Reklama 2

Diskriminacija dėl amžiaus

Štai labai banali situacija: bendrovė skelbia ieškanti darbuotojų. Jūs atitinkate visus reikalavimus. Prašoma raštu atsiųsti gyvenimo aprašymą. Jį nusiunčiate. Po to – tyla. Laukiate savaitę ir paskambinate – gal turi papildomų klausimų, gal negavo gyvenimo aprašymo. Kas žino, kas gali atsitikti. Firmos darbuotojas pakelia ragelį ir praneša, jog darbuotojų bendrovė nebeieško. Jau rado. Kodėl jums nepranešė, nematė reikalo, nes kitas kandidatas labiau atitiko reikalavimus. Tuo pokalbis ir baigiasi.

Lygiai ta pati istorija kartojasi, bandant darbintis dar vienoje firmoje ir dar vienoje, ir dar vienoje. Tai nesėkmė ar kažkoks užkeikimas? Viskas daug paprasčiau – gyvenimo aprašyme nurodėte savo gimimo metus, o darbuotojų, kuriems 53 metai kaip jums, mažai kam reikia. Nebent „Maximoje“ dirbti už menką atlyginimą kasininku. Vienas 57-erių metų darbuotojas skundėsi, jog jam, bandant įrodyti, kad yra tinkamas užimti firmos siūlomą vietą buvo, pasakyta, jog „lavonų į darbą“ nepriima. Jei būtų buvęs pakankamai gudrus, galėjo pokalbį įsirašyti į diktofoną ir firmą paduoti į teismą už diskriminaciją dėl amžiaus, o galbūt ir už chamizmą bei įžeidimą. Bet nesame pratę visus pokalbius įsirašinėti. Beje, firmos, kurios neatsako, perskaičiusios gyvenimo aprašymą, yra gudresnės, nei ta, kuri prabilo apie „lavonus“ – jos ieškančiam darbo neatsako. Neduoda pagrindo apkaltinti diskriminacija, o gal net ir paduoti už tai į teismą. Nejaugi paduosi į teismą už atsakymo vilkinimą arba už tylą. Šiuo atžvilgiu greičiau teisybės sulauksi, jei tave sumuš arba apvogs. Tada piktadario ar vagies ieškos, o kai negausi darbo vien todėl, jog nesi 25-erių metų amžiaus, niekas neužstos ir neieškos kaltų. Juk tariamai nieko neįvyko – na, surado tinkamesnį, kvalifikuotesnį darbuotoją.

Diskriminacija pagal amžių Lietuvoje atsirado jau nuo pat tų laikų, kai Lietuvoje atsirado laisva rinka – pavadinkim žiauriais pradinio kapitalo kaupimo laikais. Tada net darbo skelbimuose buvo atvirai rašoma, jog ieškoma, sakykim, sekretorės „gražios išvaizdos ir ne vyresnė kaip 35-erių metų“. Dabar amžiaus kartelė tikrai aukštesnė. Daug kas dabar pasikeitė į gera, bet nepanašu, jog padaugėjo žmogiškumo. Kiaulystės daromos tyliai, dažnai su dirbtine šypsena, išmokta kokiuose nors menedžmento kursuose.  Esmė lieka ta pati: „senių mums nereikia“.

Tie, kurie dabar taip elgiasi, tikriausiai buvo vaikai, kai dabartiniai „seniai“ stovėjo Baltijos kelyje ar Sausio 13-ąją  gynė Parlamentą bei Televizijos bokštą. Atrodo, buvo visos sąlygos jiems užaugti idealistais.  Tačiau po Parlamento gynimo atėjo laikai, kai, prekiaudamas rusiškais metalais, koks nors sėkmingas valkata galėjo tapti milijonieriumi. Tada buvo ir „neskaidraus“ privatizavimo, Lietuvoje siautėjo mafija, save vadinusi verslininkais. Buvo EBSW, Stašaitis, Dekanidzė, Daktarai ir Biržų „karveliai“.

Daug ko buvo. Kai ko trūko, neužteko mūsų pačių dėmesio savo vaikams, mums trūko supratimo, kad kokie užaugs vaikai, tokia bus ir Lietuva. Taip ir atsitiko. 800 000 mūsų piliečių – emigracijoje ir beveik kiekvienas išvažiavėlis sako, jog išvyko ne tik dėl pinigų, bet ir dėl psichologinės atmosferos Lietuvoje. O tą atmosferą sukuria ne tik valdžia, bet ir mūsų verslininkai, dažnai spjaunantys į žmogaus teises, šiuo atveju į teisę nebūti diskriminuojamam dėl amžiaus. Juk pigiau atsivežti ukrainiečių ar įdarbinti baltarusius – ir mažiau mokėti galima, ir jokių ten teisių neieškos, nes nenorės grįžti atgal į savo tėvynes.

Tačiau valdžia taip pat nėra nekalta. Ji turi užtikrinti, kad žmones priimant į darbą nebūtų diskriminuojami dėl amžiaus. Juk ne į glamūrinius žurnalus siekia įsidarbinti dauguma žmonių, kuriems daugiau kaip 50 metų. Ne visuose darbuose reikia sveikatos kelmams rauti ar akmenims nešioti. Dažnai darbai įveikiami, naudojantis kompiuteriu ir pasitelkiant gyvenimo patirtį. Nemaža dalis vadinamosios „senesnės“ kartos ne blogiau dirba kompiuteriais nei jaunoji Lietuvos ateitis.

Beje, pensinis amžius ateityje bus didinamas. Kai kada pasigirsta verslininkų džiūgavimas, jog bus daugiau darbuotojų. Žinoma, tik tuos darbuotojus būtų dar gerai priimti į darbą, o ne paversti pašalpiniais.

Tie, kuriems teko skristi SAS oro linijomis, turbūt pastebėjo, kad stiuardesės nėra ilgakojės gražuolės trumpais sijonukais, bet tikrai pagyvenusios moterys, išlaikančios savo orumą bei puikiai atliekančios darbą.

Beveik neabejoju, kad lietuviams nebūtų problema Skandinavijoje susirasti darbą, o kliūtys galėtų būti tik tinkamų įgūdžių neturėjimas arba kalbos nemokėjimas. Tačiau tikrai ne amžius.

Lietuvoje veikia įstatymai, draudžiantys diskriminaciją dėl amžiaus, bet jie nevykdomi. Iš dalies dėl to, kad tokią diskriminaciją sunku įrodyti, kita vertus, tai nelaikoma didele problema visuomenėje, kur egzistuoja viską nušluojantis jaunystės kultas. Galėtų mūsų įvairiausios diskriminacijai skirtos institucijos, Vyriausybė ir Seimas skirti dėmesio šiai problemai. Bet ją išspręsti žymiai sunkiau, nei įvesti kokį nors dar vieną administracinį draudimą.

Ir pabaigai norėtųsi priminti, kad, deja, visi mes senstame. Net ir tie, kurie dabar yra jauni.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode