Reklama 2

T. Vaiseta: „Rašykime sau, dėl savęs, apie save ir būsime visiems įdomūs“

 

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Etninė atmintis iš tiesų parodė ištvermę, bet ji taip pat parodė ir didelę užmarštį: įvairių kitataučių grupių, kūrusių Lietuvą, atmintis grįžta tik dabar. Mes buvome gerokai įvairesni, nei mūsų „etninė atmintis“ mums ilgą laiką primindavo, ir tikra laimė turėti galimybę pagaliau tą mūsų tautinę, socialinę ir kultūrinę įvairovę pradėti matyti, net jei tik apgraibomis, lyg vis dar apimtiems vištakumo. Štai kad ir pirmieji į galvą ateinantys naujausi pavyzdžiai – Giedrės Jankevičiūtės sudaryta knyga apie Mikalojų Vorobjovą arba Algės Andriulytės monografija „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“.

Kita vertus, paradoksalu, o gal net ir rizikinga sakyti, bet tam tikra prasme XX amžius iš tiesų buvo – net įvertinus neįtikėtino masto mūsų gyventojų praradimus ir patirtas kančias – lietuvių šimtmetis, nes moderni nacionalinė savimonė pademonstravo didelį gyvybingumą ir sugebėjo sukurti vertingą kultūrą. Todėl šiek tiek gaila, kad ta nacionalinė savimonė XXI a. kartais pradeda įgauti fobiškas ir liguistas formas – sutikčiau su nuomone, kad tai turėtume suprasti kaip nacionalinės savimonės sovietinimo pasekmes, nors nesu pesimistas ir manau, kad jau galime kalbėti apie mūsų visuomenės labai lėtą, bet ir labai aiškų traukimąsi iš posovietinės būklės.

O lietuvių šimtmetis turi ir savąjį simbolį – Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Pamenu, kaip šimtmečio Vasario 16-osios proga dalyvavau vienoje radijo laidoje, kurioje svarstyta, kokie buvo didžiausi praėjusio amžiaus mokslo pasiekimai. Tuomet viena iš laidos vedėjų sakė, kad paklausti gatvėje žmonės greičiausiai imtų kalbėti ką nors apie lazerius. Tačiau čia turėtume pridurti: jeigu nueitume pas tuos gatvėje pakalbintus žmones į namus, tai didžiausia tikimybė, kad jų knygų lentynoje (vis dar!) rastume vieną knygą – šapokiškąją „Lietuvos istoriją“. Jeigu ją vertintume kaip kultūrinį, o ne mokslinį reiškinį, turėtume pripažinti jos milžinišką įtaką etninės atminties ištvermei. O su minėtąja jos užmarštimi kovoja jau kitų istorikų darbai.

Man pačiam šimtmečio atradimu (už kurį dėkoju Agnei Narušytei) tapo moterų avangardinė tarpukario fotografija. Kai žiūriu į (dažnai žaismingus) Veronikos Šleivytės, Domicėlės Tarabildaitės-Tarabildienės ar Olgos Dubeneckienės eksperimentus, negaliu atsistebėti, kaip toli jos pranoko savo meto rimtuosius fotografus vyrus, o eksperimentine dvasia – netgi Lietuvos fotografijos mokyklą (ar jos mitą) sukūrusius garsius menininkus, kurie didžiuojasi plačiakampiais objektyvais ir kitomis to meto „naujovėmis“. Tad jei jau klausiate apie laisvėjimo kelią, tai tarpukario fotografės avangardistės sugebėjo sukurti tokią laisvę, kad mes ir šiandien jos nemokame tinkamai įvertinti.

Vidinės, o ne išorinės laisvės stoka, spėčiau, ilgą laiką mums neleido įvertinti ir dviejų labai reikšmingų XX a. Lietuvos literatūros vardų – Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino. Dabar jau labai aiškiai matyti, kaip šie du vardai įsitvirtina literatūroje kaip XX amžiaus pabaigos, o, tiesą sakant, ir viso atkurtos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečio svarbiausi vardai.

Jų įtaka yra milžiniška – nors galbūt ne tiek plačiajai skaitytojų auditorijai, kurią daugiausia veikia laisvalaikio užgaidų ir atsitiktinumo (reklamos) veiksniai, ir galbūt net ne tiek profesionalams (literatūrologams, kritikams, rašytojams), kiek tai skaitytojų daliai, kuriai literatūra yra vaizduotės nuotykis ir siaubas, gyvenimo projekcija ir projekcija į gyvenimą, įkvėpimas, nuodėmė ir intelektinė laisvė.

Kai skaitau tai, kas buvo tapę sovietine klasika (taip pat sovietine moderniąja klasika), kai pradedu vertinti sovietinės literatūros lygį, net kai galvoju ne apie jos ideologizavimą, bet tik apie grynai estetinius kriterijus – stilių, kalbą, metaforiką, (ne)originalumą, – tik tada suvokiu, kokį iš tikrųjų šuolį į visai kitą literatūros lygmenį atliko R. Gavelis ir J. Kunčinas.

Apskritai kūrybai vilties reikia tiek pat, kiek ir nevilties – bet tos gyvenimo galimybės yra akivaizdžios: niekas nebegali žmogaus sustabdyti publikuoti (paviešinti) savo kūrinio, o jeigu tai bus talentingas kūrinys, jis bus pastebėtas ir ištrauktas iš giliausios feisbuko skylės.

Kaip apibūdintumėte šiandienę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės ir pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas ir iššūkius visuomenei, tautai bei valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Kai nueinu į jaunų tapytojų parodas (daugiausia „Titanike“, bet ir kitur), visada pagalvoju tą patį – kiek daug yra talentingų jaunų dailininkų. O tada pagaunu save, kad tokią išvadą darau, nes lyginu su literatūros lauku. Nežinau, ką pasakytų dailėtyrininkai, ir abejoju, ar apskritai įmanoma kaip nors objektyviau tai išmatuoti, bet įspūdis sako, kad talentas įvairiose meno srityse Lietuvoje yra pasiskirstęs labai netolygiai – ne visur vienodai veikia pašaukimo kultūrinė (savi)vertė, meno srities socialinis prestižas, ugdymo(si) ir realizavimo(si) galimybės, kūrybiškai panašių profesijų finansinis patrauklumas (gali būti, kad iš literatūros daug jaunų talentų labai anksti pasiglemžia reklamos ir viešųjų ryšių agentūros; kartais tie žmonės vėliau bando grįžti prie savo neišpildytų literatūrinių polinkių, bet labai retai tai įvyksta ne per vėlai).

Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet spėčiau, kad literatūroje šiuo metu netalentingi žmonės turi daugiau galimybių būti pastebėti ir netgi savaip įvertinti nei daugumoje kitų sričių. Kita vertus, tai visiškai nereiškia, kad literatūros perspektyvos būtų kuo nors blogesnės nei kitų sričių.

Apskritai kūrybai vilties reikia tiek pat, kiek ir nevilties – bet tos gyvenimo galimybės yra akivaizdžios: niekas nebegali žmogaus sustabdyti publikuoti (paviešinti) savo kūrinio, o jeigu tai bus talentingas kūrinys, jis bus pastebėtas ir ištrauktas iš giliausios feisbuko skylės; vargu ar įmanoma sukurti tobulas, t. y. visus tenkinančias, finansines galimybes, o Lietuvoje dar toli net iki gerų, bet negalima nematyti ir aiškaus situacijos pagerėjimo – fondai, tarybos, stipendijos, honorarai, premijos – ir nereikia savęs apibrėžti uždarame Lietuvos rate; apskritai galima būtų klausti, ar buvo anksčiau epocha, kuri taip (per)vertintų vaizduotę ir kūrybingumą? Čia esama daug pavojų ir naivumo, tiesiog kvailystės, bet vaizduotę turintiems, kūrybingiems žmonėms ši laiko dvasia turėtų patikti, net jeigu ja pasinaudosi keikdamas kapitalizmą, technokratiją, globalizaciją ir savo buržujus tėvus.

Klausimas apie iššūkius dabar lyg ir neišvengiamai turėtų vesti prie svarstymų apie dirbtinį intelektą, bet ką aš galiu apie jį pasakyti? Gal tik miglotai nujaučiu, kad jis keis patį žmogaus suvokimą, ir tada belieka tarti, kad turime visomis išgalėmis saugoti ir puoselėti humanitariką ir meną, nes niekas kitas mums po šimto metų nepasakys, kas mes – (ar vis dar) žmonės – esame.

Daug akivaizdesnė grėsmė Lietuvai – jos demografinės tendencijos. Net jei pasitvirtins vienas iš optimistinių variantų ir pas mus panorės gyventi žmonės iš kitų šalių, vadinasi, nustosime tirpti, kai kuriose gyvenimo srityse, o kultūroje – ypač, tai netaps mažesniu iššūkiu. Turėsime keistis, turėsime prisitaikyti – ir susigrąžinama šimtmečio įvairovės patirtis mums labai pravers.

Mūsų literatūra nėra nė kuo blogesnė, tik negalvokime apie paslaptingąsias kitų šalių auditorijas, kurias esą privalome užkariauti, – rašykime sau, dėl savęs, apie save, ir – nors, žinoma, tai skamba absurdiškai, – būsime visiems įdomūs.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimtmečių ir daugiau metų?

Nuoširdžiai neturiu atsakymo, todėl galiu pabaigti labai konkrečiu palinkėjimu Lietuvos literatūrai, kad po dešimties ar dvidešimties metų pagaliau turėtume „The Man Booker International“ premijos laureatą (-ę). Mūsų literatūra nėra nė kuo blogesnė, tik negalvokime apie paslaptingąsias kitų šalių auditorijas, kurias esą privalome užkariauti, – rašykime sau, dėl savęs, apie save, ir – nors, žinoma, tai skamba absurdiškai, – būsime visiems įdomūs.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode