Reklama 2

Džiaugsmas – pirmasis meilės vaisius

„Neabejotini tikro Kristaus Kryžiaus požymiai tokie: romumas, gilus ramybės jausmas, meilė, pasirengusi bet kokiai aukai, didelis veiksmingumas, ištekantis iš paties Kristaus sužeisto Šono. Ir visada – akivaizdus džiaugsmas: džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, kad tas, kuris tikrai atsiduoda, yra šalia Kryžiaus, ir, vadinasi, šalia mūsų Viešpaties.“ (Šv. Chosėmarija Eskriva, Kalvė, 772)

Šv. Chosėmarija Eskriva yra žinomas kaip itin džiaugsmingas šventasis. Jis skelbė Evangelijos džiaugsmą, skleidė džiaugsmą ir ragino krikščionis džiaugtis nepriklausomai nuo  patiriamų išbandymų dydžio. Vieno iš 1970 m. vykusių susitikimų su šv. Chosėmarija vaizdo įraše galima matyti jo neįtikėtinai spontanišką, nuoširdų džiaugsmą, kuris buvo jo gilios vienybės su Viešpačiu vaisius.

Bet šv. Chosėmarija aiškiai kalbėjo apie ypatingą džiaugsmą, kurį krikščionys turėtų puoselėti: „Tavo džiaugsmas turi būti ne toks, kurį galėtume vadinti psichologiškai gera jausena – sveiko gyvūno džiaugsmu. Tu privalai ieškoti kai ko daugiau...“ (Kelias, 659). Tas „kai kas daugiau“ yra antgamtiškas krikščioniškas džiaugsmas, randamas tik vienybėje su nukryžiuotu Viešpačiu: „džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, kad tas, kuris tikrai atsiduoda, yra šalia Kryžiaus, ir, vadinasi, šalia mūsų Viešpaties.“

Šv. Paulius po artimo meilės džiaugsmą nurodo kaip pirmąjį Dvasios vaisių krikščionio sieloje (plg. Gal 5,22). Išties šv. Tomas Akvinietis moko, kad džiaugsmą, kuris pats nors ir nėra dorybė,  mumyse skatina Šventosios Dvasios, meilės Dvasios, buvimas. Džiaugsmas, kitaip tariant, yra pirmoji pasekmė (arba įrodymas) to, kad turime artimo meilės dorybę (plg.  Summa Theologiae, II-II, Q 28).

Asmeninė patirtis mus moko, kodėl šis džiaugsmas yra toks būtinas krikščionio gyvenimui: kai esame laimingi, nuodėmė ir gundymai turi mažai galios; su visais esam kantrūs; mus sunku įžeisti; turime daug energijos daryti gera ir būti malonūs. Kitaip sakant, nerimas atitraukia mus nuo sugebėjimo mąstyti aiškiai bei elgtis teisingai ir nuodėmę verčia matyti kaip vienintelę išeitį. Štai kodėl šv. Paulius sako: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!.. Niekuo per daug nesirūpinkite...“ (Fil 4,4, 4,6).

Svarbu būti užsiėmusiems džiaugimusi. Kartais mes esame užsiėmę, nes norime pabaigti vieną ar kitą darbą, daromą Dievo vardu, bet beveik be jokio džiaugsmo. Darbas, daromas Dievo vardu, reikalauja džiaugsmo. Meilė ir viltis reikalauja džiaugsmo. Skaistumas reikalauja džiaugsmo. Paklusnumas ir neturtas reikalauja džiaugsmo. Kaip sako šv. Chosėmarija: „Tikra dorybė ne liūdna ir atstumianti, bet maloniai džiaugsminga.” (Kelias, 657). Dorybė, kuri yra „liūdna“, nėra patraukli, ji nėra apaštalinė ir todėl ji nėra evangelinė. Sielos bus patrauktos Viešpaties link tik tada, jei matys, kad tie, kurie Jį seka, buvo Jo atnaujinti. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane. Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave“ (Ps 51,12-13).

Krikščionys liudija randantys džiaugsmą ten, kur daugelis žmonių nesusimąsto jo ieškoti: atiduodami save Dievui visais įmanomais būdais. Tai yra „džiaugsmas, kylantis iš žinojimo, kad tas, kuris tikrai atsiduoda, yra šalia Kryžiaus, ir, vadinasi, šalia mūsų Viešpaties.“ Dievas mums davė malonę suprasti, kad „džiaugsmas yra įmanomas ir jo apstu, jei atsiveriame priimti Viešpaties džiaugsmo dovaną“, „iš Kristaus sužeisto Šono.“  

Galiausiai mūsų džiaugsmas negali remtis blogio ar skurdo nebuvimu. Jis turi pranokti net blogiausia, ką gali pasiūlyti šis pasaulis. Taip yra todėl, kad vienatinis Dievo Sūnus ant Kryžiaus iškentė ir pranoko blogiausia, ką gali duoti šis pasaulis. Kryžius stovi Dievo meilės šerdyje mums ir pasauliui ir jis privalo būti mūsų meilės Dievui ir mūsų liudijimo pasauliui centras. Tikras krikščioniškas džiaugsmas gali turėti tik vieną šaltinį: gelbstinti Dievo meilė nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. 

Jei mes nesame tokie laimingi, kokie manome, kad turėtume būti, tai taip yra todėl, kad neleidžiame Kristui per Kryžių triumfuoti mumyse. Mes turime savęs paklausti: ar sąžiningai priimame savo problemas? Ar atidėliojame kovas, kurias dabar tikrai turime kovoti? Ar pradėjome manyti, kad Evangelijos reikalavimai yra labiau našta nei išlaisvinimas?  

Mes galime turėti džiaugsmo, jei jo ieškome tinkamoje vietoje. Jei nusisukame nuo kryžiaus, atrandame tik mažus džiaugsmo fragmentus ir jų niekada nepakaks padaryti mus tikrai pilnus džiaugsmo. Tikras džiaugsmas kyla iš kentėjimo ištikimai susivienijus su Kristumi. Jis yra tylus, ramus ir jis visada mumyse. 

Turime būti apimti tvaraus džiaugsmo – tokio džiaugsmo, kuris mus įgalina visada ir visus mylėti, kad galėtume apglėbti „didesnę meilę“, kuriai Viešpats mus kviečia Evangelijoje. Džiaugsmas atitraukia mus nuo mūsų liūdno polinkio prisirišti prie daiktų, prie mūsų pačių ir noro, kad viskas klostytųsi pagal mus. „Jeigu gerai einasi, džiaukimės dėkodami Dievui, kuris augina mūsų darbus. Blogai einasi? Džiaukimės dėkodami Dievui, kuris dalijasi su mumis malonia savo Kryžiaus našta.“ (Kelias, 658). 

Tik antgamtiškas džiaugsmas, Dvasios vaisius mumyse, gali mus paskatinti visada džiaugtis Viešpatyje „su romumu, giliu ramybės jausmu ir meile, kuri pasiruošusi bet kokiai aukai...“ 

Autorius – Tėvas John Henry Hanson, O. Praem., Šv. Mykolo abatijos (Kalifornija, JAV) norbertinų kunigas.

Iš anglų kalbos vertė Salomėja Fernandez

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode