtesnis už mane, tai irgi turėtų tirti, jei siekiame to išvengti ateityje. Ir turbūt svarbiausias klausimas – kaip atpažinti tokių kėslų ar polinkių turinčius žmones, jei tik įmanoma, prieš jiems tampant kunigais.

Tačiau kaip tik Pensilvanijos bylos atveju, ko gero, anksčiau neregėtu mastu išryškėjo, kad labai didelė dalis šių nusikaltimų aukų tuo metu buvo paaugliai berniukai ir jauni vyrai, nors pedofilijos aukomis dažniausiai tampa maždaug 5–13 metų vaikai – ir abiejų lyčių. Tai reiškia, kad kalbame greičiau ne apie pedofiliją, bet apie homoseksualumą. Viena katalikiška srovė (nuspėjamai) puolė agresyviau ar mandagiau šaukti: „gėjus ant laužo“, kita (irgi nuspėjamai) skubiai stojo užtarti homoseksualių žmonių ir sakyti, kad negalima ieškoti atpirkimo ožių ir dar labiau atstumti ir taip jau labai atstumtos ir pažemintos visuomenės bei Bažnyčios grupės. Ir maždaug taip atrodo kiekvienas klausimas, bent iš tolo susijęs su homoseksualumu ir LGBT bendruomene, kai tik jis iškyla Bažnyčios kontekste – ir man net šiek tiek palengvėja, kai matau, kad taip yra toli gražu ne tik Lietuvoje. O tikras, rimtas pokalbis apie tai vyksta labai retai.

Viena katalikiška srovė (nuspėjamai) puolė agresyviau ar mandagiau šaukti: „gėjus ant laužo“, kita (irgi nuspėjamai) skubiai stojo užtarti homoseksualių žmonių ir sakyti, kad negalima ieškoti atpirkimo ožių ir dar labiau atstumti ir taip jau labai atstumtos ir pažemintos visuomenės bei Bažnyčios grupės.

Iš tikrųjų mes labai mažai žinome apie homoseksualumą ir homoseksualius žmones apskritai. Tyrimų gal ir daug, bet jų duomenys prieštaringi, o dar priedo skubiai politizuojami (abiejų, o gal net daugiau negu dviejų pusių), ir tai taip pat nepadeda ieškoti tiesos. Panašu, kad čia yra bent šioks toks genetinis komponentas, bet ne visai aišku, koks ir kiek stiprus. Kartais tai koreliuoja su tam tikromis ankstyvos vaikystės patirtimis, bet ne visada. Lyg yra tam tikrų homoseksualiems žmonėms labiau būdingų asmenybės ir būdo bruožų, bet ne visai aišku, kokių ir kaip dažnai. Homoseksualioms poroms atrodo būdingi kažkokie kitokie santykių modeliai ir dinamika, bet aš labai norėčiau rasti kokį nors aiškų heteroseksualių porų santykių modelį, kad žinočiau, kaip taisyklingai gyventi su savo vyru. Katekizmo teiginys apie „netvarkingus polinkius“, neginčijant jo teisingumo, yra abstraktus, miglotas ir mažai ką paaiškina. Yra mažiausiai du Bažnyčios dokumentai, pagal kuriuos homoseksualūs vyrai negali ar neturėtų būti šventinami kunigais, bet ant kaktos tai neparašyta, o galutinis sprendimas – vietos vyskupo, teikiančio šventimus, jau nekalbant apie atvejus, kai žmogus tampa kunigu anksčiau, negu pats iki galo suvokia savo seksualinę orientaciją. Yra puikių kunigų, kurie viešai prisipažįsta, kad yra homoseksualūs, ir yra visokių viešų paslapčių ir paskalų apie nederamą, ribas peržengiančią draugystę ir solidarumą tarp tokių kunigų, seminaristų, o kartais įtraukiant ir pasauliečius.

Man atrodo, kad svarbu, nepaisant painumo ir klampumo, toliau tyrinėti moksliškai, tik reikia turėti kantrybės, gretinti tyrimus vienus su kitais ir laukti, kol kas nors vis labiau išryškės, nedarant skubotų apibendrinimų ir ypač sensacijų. Bet kol kas svarbiausia, man atrodo, remtis empirika ir matyti konkrečius žmones. Jeigu kunigui kyla iššūkių laikantis celibato – nesvarbu, kokios jis seksualinės orientacijos, heteroseksualiems kunigams taip irgi būna – jis turi turėti galimybę aiškiai, saugiai ir su pasitikėjimu apie tai kalbėtis su savo dvasios vadovu ar vyskupu ir sulaukti sielovadinės, o jei reikia, ir profesionalaus psichologo pagalbos. Jeigu santykiai tarp kunigų ar seminaristų atrodo nederami, tai turi būti ne apkalbama, o kalbamasi visų pirmiausia su jais pačiais. Jeigu tokiuose santykiuose pasirodo kokia nors pikta valia, reikia imtis priemonių pirmiau, negu pribręsta nusikaltimai. 

Bet turbūt dar svarbiau: homoseksualumas – ir apskritai seksualumas, nes juk kvaila apsimetinėti, kad dorų katalikų santuokoje niekada nekyla seksualinių klausimų ir problemų – turi tapti sielovados uždaviniu daug labiau, negu yra dabar. Seksualumas yra žmogaus gyvenimo faktas, be to, svarbi sritis, susijusi ir su tapatybe, ir su saviverte, ir su tarpasmeniniais santykiais. Kai Bažnyčiai kas nors priekaištauja dėl kuria nors prasme siauro ar net represyvaus požiūrio į seksualumą, mes skubiai atkišam Jono Pauliaus II „kūno teologiją“, bet žinot ką? Man atrodo, mes patys jos nelabai išmanom ir nenorim išmanyti. Viskas, ką iš jos išmokom, tai kartoti, kad tinkamomis aplinkybėmis – santuokoje ir atviras prokreacijai – seksas yra „geras“, „gražus“ ir net „dvasingas“. Ir kai jau turim gerai sukurtą giesmelę, tai ją ir kartojam. Kaip ją taikyti konkrečiam ir ypač problemiškam seksualiniam gyvenimui, nežinom ir nelabai norim galvoti.

Jeigu kunigui kyla iššūkių laikantis celibato – nesvarbu, kokios jis seksualinės orientacijos, heteroseksualiems kunigams taip irgi būna – jis turi turėti galimybę aiškiai, saugiai ir su pasitikėjimu apie tai kalbėtis su savo dvasios vadovu ar vyskupu ir sulaukti sielovadinės, o jei reikia, ir profesionalaus psichologo pagalbos. Jeigu santykiai tarp kunigų ar seminaristų atrodo nederami, tai turi būti ne apkalbama, o kalbamasi visų pirmiausia su jais pačiais. Jeigu tokiuose santykiuose pasirodo kokia nors pikta valia, reikia imtis priemonių pirmiau, negu pribręsta nusikaltimai. 

Reikalas tas, kad seksualinius nusikaltimus atskleisti, kaip jau minėta, ir taip yra labai sunku. Jeigu papildomas tabu galioja ir apskritai visiems seksualumo, o ypač seksualinių problemų (nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos) klausimams, tai pasidaro dar sunkiau. Visi dirbantieji sielovadoje privalo būti tinkamai parengti – ir taip, tam reikia specialiai pasirengti – laisvai kalbėti apie seksualumą kaip integralią žmogaus gyvenimo sritį, bet taip pat ir atpažinti visokias užuominas apie seksualinį išnaudojimą. Beje, taip pat ir šeimoje. Tai dar viena sritis, kur pasisakyti apie patiriamą smurtą ir išnaudojimą yra ypač sunku.

Ir taip, aš manau, kad homoseksualūs žmonės turi būti maloniau priimami Bažnyčioje, ir net drįsčiau manyti, kad jų sielovada turėtų būti kitokia negu heteroseksualių. Man taip pat atrodo, kad kaip tik homoseksualūs kunigai, jeigu tinkamai laikosi celibato ir tvarkosi su savo seksualumu, jiems galėtų ypač padėti.

Ir taip, aš manau, kad homoseksualūs žmonės turi būti maloniau priimami Bažnyčioje, ir net drįsčiau manyti, kad jų sielovada turėtų būti kitokia negu heteroseksualių. Man taip pat atrodo, kad kaip tik homoseksualūs kunigai, jeigu tinkamai laikosi celibato ir tvarkosi su savo seksualumu, jiems galėtų ypač padėti. Bet čia per daug įnirtinga diskusija šiai progai.

Klausimai apie valdžią ir galią

Sunkiausia pasilikau pabaigai. Tai, ką sakiau apie sąlygas sovietiniuose vaikų namuose ir kitose socialinės globos įstaigose: man rodosi, kad bent iš dalies jokio teisingumo tose situacijose neieškome, nes paprasčiausiai iš jokios sovietinės sistemos nieko gero ir nesitikime. Iš Bažnyčios, priešingai, tikimės daugiau, taikome jai ir jos žmonėms aukštesnius moralinius standartus negu kitiems. Tai reiškia, kad Bažnyčia ir ypač jos dvasininkai turi moralinį autoritetą ir tarp katalikų, bet ir nemenkos dalies su ja nesitapatinančių žmonių akyse. Nuo tokių istorijų šis autoritetas susvyruoja – smarkiai, skaudžiai susvyruoja – bet tik todėl, kad jis apskritai yra.

Iš Bažnyčios, priešingai, tikimės daugiau, taikome jai ir jos žmonėms aukštesnius moralinius standartus negu kitiems. Tai reiškia, kad Bažnyčia ir ypač jos dvasininkai turi moralinį autoritetą ir tarp katalikų, bet ir nemenkos dalies su ja nesitapatinančių žmonių akyse.

O tai reiškia, jog Bažnyčia turi didelę galią. Kai buvau rimčiau užsiėmusi akademiniu gyvenimu, niekaip negalėdavau suprasti vadinamųjų neomarksistų, kurie galią supranta kaip tikslą, kurio siekiama – „sąmoningai ar nesąmoningai“, sako jie, lyg nebūtų jokio skirtumo. Man įtikinamesnė galios samprata tokia, kuri teigia, kad galia yra automatiškas ir neišvengiamas žmonių santykių padarinys. Jeigu ką nors pavadiname savo draugu ar savo žmona, tam žmogui iškart suteikiame draugo ar žmonos galias. Mes suteikiame, ne kas kitas. Taip pat ir kai ką nors pavadiname savo vyskupu – nes esame Bažnyčios nariai, ir mūsų Bažnyčios galva popiežius (kuriam jau anksčiau suteikėme popiežiaus galias, taip pat ir galią skirti vyskupus) mums jį paskyrė – jam irgi suteikiame vyskupo galias. Ne popiežius skirdamas, o mes priimdami jas suteikiame. Šitaip suprantama galia daug glaudžiau susijusi su atsakomybe. Neįmanoma būti vyskupu ir neturėti vyskupo galių. Ir moralinis autoritetas yra viena iš tų galių. Žmonės, kurie tiki Bažnyčios mokymu ir pripažįsta jos hierarchiją, negali negerbti vyskupo dėl pačios jo padėties, net jeigu nepritaria jo kalboms ar darbams. Todėl klerikalizmas yra toks pavojingas dalykas. Nėra netinkamos progos smerkti ir kratytis klerikalizmo, o Pensilvanijos istorija aiškiai rodo, prie ko jis gali privesti. Vyskupai dangstė kunigus ir vieni kitus. 

Tas pat galioja ir visai Bažnyčiai kaip institucijai. Ji negali neturėti galios, turėdama, kaip skambiai sakoma, milijardą narių. Šitiek žmonių ir jų santykių neišvengiamai „generuoja“ didžiulius kiekius galios, kuri dar priedo darosi didesnė už savo dalių sumą. Ir būtų be galo neatsakinga to nesuprasti.

Man atrodo, paranku atskirti galią ir valdžią. Galia yra neišvengiama ir atsiranda savaime, o valdžia yra tai, ko trokštama ir kartais tyčia siekiama kaip tikslo savaime, o ne kaip padėties, kurioje atsidūrę galėtume nuveikti ką nors gero. Dažniausiai toks troškimas yra į piktą vedanti pagunda ir pavieniams žmonėms, ir institucijoms. Ją labai svarbu atpažinti ir jos vengti.

Tas pat galioja ir visai Bažnyčiai kaip institucijai. Ji negali neturėti galios, turėdama, kaip skambiai sakoma, milijardą narių. Šitiek žmonių ir jų santykių neišvengiamai „generuoja“ didžiulius kiekius galios, kuri dar priedo darosi didesnė už savo dalių sumą. Ir būtų be galo neatsakinga to nesuprasti.

Apie tai ėmiau svarstyti, galvodama, kaip išvengti pagundos teisintis šioje situacijoje – o ta pagunda juk yra, jei jau netrenki durimis ir neleki iš Bažnyčios. Ir prisiminiau, kad asmeninėje sielovadoje kartais kalbama apie savotišką, paradoksalų dėkingumą, su kuriuo galima priimti visokius sunkumus ir iššūkius – ir kai esi pati kalta, ir kai ne – nes jie ugdo nuolankumą. Yra rimtesnių sielovadininkų už mane, kurie gali gražiau ir išsamiau paaiškinti, kas yra nuolankumas, bet čia svarbu suprasti, kad nusižeminimas ar savigrauža geriausia atveju yra tik nuolankumo dalis, o blogiausiu – jo priešingybė. Nuolankumas yra toks kiek įmanoma objektyvus ir teisingas savęs vertinimas, pripažįstant trūkumus, ydas bei nedorybes, bet taip pat pripažįstant ir sugebėjimus, vertę, nuopelnus ir galimybes. Kitaip sakant, nuolankumas yra geriausia padėtis, iš kurios matyti savo galia ir atsakomybė.

Ir nežinau, ar nepasakysiu teologinės nesąmonės, bet man atrodo, kad būtų galima įsivaizduoti ir kokį nors „institucinį nuolankumą“. Ištikus tokiai katastrofai, visą įniršį ir pasibjaurėjimą priimti su dėkingumu. Atsiprašyti tiek kartų, kiek reikalaujama. Kiekvienam pasipiktinusiam kartoti: taip, tavo pasipiktinimas teisėtas. Kiekvienam kaltinančiam sakyti: taip, tavo kaltinimai teisingi. Kiekvienam reikalaujančiam pripažinti kaltę ją pripažinti. Kiekvienam reikalaujančiam prisiimti atsakomybę sakyti ir rodyti, kad prisiimame ir prisiimsime. Kol kas atrodo, kad popiežius maždaug taip ir elgiasi, bet tai yra sunku, bus dar sunkiau (nes pavargsime, nes atsibos, nes norėsis sakyti: gana jau, kiek galima apie tą patį, kodėl nematote ir gerų dalykų, kuriuos darome) ir ne visada iki galo pavyks, bet stengtis verta, nes tada matysime tikrą savo galią. Kiekvienas kaltinimas ir reikalavimas kartu yra pasakymas: iš jūsų, iš Bažnyčios šito nesitikėjome. Ir ačiū Dievui už tai. Kai iš mūsų nereikalaus atsakomybės ir teisingumo – štai tada būsime tikrai žlugę kaip kokia Sovietų Sąjunga.

O iki tol – mes labai gėdijamės, gailimės ir atsiprašome. Taip, ši ir kitos panašios istorijos yra siaubingos. Ne, mes nepakankamai padarėme, kad užkirstume tam kelią. Taip, tai tikrai yra mūsų visų atsakomybė. Taip, mes labai stengsimės, kad daugiau taip nebūtų. Ne, mes tiksliai nežinome, kaip to pasiekti. Taip, mes išklausysime visus patarimus. Taip, visiems galima ir reikia apie tai kalbėtis. Ne, nejauki mums šita tyla. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode