Reklama 2

Švedijos ekspertė: vyrų smurtą prieš moteris lemia visuomenėje susiklosčiusi hierarchija

 

Gegužės 9 d. Atviros Lietuvos fondo namuose vyko diskusija „Stambulo konvencija, moterys ir smurtas. Ar Lietuva viename kelyje su progresyviomis Europos šalimis?“ Diskusijoje dalyvavo Švedijos nacionalinio vyrų prievartos prieš moteris tyrimų centro Upsalos universiteto ekspertė Ulla Albért, sutikusi duoti interviu „Bernardinai.lt“.

Prieš kelis mėnesius Europos lyčių lygybės institutas pristatė naujausių tyrimų apie vyrų smurtą prieš moteris rezultatus. Šie tyrimai atskleidė, kad Europoje viena iš trijų moterų bent kartą gyvenime yra patyrusi fizinį ir seksualinį smurtą. Kokios priežastys lemia smurtą prieš moteris? Gal tai yra užslėptas pyktis, kurio vyrai nemoka išreikšti kitaip?

Manau, kad tai yra kompleksinė problema. 1993 m. Jungtinės Tautos dėl smurto prieš moteris paskelbė deklaraciją, kurioje buvo teigiama, jog smurtą lemia visuomenėje susiklosčiusi hierarchija. Ją išlaikyti naudojama visų rūšių prievarta. Vyrai mokomi kontroliuoti ir naudotis galia, kuri laikoma vyriškumo norma. Ši galia palaikoma prievarta, naudojama pagal poreikį. O kas yra tas poreikis? Jis atsiranda, kai žmona nesutinka su vyro nuomone, jei ji uždirba pinigų ir tampa nepriklausoma. 

Smurtaujantis vyras gali jausti pyktį, tačiau kyla klausimas – dėl ko jis pyksta? Ar dėl to, kad visus vaikų auginimo, atostogų ir kitokius šeimos klausimus jis turi spręsti su savo žmona? Tokių priežasčių smurtauti neatsiranda šeimose, kuriose yra lygiateisiai santykiai. Jei vyras pyksta, svarbu jo paklausti, kokia priežastis sukėlė tą pyktį. Imdami interviu iš smurtautojų, su kuriais specialiose grupėse dirba psichoterapeutai, esame pastebėję, kad šie vyrai sugeba valdyti savo elgesį: daugybė jų, mušdami žmonas, nesumušdavo jų mirtinai. Akivaizdu, kad jie suvokia savo ribas ir puikiai supranta, ką daro. Labai retai jie muša moteris per veidą, paprastai jie daužo drabužiais pridengtas kūno vietas, kad nesimatytų smurto žymių. Jie sugeba save kontroliuoti ir tą patys pripažįsta kalbėdamiesi psichoterapinėse grupėse, tad kalbos apie vyrų pykčio nevaldymą yra mitas. Kai kuriose visuomenėse moterys mokomos prisitaikyti prie tų pykčio priepuolių. Jos pateisina savo vyrus, sakydamos: „Jis pyko, nes prarado darbą, jis negalėjo kontroliuoti situacijos...“ Bet jis gali save kontroliuoti! Už viso to slypi nelygiaverčiai santykiai, tad vyrai ir moterys turi būti mokomi jaustis lygiateisiais žmonėmis. 

Beveik pusė lietuvių mano, kad aukos pačios išprovokuoja smurtą savo atžvilgiu. Šis skaičius beveik tris kartus viršija Europos šalių vidurkį. Kaip tą pakomentuotumėte?

Yra plačiai žinoma, kad patyrusios smurtą moterys mano, jog smurtas kilo dėl jų pačių kaltės, o tą joms sako ir smurtaujantys vyrai. „Tu tokia kvaila, tai tavo kaltė, neįmanoma su tavimi susikalbėti...“ Visuomenė, kurioje vyrauja nelygiateisiai lyčių santykiai, kurioje moterys mokomos, kad sprendimus priima vyrai, - tokia visuomenė palaiko vyrų požiūrį į tai, kas įvyko. Jei moteris negauna palaikymo, ji negalės pasakyti, kad tai kažkieno kito kaltė, kadangi tai bus jai labai pavojinga. Tai gali tapti netgi jos gyvenimo klausimu. 

Ar smurtautojas gali pakeisti savo elgesį?

Visuomenei iškyla iššūkis auklėti ir šviesti žmones, kuriant lygiateisius santykius tarp žmonių. Svarbu, kad žmonės žinotų, ką reiškia smurtas, dėl kokių priežasčių jis kyla. Visuomenė turi žinoti, kiek jai kainuoja žmonių gydymas, kadangi daugybė problemų kyla dėl smurto. Kalbu ne vien apie sulaužytas kojas, bet ir apie skrandžio ir širdies ligas, psichologinį nestabilumą. 

Vyras, skriaudžiantis savo žmoną, kartu skriaudžia ir viską matančius bei girdinčius vaikus. Vyrai labai dažnai skriaudžia ir savo atžalas. Nustatyta, kad egzistuoja ryšys tarp smurtavimo prieš žmoną ir seksualinio smurto prieš vaikus. Tai egzistuoja visose šalyse. Išauga didelė rizika, kad vaikas, prieš kurį buvo smurtaujama, taip pat išaugs smurtautoju. Istorija kartosis, todėl tą reikia stabdyti kuo anksčiau. 

Kokių priemonių turi imtis visuomenė, kad sustabdytų smurtautojus?

Turime galimybę įgyvendinti Stambulo konvenciją, kuri apibrėžia smurtą struktūriniu lygmeniu ir nubrėžia tolesnę jo įveikimo perspektyvą. Švedija, pasirašiusi šią konvenciją, šiuo metu kuria įstatyminę bazę, kriminalizuodama visų rūšių smurtą prieš moteris. Siekiama padėti jo išvengti žinių, mokymo, švietimo pagalba, parengiant profesionalus. Žmonės mokomi atpažinti skriaudžiamas moteris. Konvencija numato pagalbos būdus moterims, nes jei moteris, prieš kurią smurtaujama, negauna paramos visuomenėje, jos gyvenimas tampa labai rizikingas ir nesaugus. 

Kada Švedija atkreipė dėmesį į smurto, vykstančio artimoje aplinkoje, apraiškas? Kokių priemonių buvo imtasi? Kokių rezultatų tai davė? Lietuvoje tik prieš kelerius metus įsigalėjęs apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas šokiravo visuomenę smurto mastu ir atkreipė dėmesį į šią rimtą problemą, su kuria iki šiol susidūrusios moterys būdavo paliekamos pačios sau.

Aišku, jau seniai Švedijoje buvo draudžiama smurtauti prieš moteris, tačiau toks smurtas nesiliovė. Devintajame dešimtmetyje moterų organizacijos pradėjo steigti prieglaudas moterims, susidūrusioms su smurtu. Pradėjus jas steigti tapo akivaizdu, kad tai yra rimta problema. 1993 m. pasirašėme JT deklaraciją dėl visų rūšių prievartos prieš moteris panaikinimo, o neseniai pasirašėme Stambulo konvenciją, kuriame išsamesnius įstatymus. 

Pavyzdžiui, moteriai nuvykus su skundu į policiją jos skundas registruojamas, net jei yra mažai įkalčių prieš smurtautoją ir jo nubausti negalima. Jai atvykus su skundu antrą, trečią kartą su įkalčiais – kad ir po pusės metų – visa tai bus traktuojama kaip sisteminis, pasikartojantis smurtas, už kurį bus taikoma didesnė bausmė. 

Pakeitėme įstatymus, kad apgintume moteris, kurios nukenčia ekonomiškai. Pavyzdžiui, moteris yra oficiali turto – namo, pinigų, automobilio ir kt. – savininkė, tačiau jos smurtaujantis vyras kontroliuoja tą turtą. Jei ji kreipiasi į socialines tarnybas pagalbos, sakydama, kad negali savęs išlaikyti, socialinės tarnybos gali jai padėti, suteikdamos žinių, kaip apginti savo teises. Stambulo konvencija taip pat apibrėžia ekonominį smurtą. Dažnai nutinka, kad po skyrybų vyrai nuskriaudžia savo žmonas materialiai, ypač tokiais atvejais, kai vaikai lieka su tėvu, o vėliau apsigyvena su mama, kurią vaikų išlaikymas gali finansiškai sužlugdyti. 

Švedijai, pastaraisiais metais priėmusiai daugybę pabėgėlių, atvykusių su savo tradicijomis, kultūra, skirtingu mentalitetu, greičiausiai iškyla naujų iššūkių. Kaip sekasi juos įveikti?

Svarbu suprasti, kad nuomonė, jog visi musulmonai vyrai smurtauja prieš savo moteris ir vaikus, nėra teisinga. Smurtautojais gali būti tiek švedai, tiek musulmonai – ir tai yra tokios pat rūšies smurtas. Tačiau musulmonų šeimose yra paplitusi tradicija kontroliuoti moteris – ypač netekėjusias, sprendžiant, už kokio vyro jas išleisti. Tai motyvuojama tradicijomis. Švedija pakeitė įstatymą dėl nepilnamečių vedybų: anksčiau reikėdavo gauti leidimą, norint susituokti nesulaukus 18 metų. Dabar tai neįmanoma. Netgi sudarius tokią santuoką užsienyje, ji nebus pripažįstama Švedijoje. Nusikaltimu laikoma netgi tėvų ar artimųjų veiksmai, parengiant kelionę sudaryti tokią santuoką užsienyje. 

Prieš kelerius metus Vokietiją supurtė skandalas dėl jaunų musulmonų vykdyto masinio seksualinio priekabiavimo, nuo kurio nukentėjo jaunos merginos ir moterys, atėjusios sutikti Naujųjų metų pagrindinėje Kelno aikštėje. Ar tokių atvejų pasitaiko Švedijoje?

Aišku, nutinka tokių dalykų, ir mes nesame tuo patenkinti. Nenorėčiau menkinti šio klausimo, nes jis labai rimtas, tačiau mūsų centras, atlikęs tyrimą apie seksualinę prievartą, nustatė, kad kone 46 procentai švedžių teigia patyrusios rimtą seksualinę prievartą bent kartą savo gyvenime, o tai yra milžiniška problema. Rizikinga susifokusuoti tik ties jaunais pabėgėliais vyrais, nes ir daugeliui švedų vyrų būdingas toks elgesio modelis. 

Pastaruoju metu pasaulyje – ir Lietuvoje taip pat – plečiasi skandalas MeToo. Moterys vis drąsiau kalba apie patirtą seksualinį priekabiavimą. 80 procentų moterų Švedijoje teigia patyrusios seksualinį priekabiavimą, tuo tarpu Lietuvoje tokių yra 35 procentai. Kaip pakomentuotumėte tokį skirtumą?

Kalbant apie prievartą, vyrai ir moterys suvokia, su kuo jie gali sutikti ir su kuo – ne. Anksčiau buvo įprasta, kad vyrai pasilinksminimo vietose – šokiuose, vakarėliuose – liesdavo, čiupinėdavo moteris, o moterys dažnai tokį joms nemalonų elgesį vertino tik kaip įkyraus mašalo antpuolį. Dabar jos apibrėžia tą prievartą, atrasdamos tinkamų žodžių savo patirčiai. Jei nekalbėsime apie prievartą, negalėsime paaiškinti savo patirties. Anksčiau Švedijos įstatymai nenumatė išprievartavimo galimybės šeimoje, tarp sutuoktinių. Bet šis įstatymas buvo pakeistas, ir tuomet daugybė moterų suprato, kad jos turi tokią patirtį. Įstatymas padeda žmonėms suprasti, kas yra gera, ir kas – ne. 

Lankydamasi Lietuvoje pastebėjau, kad jūs turite nedaug paramą moterims teikiančių centrų. Švedijoje jų yra kiekvienoje savivaldybėje. Jei moterys neturi kur eiti, kur gauti pagalbą, ką jos darys? Moterims reikia padėti atpažinti smurtą ir gauti pagalbą. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode